Vėjas: Didžiausias Vakarų Lietuvoje ir vienas didžiausių šalies miestų – Klaipėda. Žinoma, tai ne Londonas, Paryžius ar Berlynas, bet ir mūsų uostamiestis, pasirodo, gana didelis, kad jame būtų galima praleisti visą gyvenimą, taip ir neišvažiuojant į kaimą. Praeivių prie Biržos tilto per Danės upę pasiteiravome, ką jie žino apie kaimą, kaip jų gyvenimas susijęs su sodžiumi ir kaip vertina jo svarbą visai Lietuvai.
Savo žavesio turi ir kaimas, ir miestas.
Sunkiai dirbti nenorėtų
45 metų Aleksandras Gavrilovas neblogai pažįsta kaimą, mat jame apsigyveno duktė. Tačiau pats klaipėdiškis į sodžių keltis nė už ką nesutiktų.
– Mano dukra gyvena kaime. Gimė mieste, o iškeliavo į kaimą, nes vyras iš ten. Nepamenu to kaimo pavadinimo, kažkur prieš Kintus Šilutės rajone, gyvena ten jau 15 metų. Būna, kad nuvykstu. Kaip ir visi kaimo žmonės, ūkininkauja, gyvena iš to, ką užsiaugina, karvės, kiaulės, bulvės, – sakė Aleksandras.
Paklaustas, ar jis pats sutiktų keltis į sodžių, pašnekovas pateikė įtikinamą argumentą, kodėl kaime gyventi nenorėtų.
– Nesutikčiau kaime gyventi, ten dirbti reikia, o aš tingiu. Nori valgyti – reikia kažką turėti, vadinasi, turi dirbti: gyvulius auginti, žolę pjauti, ruoštis žiemai. Darbų ten devynios galybės, ilsėtis nėra kada. Net žiemą reikia gyvulius šerti. Jei nedirbsi, nieko ir neturėsi. Tenka nuvažiuoti, bulves padedu kasti. Manau, kad jeigu ne kaimas, Lietuva maisto neturėtų, – įsitikinęs klaipėdiškis.
Kam ūkininkai – didmiesčių gyventojai
Vilniuje studijuojantis klaipėdiškis Paulius sakė, kad jo šaknys kaime, todėl jam sodžiuje malonu lankytis.
– Mano tėvai iš kaimo kilę, abu ten gimę ir augę, seneliai taip pat. Studijuoju Vilniuje, dažnai grįžtu į Klaipėdą, bet ir į kaimą, kai yra galimybė, užsuku. Nuvykstu į Rietavą, Tverus, nors jie ir miesteliai, man tai kaimas. Iš ten visa mano giminė, – pasakojo Paulius.
Pasiteiravus, iš ko gyvena mažesnių miestelių ar kaimų žmonės, Paulius ėmė vardyti toli gražu ne žemdirbiškas profesijas.
– Manau, tuose miesteliuose visi dirba mokytojais, kiti yra pensininkai. Gal dar yra uždarbiaujančiųjų, pas ką nors atliekančiųjų tam tikrus darbus. Man taip atrodo, – sakė vaikinas.
Į klausimą, ką kaimas duoda Lietuvai, Paulius atsakė gana neįprastai.
– Manau, svarbiausia kaimo misija – kad jame išlaikomos lietuviškos tradicijos. O kalbant apie maisto produktų gamybą, patys ūkininkai juk didmiesčiuose gyvena, tik jų žemės kaimuose, – įsitikinęs jaunasis klaipėdiškis.
Nemačiusios kaimo
Jelena Brilienė prisipažino, kad paskutinį kartą kaime yra buvusi vaikystėje, daugiau kaip prieš 20 metų.
– Su kaimu niekaip nesu susijusi, iš Klaipėdos niekur neiškeliauju, paskutinį kartą kaime esu buvusi vaikystėje daugiau kaip prieš 20 metų. Manau, kad sodžiuje gyventi nėra lengva, ten užsidirbti galima tik sunkiu darbu. Augina daržoves, kitus produktus, veža juos į miestą parduoti. Ir aš daugiausia perku daržoves turguje, o ne iš parduotuvės, – pasakojo Jelena.
Aistė Stašinskaitė irgi prisipažino su kaimu niekaip nesusijusi ir jame niekada nesilankanti.
– Neturiu ką kaime lankyti ir į jį nevykstu. Nuo gimimo gyvenu Klaipėdoje, esu pripratusi prie miesto ir nenorėčiau keltis gyventi į sodžių. Bet kaimas Lietuvai labai svarbus: ten sodybos, maisto produktai, pienas iš ten, aš pati stengiuosi iš turgaus maisto produktus pirkti, – sakė Aistė.
Dar viena uostamiesčio gyventoja Eugenija patvirtino, kad kaime – kokybiškas, natūralus maistas, stengiasi jo įsigyti tiesiai iš kaimo, todėl apsilankyti jame tenka. Tačiau gyventi sodžiuje nenorėtų.
– Gyventi ten labai sunku, reikia visko turėti, kad galėtum dirbti – traktorių, kitos technikos. Ir daug dirbti reikia, – neabejojo Eugenija.
Jauna šeima ieško grožio
Živilės ir Auktumo Vitkūnų šeimos planuose gyvenimas kaime taip pat nenumatytas, tačiau apie sodžių jie kalba su tam tikru pakylėjimu.
– Živilė kilusi iš kaimo, aš miestietis, tačiau teko ir kaime gyventi. Sodžiuje yra ir mano senelio palikimas, ten dabar mano mama gyvena, bando tvarkytis. Daugelis mūsų esame kilę iš kaimo, mūsų šaknys ten. Lietuva – agrarinė valstybė, tik pastaraisiais metais urbanizuojamos teritorijos. Žemės ūkis Lietuvai svarbus, jei ne kaimas, maisto tektų ieškoti kitur. Tačiau aš pats sodžiuje tikriausiai nenorėčiau gyventi. Galbūt senesniems žmonėms kaime lengviau gyventi, nes gali daržovių ir gyvulių užsiauginti ir savo turėti. O mieste geriau jauniems, jie mobilesni, yra įgiję profesijas, kurių kaime nepritaikysi, – savo nuomonę dėstė Auktumas.
– Nuo žemdirbio priklauso, kaip jis sugeba tvarkytis. Kai išvažiuoji iš miesto į kaimą, ten ir nebūtinas didelis grožis, sodžius pats savaime yra gražus. Kiekvienas žmogus pastebės natūralų jo grožį, nors sodybos kitur gal ir apleistos. Žmonės išsiilgę natūralumo, paprastos gamtos. Manau, tiems, kam tai svarbu, grožį tikrai pamatys, – pridūrė Živilė.
Netiki ekologija
Pensininkė Vida Vaserienė gyvena Klaipėdoje, bet kaimą pažįsta neblogai, mat seniau pati dažnai važinėdavo į Salantus Kretingos rajone, kur turi nedidelį žemės sklypelį.
– Sovietiniais laikais tekdavo važiuoti pas giminaičius daržų ravėti, bulvių kasti. Kaimas labai margas. Kas dirbo, tas ir dabar tebedirba, o kam nebėra sveikatos karves melžti, perėjo prie bitininkystės. Tačiau tie, kurie gėrė, ir toliau geria. Toks jau pasiskirstymas kaime. Manau, kad gyventi sodžiuje nėra lengva – darbo daug, o uždarbio mažai. Jeigu nori ekologiško maisto pasigaminti, daug prakaito reikia išlieti. Aš pati Salantuose turiu 6 arus žemės, kai žemę dirbdavau, prakaitas bėgdavo. Bet sveikų daržovių sau užsiaugindavau. O apie tuos, kurie tikina turguje ekologiškomis daržovėmis prekiaujantys, štai ką pasakysiu: yra bazė, joje viską nusiperka ir parduoda kaip ekologiškus. Dar žemėmis apibarsto, kad natūraliau atrodytų. Tai apgaulė, netikiu ekologija. Kas natūraliai užsiaugina, tai tik sau, o ne parduoti, – įsitikinusi Vida.
Paklausta, ar šiuolaikiniai ūkininkai rankomis tebedirba, moteris sakė per televiziją matanti, kokią techniką jie valdo.
– Kaime dirbti, žinoma, labai sunku, tačiau ūkininkai jau pereina prie tokios technikos, kokią valdo užsieniečiai. Per televiziją matau, kaip karves melžia, žemę aria. Manau, kad ir tokia technika galima sveiką maistą gaminti, tereikia tik panorėti, bet dažniausiai to nenori, – sakė „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė.
Galima skaičiuoti žvaigždes
Kolega Andrius Juškevičius šiandien balansuoja tarp Klaipėdos ir Kartenos miestelio Kretingos rajone. Pakalbintas jis sutiko pasidalyti savo nuomone apie kaimą ir miestą.
– Viena koja esu Klaipėdoje, kita – Kartenoje, bet didesne koja Kartenoje. Jei nori ramybės, tai kaimas yra būtent ta vieta. Mieste triukšmas, judėjimas, greitis, nors Klaipėda – sąlyginai nedidelis miestas. Pasimeti minioje ir sunkiau rasti akimirką pabūti su savimi. Aišku, ne kiekvienam to reikia, bet gal su amžiumi tai tampa tam tikra vertybe, troškimu, noru, ir tada renkiesi kaimą, kur tikrai gali pabūti ir gamtoje, ir tarp labai gerų žmonių. Nežinau, kaip kituose sodžiuose, bet Kartenoje žmonės puikūs, kaimynai paslaugūs, supratingi. Mieste tai jau labai retas atvejis, – teigė Andrius.
Jis sakė pažįstantis nemažai į kaimą persikėlusių klaipėdiškių.
– Tveruose Rietavo savivaldybėje vos ne visa klaipėdiškių kolonija įsikūrė. Išsikėlė ten vieni, paskui juos iš miesto atidūmė kiti. Daugiausia tai kūrybinės sferos žmonės – mokytojai, kultūros darbuotojai. Jei žiūrėsime iš pragyvenimo pozicijų, ir vėl pirmenybę teikiu kaimui. Juk galima gyventi sodžiuje, o dirbti mieste, atstumai šiais laikais nėra problema. Jei dar turi keliolika arų žemės, vienas malonumas padirbėti fiziškai. Mieste užsidarai tarp keturių sienų, dulkes nuvalai, baldą perstumi, ir baigiasi darbai. Belieka tik į tą dėžę spoksoti. O ką kaime reiškia vien galimybė pažiūrėti į nakties dangų. Tiek žvaigždžių mieste nepamatysi! – kaimo svarbą žmogaus gyvenime įvardijo tarp Kartenos ir Klaipėdos balansuojantis Andrius.
Juozas SKRIPKAUSKAS
„ŪP“ korespondentas
Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.