Kaip tautininkai išdūrė „valstiečius“, krikdemus ir Maskvą

Antanas Smetona

Prezidento pasirašytas įsakymas 1926 m. gruodžio 20 d. paskelbti Lietuvoje karinę padėtį.

buvo per didelis autokratas ar Kazys Grinius – per silpnas demokratas?

Šiais metais daug pagyros žodžių išsakyta trečiajam Lietuvos prezidentui, pagal partiškumą – valstiečiui liaudininkui, iš profesijos – infekcinių ligų gydytojui Kaziui Griniui. 2016-ieji metai dedikuoti jam atminti. K. Grinius vadinamas 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo auka. Bet tarpukario istorikai rašė, kad K. Grinius nebuvo jau toks demokratas. 1922 m. sausį, kai jis ėjo ministro pirmininko pareigas, karinės padėties dingstimi Lietuvoje pradėta persekioti spaudą, vienas po kito uždaromi tautininkų laikraščiai, Kauno karo komendantas iš laikinosios sostinės ištremia žinomą visuomenės veikėją, perdavusią 1918 m. Nepriklausomybės akto tekstą į Vakarus, „Tautos balso“ redaktorę Jadvygą Tūbelienę pasirodžius tik antram laikraščio numeriui, o po trečiojo leidinį visiškai uždraudžia spausdinti. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo istorikų, gal perversmo, kuriuo bandė pasinaudoti ir Maskva, prieš 90 metų būtų išvengta, jeigu šaliai būtų vadovavęs tautininkams palankesnis kitas valstiečių liaudininkų atstovas, dėl kurio valdantieji „valstiečiai“ ir socialdemokratai būtų susitarę su opoziciniais krikščionimis demokratais.

Geras žmogus ir tvirtas vadovas
„Tautininkai, jų ideologai tada įvairiai stengėsi pasiteisinti dėl perversmo. K. Grinius buvo gal net didesnis demokratas negu visuomenė pajėgė suprasti. Abejočiau, kad trečiojo prezidento asmenybė galėjo kaip nors paskatinti perversmą“, – „ŪP“ sakė Kauno IX forto muziejaus darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Modestas Kuodys, kurio mokslinių interesų kryptys – Lietuvos Respublikos politinė ir socialinė raida 1918–1940 metais, Lietuvos kariuomenės istorija.
Viešosios įstaigos Mokslotyros instituto vadovas dr. Algimantas Liekis laikosi kitokios nuomonės. „K. Grinius buvo geras žmogus, bet vien tokios savybės negana tvirtam valstybės vadovui. Valstietis liaudininkas K. Grinius leido politinėms partijoms pliektis Seime ir gatvėse. Tai koks čia nuopelnas valstybei?.. Vos šešis mėnesius Lietuvai vadovavęs K. Grinius negali lygintis su Antanu Smetona, kuris šalį valdė daugiau nei penkiolika metų. Kažkodėl A. Smetonos kritikai užmiršta paminėti, kad atsakomybę dėl Lietuvos likimo jis pirmą kartą užsikrovė dar tada, kai buvo sunkiausia – 1919 metais. A. Smetonos laikais suklestėjo mokslas, pramonė, menas, pastatyta 400 lietuviškų mokyklų“, – gerus tautos vado darbus „ŪP“ vardijo A. Liekis.

Žandarams vadovavo socialdemokratai
Anot istoriko M. Kuodžio, K. Grinius kaip tik neleido policijai ir kitoms valstybės represinėms struktūroms įsismarkauti prieš opoziciją. „Bet vidaus reikalų ministro portfelis priklausė socia­l­­­demokratams, ne valstiečiams liaudininkams“, – aiškino M. Kuodys. 1926 m. lapkričio 21 d. vidaus reikalų ministro, buvusio Lietuvos SSR laikinosios revoliucinės Vinco Mickevičiaus-Kapsuko darbininkų ir valstiečių vyriausybės reikalų vedėjo (1919 m.) Vlado Poželos pavaldiniai policininkai kaip rusų cariniai žandarai žiauriai išvaikė patriotiškai nusiteikusių studentų ateitininkų ir korporacijos „Neo-Lithuania“ narių demonstraciją Kaune, bet pro pirštus žiūrėdavo, kai legalizuotos bolševikų partijos sukurstyti „darbo žmonės“ karininkams daužė nuo galvų uniformines kepures, o kariams savanoriams plėšė nuo krūtinių Vyčio kryžius.

Pavojai iš Pietų ir Rytų
Tuometė tarptautinė padėtis buvo tokia pat grėsminga kaip ir dabar. Maskva 1926 m. rugsėjo 28 d. įpiršo Lietuvos valstiečių liaudininkų-socialdemokratų Vyriausybei nepuolimo ir neutralumo sutartį, o Lenkijoje po 1926 m. gegužės perversmo įsigalėjęs maršalas Jozefas Pilsudskis, galutinai atsisakęs „Vidurio Lietuvos“ idėjos, pradėjo galvoti apie lenkišką „Kauno vaivadiją“ vietoj Lietuvos Respublikos šalia lenkų 1920 m. jau užgrobto ir „vaivadija“ paversto Vilniaus krašto. Tikriausiai visuomenė, ypač jos dalis, 1918–1920 metais kovojusi Nepriklausomybės karo frontuose, o 1923 m. prijungusi Klaipėdą prie Lietuvos, paprasčiausiai išsigando, kad Vyriausybės keliaklupsčiavimas prieš Maskvą ir kapituliacija Varšuvai sužlugdys valstybę, dėl kurios tiek kraujo pralieta.
Anot muziejininko M. Kuodžio, 1926 m. sutartis Lietuvos nepavertė SSRS satelite, kaip Azerbaidžano ir Gruzijos 1920–1921 metais, juo labiau kad ir bendros valstybinės sienos su SSRS 1926 m. Lietuva neturėjo.

Atpirkimo ožiai, bet ne avinėliai
„Abejotina, ar gruodžio 17-osios perversmas užbėgo už akių promaskvietiškos kompartijos planams paskelbti Lietuvoje sovietų valdžią ir pasiprašyti į Rusijos vadovaujamų broliškų respublikų būrį. Įsakiusi sušaudyti „atpirkimo ožius“ – keturis komunarus (vienas – Karolis Požela – tikriausiai savo gyvybe sumokėjo už brolio, K. Griniaus administracijos vidaus reikalų ministro V. Poželos nuodėmes – red. past.), naujoji valdžia norėjo parodyti visuomenei – esame ryžtingi. Nors, žinoma, Lietuvos komunistai nebuvo nekalti avinėliai – atėję į valdžią ne tiek politinių priešininkų ir niekuo dėtų žmonių būtų išžudę“, – samprotavo M. Kuodys. Ir A. Liekis galvoja, kad komunistai buvo per silpni užgrobti valdžią. „Lietuvoje veikė tik kokie 800 komunistų, 700 – svetimtaučiai, daugiausia žydai“, – nurodė Mokslotyros instituto vadovas.

Viešai skleidžiama nesąmonė
Lenkijos grėsmė, anot M. Kuodžio, buvo tikresnė. J. Pilsudskis, įsiviešpatavęs Lenkijoje, garsėjo karinga reputacija. „Mūsų politikams tikrai turėjo būti neramu, kad Lenkijai kils pagunda užimti „iš vidaus nesusitvarkančią“ Lietuvą ar paversti ją marionetine valstybėle. Bet nuo Pirmojo pasaulinio karo likusia byrančia karine technika ginkluota Lietuvos kariuomenė atviro lenkų puolimo nebūtų atrėmusi, nesvarbu, kas būtų stovėję prie valstybės vairo – tautininkai, krikdemai ar valstiečiai liaudininkai“, – įsitikinęs istorikas M. Kuodys.
Praėjus 90 metų istorikų konferencijose neretai tvirtinama, kad 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas buvo naudingas Maskvai, gal net sovietų slaptųjų tarnybų sukurstytas, nes po perversmo įsigalėjęs autoritarinis tautos vado A. Smetonos režimas neleido Lietuvoje susikurti pilietinei visuomenei, kuri 1940 m. būtų bandžiusi pasipriešinti sovietinei okupacijai. A. Liekis šią teoriją vadina viena iš viešai skleidžiamų nesąmonių.

Kremlius nužudė perversmo organizatorius
„1926-aisiais sovietams ir Vokietijai, kuri po 7 metų pati tapo totalitarine nacionalsocialistine valstybe, geopolitiškai naudingesnė buvo revizionistinė, autoritarinė, o ne demokratiška Lietuva“, – tikino muziejininkas M. Kuodys, paklaustas, kaip Lietuvos istoriją paveikė 1926 m. perversmas – suteikė dar 14 valstybingumo metų ar palengvino sovietų užduotį 1939–1940-aisiais.
Jeigu perversmas tariamai buvo Maskvos projektas, kodėl Kremlius po daugelio metų labai žiauriai susidorojo su svarbiausiais jo organizatoriais – aukščiausio rango perversmininkas generolas Kazys Ladiga 1941 m. sušaudytas Rusijoje, 1926 m. gruodžio 17-ąją savo kariams liepęs apsupti kairiųjų Vyriausybės įstaigas pulkininkas Jonas Petruitis tik per stebuklą liko gyvas lavonų krūvoje per NKVD surengtą egzekuciją Červenėje (Baltarusija) irgi 1941-aisiais.

Tylomis išvaryti į atsargą
„Enkavėdistai būtų nužudę ir garsiausią perversmininką Povilą Plechavičių, bet jis per pirmąją sovietų okupaciją spėjo pasitraukti į Vokietiją. Sovietų aukomis tapo ir daugelis kitų Lietuvos karininkų, neprisidėjusių prie 1926 m. sąmokslo. Jeigu užėjus rusams aukštesnio nei kapitono laipsnio kariui, policijos vachmistrui, pašto viršininkui nieko neatsitiko, jis nebuvo pastatytas prie sienos Maskvos ar Žemutiniojo Naugardo kalėjimuose, kartu su šeima neatsidūrė Sibire, vadinasi, toks pareigūnas kažkuo pasitarnavo okupantams, Kremliaus buvo užverbuotas dar Nepriklausomybės metais, tapo skundiku, išdavė Maskvai Lietuvos valstybines paslaptis“, – tvirtino muziejininkas M. Kuodys.
Nelabai įtakingi tautininkai (tik trys Tautininkų sąjungos nariai posėdžiavo 1926 m. Seime) be stiprių krikščionių demokratų nebūtų pajėgę nuversti kairiųjų valdžios. Pasak istoriko M. Kuodžio, K. Ladiga, J. Petruitis buvo krikščionims demokratams palankūs karininkai. Dėl to jiems nesaldu buvo ir „Smetonos laikais“ – abu tylomis išvaryti į atsargą, ištremti toliau nuo Kauno.

Silpniausi ištraukė geriausią kortą
„Krikščionys demokratai ir tautininkai – tarsi senbernarai ir taksai. Skirtingos veislės ir visiškai kitos svorio kategorijos. Tačiau A. Smetonos tautininkai išdūrė, išmaudė visus – valstiečius ir socialdemokratus nuvertė, o krikščionis demokratus, kurie giliai tikinčioje Lietuvoje jautėsi išskirtiniai, Dievo pateptieji, gudriai atstūmė nuo valdžios. Pokerio lošėjų žargonu, „paėmė banką“. Sovietai taip pat nenorėjo, kad krikdemai vadovautų Lietuvai. Ne tik dėl krikščionių demokratų Romos Katalikų Bažnyčios paradigmos (katalikiškos tapatybės), bet ir dėl to, kad Aleksandro Stulginskio, Mykolo Krupavičiaus partija buvo linkusi susitarti su Lenkija ir sukurti Rytų bei Vidurio Europoje sanitarinį kordoną, puslankį arba žiedą nuo bolševikinės Rusijos“, – perversmo ledkalnio viršūnę ir povandenines sroves nagrinėjo istorikas M. Kuodys.

Smetoniška vizija
Filosofas, publicistas Izidorius Tamošaitis 1928 m. klausė, kodėl 1926 m. pabaigoje Seimas buvo taip smarkiai netekęs „Lietuvos širdies“ aureolės, kad gruodžio 17 d. užteko vos vieno karininko tribūnoje Seimui paleisti, o tauta savo „atstovybės“ nepasigedo, išskyrus, anot I. Tamošaičio, kelis karščiausius parlamentarizmo šalininkus ir tuos, kuriems buvo brangi Seimo nario alga. Nedaug kas ir šiandien ranką prie širdies pridėjęs galėtų pasakyti, kad jam labai mielas dabartinis Seimas, braidantis po rekordines reitingų žemumas.
Pasak A. Liekio, dar 1915 m. „Vairo“ žurnale A. Smetona rašė, kad nedidelė mūsų tauta po ilgų lenkinimo, rusinimo šimtmečių atsigauti gali tik sukūrusi savą tautinę valstybę. „Be jokių luomų, arba, kaip sovietmečiu sakydavo, klasių. A. Smetona ieškojo trečiojo ar ketvirtojo kelio, besiskiriančio ir nuo rusiškojo bolševizmo, ir nuo itališko fašizmo, siūlė atsisakyti politinių partijų ir atiduoti šalį valdyti žmonių išrinktoms taryboms (dabar jų atitikmenys – visuomeniniai rinkimų komitetai – red. past.)“, – pakiliai smetoniškos Lietuvos viziją nupasakojo istorikas A. Liekis, gruodžio 21 d. Seimo Konstitucijos salėje skaitysiantis pranešimą per konferenciją „Prezidentinei Lietuvai 90“.

Lietuva nesiskyrė nuo kitų šalių
„Be abejo, mūsų ūkininkų tautai buvo įsipykusios Seimo rietenos. Laikraščiai, iš Seimo stenogramų persirašydami parlamentarų pasisakymus, juos iškraipydavo, kad dar užgauliau, bjauriau skambėtų. Bet buvo ir besiilginčiųjų parlamentarizmo. Keletą kartų bandyta surengti (nesėkmingai) kelis „antismetoninius“ pučus“, – priminė muziejininkas M. Kuodys.
Vis dėlto Lietuvos valstybinės santvarkos virsmas iš parlamentarizmo į autoritarizmą nebuvo kažkokia Rytų ir Vidurio Europos politinė atrakcija, keistenybė.
„Aplink Lietuvą tarpukariu beveik visos šalys buvo autokratinės. Iš dalies demokratine (nors pagal šių laikų standartus – vargu) galima laikyti Čekoslovakiją, kuriai beveik 20 metų vadovavo „tėvelis“ Tomašas Garrigue`as Masarykas. Suomijoje, tiesa, šalies vadovai keitėsi, bet dėl greta esančios Rusijos keliamos nuolatinės grėsmės, sovietų šnipų ardomosios veiklos suomių valdžia kelis kartus skelbė šalyje karinę padėtį, suvaržė visuomenės pilietines teises“, – teigė M. Kuodys.

Latviai su estais prisidėjo vėliausiai
Vengriją po Pirmojo pasaulinio karo, 1920 m., pradėjo valdyti diktatorius Miklosas Horthy`is, tarp kurio titulų buvo ir kontrad­mirolo rangas, nors Vengrija tada jau nebuvo jūrinė valstybė. Stačiatikiškoje Bulgarijoje viešpatavo katalikiškai pakrikštytas valdovas Borisas III, kuriam, kaip ir Rusijos imperatoriams, buvo suteiktas caro titulas. „Tik Lietuvoje gal per greitai laimėjo autoritarizmas. Estija ir Latvija demokratiškos išsilaikė iki 1934 m. Matyt, kad katalikiška Lietuva buvo karštesnė, nekantresnė“, – gilumines 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo priežastis bandė įminti Kauno IX forto muziejaus darbuotojas dr. M. Kuodys.

Nuo didingo iki juokingo
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) šiemet įspūdingai laimėjus Seimo rinkimus, į parlamentą nepatekusios Tautininkų sąjungos pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras Audrius Rudys lapkričio 14 d. pasiuntė laišką LVŽS pirmininkui Ramūnui Karbauskiui, pažadėjo padėti įgyvendinti daugumą „valstiečių“ siekių (palankiai nuteikti visuomenę, rengti palaikymo mitingus, piketus, parūpinti „patarėjų specialistų ir ekspertų“, ginti „valstiečius“ nuo liberaliosios opozicijos, kuriai tautininkai taip pat priskyrė Tėvynės sąjungą–Lietuvos krikščionis demokratus, ir nuo neparlamentinių antivalstybinių organizacijų). Tačiau A. Rudys perspėjo, kad „valstiečių“ programoje yra ir tokių nuostatų, „kurios pavojingos Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai“.
„Ūkininko patarėjo“ duomenimis, LVŽS vadovybė į politikos marginalų laišką neatsakė.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Archyvinės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.