Kam pirkti, jei galima užsiauginti savų sėklų

2020/04/23

„Rasos",

Ne vienas daržininkas mėgėjas žino, kad pačių užaugintos sėklos būna daigesnės nei pirktos parduotuvėse, o iš jų išauginti augalai atsparesni ligoms ir derlius skanesnis.

Nijolė BARONIENĖ

Močiutės šabalbonai

Klaipėdos rajone gyvenanti Joana Giedraitytė – senosios kartos agronomė. Ji kasmet augina šabalbonus – aukštas vijoklines pupas, kurios, pasak moters, yra labai skanios, puikiai dera ir nė karto jos nenuvylė. Vargas tik, kad reikia atramų. „Kiek pamenu, tas pupas augino mano mama, mano močiutė, tad sėklą, kurią pati užsiauginu, galiu laikyti mūsų giminės paveldu“, – pasakojo agronomė. Pasak jos, stambių valgomųjų vijoklinių raudonžiedžių pupų sėklų ji matė ir prekybos vietose, tačiau nesusigundė nusipirki. Kam, jei turi savų, laiko patikrintų. Atėjus pavasariui, ji sėja ne tik šabalbonus, bet ir pačios užaugintų sėklų krūmines pupeles, žirnius, cukinijas, saulėgrąžas, kukurūzus, krapus, petražoles, gražgarstes, griežčius, ropes, daugiagalvius svogūnus, česnakus. „Pagalvojusi, kiek kainuotų, jei viską reiktų pirkti, galiu teigti, kad sutaupau labai daug. Juk sėklos kuo toliau, tuo brangesnės“, – sakė pašnekovė ir ragino nepatingėti sezonui baigiantis susirinkti sėklų iš savo daržo. Kai kurių gėlių sėklas ji taip pat užsiaugina pati. Sako, niekada neperkanti serenčių, medetkų, kurios būtinos kiekviename sode ir darže, kad augalai mažiau sirgtų ir jų nepultų žaladariai.

Atsakingai auginti sėklas patiems – galimybė prisidėti prie kultūrinių augalų paveldo išsaugojimo ateities kartoms bei galimybė išbandyti ir atrasti sau patinkančias gerų savybių daržoves ar kitus augalus. Kita priežastis – džiaugtis augalų varietetų ir jų savybių įvairove, o ne vien tuo, ką jums gali pasiūlyti komercinė augalininkystė. Be to, prie vietinių sąlygų pritaikytų augalų ir vietoje užaugintų jų sėklų (geros kokybės) privalumai dažną daržininką gali net nustebinti, jei jas palygintume su didele dalimi komercinių sėklų, kurios dažniausiai auginamos užsienio valstybėse. Nusipirkę komercinių sėklų, mes sunkiai galime sužinoti kilmės šalį ir kokiomis sąlygomis buvo auginamos tos kultūros. Vietinės sėklos veikiausiai sudygs geriau ir augalai bus labiau prisitaikę prie vietos sąlygų.

Akivaizdūs skirtumai

Lietuvoje sėklų gamyba ir veislininkystė respublikiniu mastu buvo pradėta trečiajame dešimtmetyje. Ši sritis buvo gana pažangi, iki kol jos tąsa nutrūko 1989 m. tuometinių reformų sūkuryje ir viskas pasikeitė. Šiuolaikinė Lietuvos sėklų rinka labai skiriasi nuo buvusios mūsų senelių jaunystėje. Turėjome daug prie vietos sąlygų pritaikytų ir vietoje auginamų varietetų, kurie buvo pasiekiami daržininkams ir ūkininkams. Seniau dauginamąją medžiagą tiekdavo privačios įmonėlės. Buvo tiekiamos daugiausia užsieninių veislių sėklos, tačiau buvo ir vietinės kilmės sėklų. Pirktinėms sėkloms tokio didelio poreikio, kaip dabar, nebuvo, kadangi dalis žmonių užsiaugindavo savo sėklų. Kiekviename kaime buvo auginamos prie vietos sąlygų pritaikytos veislės, kurių kilmė galėjo būti įvairi, bet jos buvo auginamos metai iš metų, perduodamos iš kartos į kartą arba kaimyno kaimynui.

Gamtinės žemdirbystės instituto įkūrėjas Gražvydas Jegelevičius – senųjų veislių vaismedžių ir kitų augalų veislių puoselėtojas. Kartu su bendraminčiais jis prieš metus dalyvavo „Nordplus“ projekto „Growing Seed Savers“, kurį įgyvendina sėklų saugotojų organizacijos iš Baltijos šalių ir Danijos, tarptautiniuose trijų dienų mokymuose, vykusiuose netoli Kopenhagos. Įgyta patirtimi buvo pasidalinta šių metų vasario pradžioje sostinės Antakalnio seniūnijos salėje vykusiuose dviejų dienų mokymuose tema „Daržo augalų paveldas – kaip patiems užsiauginti daržovių sėklų?“ Paskaitas ir praktinius mokymus vedė ne tik jis, bet ir kiti gamtinės žemdirbystės propaguotojai: iš Druskininkų rajono atvyko ūkininkė Vaida Tulabaitė (Vilkė) bei daug praktikos ir patirties turintis Ukmergės krašto ūkininkas, vienas iš gamtinės žemdirbystės pradininkų Lietuvoje, nuolat rengiantis mokymus apie gamtinę žemdirbystę Laimis Žmuida. „Susidomėjimas buvo nemažas. Daugiau nei pusšimtis klausytojų domėjosi, kaip ir kokių augalų sėklų galėtų užsiauginti patys. Vasario 16 d. vykusiame tradiciniame kasmetiniame gamtinių žemdirbių renginyje taip pat dalijomės įgyta patirtimi. Susirinkusieji gavo po nemokamą leidinį, kuriame pateikta informacija, padėsianti atsakingai auginti daržo augalų sėklas“, – pasakojo G. Jegelevičius. Pasak jo, ne visada reikia eiti lengviausiu keliu – pirkti sėklas. Galima įgijus žinių, įdėjus pastangų turėti kokybiškų ir nieko nekainuojančių sėklų. Galiojantys įstatymai leidžia jomis mainytis, tad prasidėjus pavasariui verta susidaryti planą, kokių augalų sėklų ir kiek galime užsiauginti patys. Saugoti ir puoselėti senąsias veisles kuo toliau, tuo labiau aktualu visoms šalims.

Šiuolaikinėje sėklų rinkoje beveik nerasime vietinės kilmės ir vietoje užaugintų daržovių sėklų. Bendra įvairovės mažėjimo ir senų veislių nykimo tendencija būdinga daugumai Europos šalių. Situaciją apsunkino ir nustatytos sėklų tiekimo rinkai taisyklės. Lietuvai įstojus į ES, nauji apribojimai nepaskatino vietinių paveldo veislių išlikimo ar jų išsaugojimo, kadangi šių teisės aktų paskirtis yra vystyti ir apsaugoti komercinių sėklų produkciją, užtikrinti sėklų, tiekiamų komerciniams tiekėjams, vienodumą. Kitas šių pokyčių rezultatas tas, kad senos veislės negali patekti į rinką net mažu masteliu, kadangi jos neatitinka naujų išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo reikalavimų. Vienintele užuovėja šioms veislėms liko gerąja prasme užsispyrę augintojai ir jų šeimos, kurie tebeaugina ir palaiko šį iš tėvų ar senelių gautą paveldą, pavyzdžiui, žirnius, pupeles, česnakus, morkas ir kitas rūšis. Tebeauginamos veislės jau tapo šeimos paveldu (angl. heirloom variety), ir būtent šie augintojai yra vienintelis senųjų veislių ar variacijų, kurias gali perimti ir padėti išsaugoti sėklų augintojai, šaltinis. Įvairiose Europos šalyse jau yra susibūrę sėklų saugotojų bendruomenės ir judėjimai. Nauji ir esami nariai mokomi tinkamai dauginti ir išsaugoti sėklas.

Reikia žinių

Siekiant išsaugoti veislę ar varietetą, sėklų augintojams labai svarbu žinoti ne tik, kaip užsiauginti konkrečios rūšies augalo sėklų, bet ir kaip palaikyti augalą gyvybingą bei nepakitusios genealogijos. Tad labai svarbu neleisti augalui apsidulkinti kitos veislės arba laukinio giminaičio žiedadulkėmis, arba dėl prastos sėklininkystės praktikos neprarasti genetinės įvairovės, pavyzdžiui, dėl įvaisos, nes sėklojų buvo per mažai, ar dėl prastų auginimo sąlygų.

„Siekiant išvengti įvaisos ir norint užauginti geros kokybės sėklų, neprarandant dalies genų, svarbu žinoti, kiek mažiausiai sėklojų reikia tai augalo rūšiai. Kuo daugiau sėklojų auginsite, tuo didesnė tikimybė, kad palikuonys paveldės visus „tėvų“ genus. Tai, žinoma, nereiškia, kad jums reikės surinkti sėklas iš visų auginamų augalų, bet svarbu, jog apsidulkinimas įvyktų tarp kuo daugiau tos veislės ar varieteto individų, – aiškino pašnekovas. – Siekiant, kad augalas nesusikryžmintų su, pavyzdžiui, kaimynystėje auginamomis veislėmis, naudinga išmanyti augalo reprodukcines ypatybes bei paisyti atstumo. Taip pat svarbu žinoti būdus, kurie leistų apsaugoti augalą nuo nepageidaujamų kitų tos pačios rūšies augalo atmainų ar laukinių giminaičių žiedadulkių. Pavyzdžiui, jeigu už 100 m gyvenantis daržininkas tais metais augins burokėlių sėklojus kaip ir jūs, didelė tikimybė, kad jūsų abiejų auginamos veislės susikryžmins. Šiuo atveju reikia žinoti, jog rekomenduojama dviejų veislių burokėlių sėklas auginti bent 500 m atstumu, jei norima išvengti susikryžminimo, o geros praktikos atveju – daugiau kaip 1 km.

Visgi, jei sodas per mažas ir negalite turėti kelių daržų, pakankamai nutolusių nuo vienas kito, galite skirtingų burokėlių sėklas auginti pamečiui arba pasinaudoti metodais, kurie užtikrins, kad kelios tos pačios rūšies augalo variacijos nesusikryžmins. Pavyzdžiui, burokėlių atveju augalų žydėjimo metu galima kruopščiai apdengti burokėlių sėklojus nuo vabzdžių apdulkintojų saugančiu tinkleliu ar audiniu.“

Savidulkiai augalai Dauginant savidulkių augalų sėklas yra lengviausia užtikrinti, kad bus išvengta nepageidaujamo susikryžminimo. Užteks vos kelių metrų atstumo tarp skirtingų veislių ir tik 5–10 augalų.

Salotas, žirnius ir daugumą pomidorų veislių galima drąsiai auginti nebijant susikryžminimo.
Daržinės pupelės, pupos, raudonžiedės pupelės, paprikos ir gelteklės yra savidulkiai augalai, bet taip pat jie yra dažnai lankomi vabzdžių, todėl apsidulkinimo kitos veislės žiedadulkėmis tikimybė yra didesnė.

Atriboti erdvėje arba laike Palaikyti atstumą yra vienas iš būdų, kaip dauginant augalus išvengti jų susikryžminimo. Kita galimybė – skirtingas veisles auginti skirtingais metais. Pavyzdžiui, galite auginti trijų rūšių paprikas pamečiui, o po trejų metų vėl grįžti prie pirmosios. Be to, siekiant išvengti kryžminio apsidulkinimo, labai svarbu paisyti, ką augina kaimynai. Uždengti Savidulkius augalus galite papildomai apsaugoti nuo susikryžminimo juos uždengdami. Apdenkite augalą maišeliu iš netankios medžiagos, tinklelio arba agroplėvelės, o jei augalas per didelis – galite apdengti tik kelias žiedų kekes. Medžiaginį maišelį apriškite aplink stiebą ar augalo šakelę, kad į vidų nepatektų vabzdžių. Jame taip pat neturėtų būti skylių. Tai daroma prieš išsiskleidžiant žiedams, o žydėjimo metu galite paskatinti apsidulkinimą lengvai papurtydami visą maišelį. Kai užsimezga vaisiai, maišelį galite nuimti ir pažymėti vaisius, kurie buvo apsaugoti, t. y. iš kurių surinksite sėklą tolesniam augalo gyvenimui, nes tarp naujų žiedų ir vaisių galite susipainioti. Užtverti Aukšta gyvatvorė ar tanki medžių juosta gali būti panaudota kaip užtvara. Jei skirtingose jos pusėse auginamos dvi skirtingos veislės, tai gali gerokai sumažinti nepageidaujamo apsidulkinimo riziką.

Kaip užsiauginti kryžmadulkių augalų sėklų, skaitykite kitame „Rasų“ numeryje.

Dalintis