Kas tas žalinimas?

Daiva SKIRKEVIČIENĖ

Nemaža dalis šalies ūkininkų nerimaudami laukia Europos Sąjungos kaimo plėtros programos 2015-2020 metų laikotarpio. Vienas neaiškiausių ir labiausiai juos gąsdinančių dalykų – žalinimo reikalavimas. Jo įgyvendinimas naujuoju laikotarpiu sudarys didelę dalį viso išmokų paketo. O pažeidusiesiems šio reikalavimo nuostatas gresia griežtos finansinės sankcijos. Kas yra tas žalinimas, kam jis reikalingas ir kaip turės būti realizuojamas? Kodėl Europos Komisija iškėlė tokį reikalavimą išmokas gaunantiems žemdirbiams? Gal tuo norima sužlugdyti augalininkystės ūkius, o dirbamus laukus paversti pievomis?

Nors iki naujojo programinio laikotarpio pradžios – dar visi metai, dėl savo ūkių ateities susirūpinę Rokiškio krašto ūkininkai nutarė iš anksto išsiaiškinti, kas jų laukia. Įminti su žalinimu susijusias mįsles žemdirbiams padėjo pakviesti specialistai – Aleksandro Stulginskio universiteto docentas Evaldas Klimas, Lietuvos žemdirbystės instituto mokslo darbuotoja Lina Šarūnaitė, Nacionalinės mokėjimo agentūros vyr. specialistė Sigutė Stakvilevičienė, Žemės ūkio rūmų Ekonomikos ir teisės skyriaus vedėja Aušra Žliobaitė. 
„Ištisus plotus apsėdami varpiniais augalais ir naudodami chemiją, iš laukų išvejame vabzdžius ir apdulkintojus – jie nebeturi kuo misti. Siekiant juos išlaikyti laukuose, iškeltas Europos Komisijos reikalavimas į sėjomainas įtraukti ne vienos rūšies augalą. Alternatyvus apdulkintojų maitinimas – sukurti jiems mikrobuveines: intensyvios žemdirbystės laukus apsėti žydinčių augalų juostomis. Jos turės žydėti visą vegetacijos laikotarpį: vieni žydintys augalai keis kitus“, – sako L. Šarūnaitė. 
„Mums bandoma pateikti žalinimą kaip panacėją, ypač gerą išeitį. O iš tiesų nieko ypatingo nereikia daryti, tik prisiminti visus senus paprastus dalykus ir juos įgyvendinti savo krašte, savo kaime, savo kieme. Tai nuo seno Lietuvoje buvo daroma, ir daroma sėkmingai“, – tvirtina doc. E. Klimas.

Gyvulių Lietuvoje katastrofiškai mažai
Pasak doc. E. Klimo, Rokiškio rajone, kaip ir kai kuriuose kituose šalies rajonuose, sąlygos augalininkystei ne pačios geriausios, o gyvulininkystę plėtoti jos geros, bet galimybės toli gražu neišnaudojamos.
Lietuvoje laikomų karvių skaičius nesiekia nė 350 tūkst. „Mano manymu, tai nepagrįstai ir katastrofiškai mažai“, – sako lektorius. 1928 m. Lietuvoje buvo auginama 628 tūkst. melžiamų karvių. Per nepriklausomybės dešimtmetį jų padaugėjo iki 839 tūkst. Baigiantis socializmui melžiamų karvių Lietuvoje buvo 1,3 mln., o iš viso galvijų – 3 mln., pieno primelždavome 820 l vienam gyventojui. Anot A. Stulginskio universiteto docento, Europoje daugiau už mus pieno primelždavo tik Olandija – 840 l vienam gyventojui.
Kraupi, anot lektoriaus, ir avininkystės statistika – dabar Lietuvoje yra apie 112 tūkst. avių. 1928 m. Lietuvoje jų buvo 1,5 mln., taigi 15 kartų daugiau.
„Žemaitijoje gyvulininkystė iš tikrųjų atsigauna. Rokiškio rajone dar yra štilis. Gamta čia graži, vandens telkinių yra, žmonės nebadauja – kam daug krutėti? – kiek ironizuodamas žemdirbius pabaksnojo E. Klimas. – Kol snūduriuojame, pasaulis tuo metu nestovi vietoje, jis suka galvą, kaip iš po mūsų ištraukti žemę.“
Lankydamasis Norvegijoje E. Klimas stebėjo, kaip ant aukšto ir stataus skardžio, kur traktoriumi nepavažiuosi, žmogus motobloku pjauna žolę ir gamina pašarus. Akmenų nusėtame lauke ganosi karvės, o kur piendavės neprieina, ten žolę rupšnoja avys. O Utenos krašte lektorių pribloškė kitoks vaizdas. Ant stačios kalvos ūkininkas dirba žemę ir „bando auginti rapsus“. Vasarą jie iškepa saulėje ir derliaus gaunama geriausiu atveju 1,5 t/ha. „Po tokios „žemdirbystės“ atsiranda rapsų ligų, kokių dar nebuvo. Ir tai logiška“, – mano docentas.

Evaldas KlimasPasaulyje valgytojų daugėja
„Pasaulyje galioja rinkos taisyklės, valgytojų daugėja, o žemės plotų, auginančių maisto produktų, mažėja. Apskaičiavome, kad praturtėjusiam Kinijos viduriniajam sluoksniui – 320 mln. žmonių – pamaitinti kasdien reikia skersti mažų mažiausiai 50 tūkst. limuzinų jautukų. Ir jie turi už ką susimokėti“, – sako E. Klimas. Jo manymu, pasigirstantys gąsdinimai, kad šiuo metu gana neblogos pieno supirkimo kainos turi kristi – tikrų tikriausias blefas, o visos tariamos alternatyvios veiklos – tik žmonių dėmesio nutraukimas nuo tikros normalios veiklos.
E. Klimo įsitikinimu, išskirtinės kokybės maisto pasauliui reikėjo, reikia ir ateityje dar labiau reikės. Vadinasi, žemės ūkio produkcijos paklausa yra garantuota visiems laikams.

Žemę nualino žemdirbystė 
„Kiekvieną iš jūsų įsivaizduoju kaip salą – joje yra sodyba, namai, vaikai, žemė, gyvuliai, ūkis, veikla. Žalinimas yra viena iš tos veiklos sričių“, – rokiškėnams sakė docentas. Jo įsitikinimu, Rokiškio rajonas tiesiog sukurtas gyvulininkystei – reljefas kalvotas, gamta graži, žemės našumo balas žemas. „Turime būti realistai ir paisyti sąlygų. Jeigu bandysite lenktyniauti augalininkystės srityje su pasvaliečiais ar kitų derlingų kraštų gyventojais, gali nepavykti, nes jų galimybės didesnės.“
Anksčiau vidutiniškai 3,2 proc. Lietuvos dirvožemio sudaręs humusas, E. Klimo žiniomis, dabar tik Pasvalio krašte ir dalyje Biržų rajono išlikęs toks pat. O didžiojoje Lietuvos dalyje humuso kiekis nesiekia nė 2,5 proc., kalvotoje Žemaitijos dalyje humuso nebėra nė 2 proc.
„Atsiranda „gudručių“ ūkininkų, sakančių, kad nereikia mums mokslo, nesąmonė daugialaukė sėjomaina, yra chemijos, trąšų, mes viską galime padaryti – ir „dzin“ biologija. Tai „žaidimas“ į vienus vartus, išgaunant derlių bet kokia kaina ir visiškai negalvojant, kas bus toliau, ką paliksime savo vaikams. Europa tokių žaidimų jau prisižaidė, ir protingesnės šalys, tokios kaip Skandinavijos, vėl atsigręžia į gamtą ir imasi vadinamosios žalinimo politikos. O pas mus nereikia nė žalinti, čia žolės pačios gerai auga.“
Kodėl atsirado nauji reikalavimai dėl žalinimo? „Modernus intensyvus ūkininkavimas pasaulyje privedė prie to, kad sumažėjo bioįvairovė ir prarastos pusiau natūralios buveinės. Modernus intensyvus ūkis mums reikalingas, bet bioįvairovė taip pat būtina gamtos tvarumui išlaikyti“, – sako L. Šarūnaitė, Žemdirbystės instituto mokslo darbuotoja.
Prieš 10 metų ekologų atlikti tyrimai Lietuvoje parodė, jog dėl didžiulių žemės ūkio erdvių sumažėjo gamtos fragmentų, o išlikusiuose stinga 30-50 proc. būtinų komponentų – vabzdžių ir apdulkintojų bei augalų, kuriais apdulkintojai ir vabzdžiai minta. Mažėja laukinių bičių populiacijos. O jos labai svarbios ir žemės ūkio gamybai.
Pasak mokslo darbuotojos, Olandijoje rapsų pasėlyje atlikti tyrimų rezultatai atskleidė: šalia rapsų pasėtas žydinčių augalų pusiau natūralus arealas net 30 proc. padidino rapsų derlingumą. „Tai rodo, kaip svarbu palaikyti vabzdžių ir apdulkintojų populiaciją. Jų svarbą Europos Sąjunga vertina 14,2 mlrd. eurų suma. Taigi ne veltui šie reikalavimai keliami mūsų tolesniam finansavimui“, – sako L. Šarūnaitė.

Vertingiausias pašaras – žolė
„Lietuvos gamtos sąlygos daugiametėms žolėms yra labai tinkamos. Kitas pliusas – daugiametės žolės geriausiai įsisavina saulės energiją. Lietuvoje iš viso auga apie 500 žolių rūšių, pasaulyje yra apie 1000. Kaip biologai kalbame apie biologinę įvairovę, kaip ūkininkai į žoles žiūrime karvės akimis, galvodami, koks bus pašaras, kokia iš to gali būti nauda“, – kalbėjo doc. E. Klimas.
Lietuvoje esą neišnaudojamas didžiulis daugiamečių žolių potencialas. Bent 40 balų našumo dirvožemyje iš produktyvaus sėtinio žolyno galima gauti iki 50 t kokybiškos žaliosios masės su dideliu baltymų kiekiu, tačiau realiai tokio pašaro pagamina 2-3 kartus mažiau. Žolė, anot žinovo, – maistingiausias bei pigiausias pašaras ir esą nereikia būti gurmanu, kad žinotum, jog geriausia jautiena – žolę ėdusio gyvulio. Tas pats ir dėl pieno. Šiuolaikiniai vokiečių mokslininkai nustatę, kad šeriant vien labai kokybiškais žoliniais pašarais galima primelžti po 8 t pieno iš karvės. Rokiškio rajono primilžio vidurkis siekia truputį per 6 t.
Nuo 9 kg iki 11 kg kombinuotųjų pašarų karvėms duodantiems mūsų žemdirbiams vokietis ūkininkas esą pasakytų, kad lietuvio ūkyje karvės šeriamos beveik kaip kiaulės. Šeriant žole gaunama apie 3 t pieno, o likusi dalis – šeriant koncentratais, kurie nėra pigūs. „Todėl ir reikia atsigręžti į gamtą“, – sako E. Klimas.
„Protingos“ savikainos pienas, pasak lektoriaus, gali būti tada, kai gyvuliams neperkama baltyminių ir kitokių priedų, o jie šeriami kokybiškais žolynais, sudarytais iš 40 proc. ankštinių, 60 proc. varpinių augalų. Ankštinės žolės yra ir biologinio azoto šaltinis – skirtingai nei mineralinis, stabilus, neišsiplaunantis iš dirvos, neteršiantis gruntinių vandenų. „Nuo ko prasideda upių, Baltijos jūros švara? Nuo mūsų laukų!“ – sakė universiteto docentas. Jo įsitikinimu, devyniuose iš dešimties Lietuvos ūkių arba išvis nenaudojami ankštiniai, arba naudojami chaotiškai, nepritaikant žolės prie dirvožemio.
1986-1987 metais Lietuvoje vien Nemuno užliejamose pievose buvo gaminama 65 tūkst. t žolės miltų. Šie, pasak žinovo, – pats geriausias ir pigiausias karoteno (provitamino A) šaltinis. Jo dar esama tik morkose ir palmių aliejuje. „O karoteno reikia visiems gyviems padarams – ir paršiukui, ir viščiukui, ir žuvytei. Iš esmės žolės miltai yra ir žaliava visiems įmanomiems koncentruotiesiems pašarams gaminti. Tačiau jeigu jūsų paklausčiau, kas gaminate žolės miltus, turbūt palaikytumėte tai nekorektišku klausimu“, – auditoriją provokavo svečias iš A. Stulginskio universiteto.

Į ūkius turi grįžti žolynai ir gyvuliai
„Kalvotame reljefe įsikūrusiuose ūkiuose, neplėtojančiuose intensyvios gyvulininkystės, žolės – pati geriausia žemės konservavimo, dirvožemio apsaugojimo nuo vandens ir vėjo sukeliamos erozijos priemonė. O užliejamos pievos tiesiog Dievo sukurtos gyvulininkystei, pašarų gamybai, – žemdirbius tikino E. Klimas. – Jei augalininkystės ūkyje prikuliama po 6 t/ha grūdų, padidinti derlių
dvigubai net pasvalietis nelabai galėtų, nes kiekviena papildoma tona būtų per brangi. O štai  žalienose dvigubai pagerinti padėtį visiškai įmanoma. Tinkamai pradėjus tvarkytis produktyvumas padidėja net trigubai. Tai reiškia, kad tame pačiame plote galime pagaminti daugiau ir kokybiškų pašarų, išmaitinti daugiau gyvulių. Vadinasi, galime ir uždirbti daugiau.“
Docento manymu, Lietuvos žemės ūkiui, norinčiam sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkoje, auginamų karvių skaičių reikėtų padidinti bent iki tokio, koks buvo prieš karą – 800 tūkstančių. „Sakote neįmanoma? Žiūrėdamas į 30-mečius ūkininkus, žinių pasisėmusius universitetuose, nugaras lenkusius Airijoje ir Švedijoje, gimusius kaime ir norinčius jame dirbti bei uždirbti, manau, kad tai įmanoma, – klausytojams prieštaravo lektorius. – Negali taip būti, kad kuo daugiau dirbi, tuo daugiau patiri nuostolių.“
Kritikos strėlių lektorius pamėtėjo ir tariamiems ūkininkams, kurių ūkininkavimas baigiasi nupjovus ir palikus žolę supūti – kalorijų turtingą biomasę. „Jojama ant išmokų arkliuko, nežinia kur nujodysiančio. Pinigus galima mokėti tik už darbą, o ne nieko nedarymą.“
E. Klimo įsitikinimu, į mūsų augalininkystės ūkius turi sugrįžti žolės. Ekologiniuose ūkiuose ankštinės žolės turėtų sudaryti iki pusės ploto, kad būtų gaunamas gausus derlius ir gerėtų dirvožemio būklė. „Normalus ūkis yra tas, kur gyvulininkystė dera su augalininkyste. Žolės yra geras bet kokių augalų priesėlis. 1 proc. ankštinių žolių žolyne prilygsta 3 kg biologinio azoto. Jeigu žolyne yra 40 proc. ankštinių, tai apytikriai kaip papildomi 300 kg salietros, tik neteršia aplinkos. Reikia stengtis, kad ūkis dirbtų normaliu biologiniu ratu“, – jį pakvietusiems žemdirbiams patarė E. Klimas.
Jis siūlė nepamiršti, kad žolynai – ir mūsų gyvenamosios aplinkos dalis. Jeigu aplinka patraukli, ji patraukia turistus. O gražioje aplinkoje dar turėtų būti ir daug švarių ekologiškų produktų. Tik tada čia nusities turistų maršrutai. „Rezervų turime didžiulių, reikia veikti“, – tikino žinovas.
L. Šarūnaitė auditoriją supažindino su Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojų atliekamais tyrimais, atskleidžiant žalinimo naudą žemės ūkio gamybai ir siekiant sukurti Lietuvoje augančių daugiamečių žolių mišinius, galinčius būti naudingus 3-5 metus. Tuos tyrimus inicijavo Lietuvos žemės savininkų sąjunga.
NMA vyr. specialistė S. Stakvilevičienė žemdirbius supažindino su pereinamojo laikotarpio ypatumais, 2015-2020 metų laikotarpio tiesioginių išmokų schema, žalinimo reikalavimais. ŽŪR Ekonomikos ir teisės skyriaus vedėja A. Žliobaitė pristatė ne tik EK reikalavimus bei pasiūlymus dėl žalinimo, bet ir už jo nesilaikymą gresiančias sankcijas.

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.