Ketvirčio amžiaus arimų vagos

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse (1989 m.) pasirodęs sovietmečiu uždarytas kaimo žmonių laikraštis „Ūkininko patarėjas“ per 25 gyvavimo metus ne tik įtvirtino tarpukariu ėjusio šio laikraščio principus, bet ir labai išplėtojo savo veiklos sritis. Be įprastų patarimų, atkurtas laikraštis daug dėmesio skyrė kaimo žmonių kultūrinio gyvenimo kokybei gerinti. Atgaivino jau primirštas, kūrė naujas ir puoselėjo žmonių bendravimo tradicijas. Pradėtos rengti arimo arkliais varžybos, Pirmosios vagos šventės, traktorių slalomas, mėgėjiškos žūklės varžybos, parodomosios medžioklės ir daug kitų renginių.

Arimo varžybos sutraukia dalyvius iš visos Lietuvos bei Punsko.

Tiesiausių vagų siekis
Kiekvienas žemdirbys stengiasi kuo geriau suarti savo laukus. Nuo seno ūkininkai varžydavosi, kas gražiau suars, kieno vagos bus tiesiausios. Žinoma, tada ardavo arkliais. Nepaisant to, kad dabar laukai ariami traktoriais, arklių neatsisakyta. Daugiausia jie naudojami šeimos ūkiuose.
Siekdama atkreipti dėmesį į arklių vaidmenį žemės ūkyje ir jų panaudojimo galimybes, „Ūkininko patarėjo“ redakcija pradėjo rengti arimo arkliais varžybas. Pirmosios buvo surengtos 1999 m. liepos 24 d. Veisiejų (Lazdijų r.) žemės ūkio mokykloje.
Nebodami nei lietaus, nei žvarbaus vėjo dėl geriausio artojo vardo varžėsi 12 vyrų iš Lietuvos, taip pat iš Punsko ir Suvalkų Lenkijoje. Nugalėtojo laurai atiteko 47-erių metų artojui Kęstučiui Mizerui iš Druskininkų savivaldybės Mažonių kaimo. Jis arė vienkinkiu plūgu su žirgu Žygu.
Renginys labai patiko ir dalyviams, ir žiūrovams, nes po varžybų miestelio stadione lenktyniavo vežimaičiai, paskui vyko koncertas. Galima sakyti, varžybos tapo savotiška Veisiejų miestelio ir aplinkinių gyventojų švente. O jų reikšmė dar labiau padidėjo, nes rengiamos per Jurgines ir siejamos su kita tradicine pirmosios vagos švente.
Nuo tada „Ūkininko patarėjo“ atgaivintos arimo arkliais varžybos, pavadintos Pirmosios vagos švente, rengiamos bemaž visuose rajonuose. Išaiškinti geriausi artojai deleguojami į respublikines arimo varžybas.

UAB „Rovaltra“ ir „Ūkininko patarėjo“ surengtas slalomas traktoriumi su plūgu.

Traktorių slalomas – puiki atrakcija
Kol „Ūkininko patarėjas“ nesurengė varžybų, dauguma kaimo žmonių nežinojo, kas yra slalomas. Todėl į pirmąsias naujos sporto šakos – traktorių slalomo – varžybas, surengtas 1995 m. spalio 14 d. Vilkijos žemės ūkio mokykloje, atvyko 153 dalyviai, o varžybas stebėjo ne tik šios mokyklos moksleiviai, bet ir aplinkinių kaimų jaunimas.
Varžybų dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: žemdirbių, moksleivių ir dėstytojų. Visi jie varžėsi dėl „Ūkininko patarėjo“ taurės.
Nepaisant to, kad dalyviai pirmą kartą ryžosi dalyvauti tokio pobūdžio varžybose, dauguma varžovų slalomo trasą įveikė nekliudydami žymų.
Vyriausiasis varžybų teisėjas Valentinas Aleksa absoliučiu slalomo nugalėtoju paskelbė Liną Duobą, Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar A. Stulginskio universitetas) atstovą.
Traktorių slalomas vis populiarėja, ypač po to, kai 2003 m. buvo įkurta Lietuvos traktorių sporto federacija. Ji registruota „ŪP“ redakcijos adresu.
Drauge su šia organizacija „Ūkininko patarėjas“ rengia traktorių slalomo varžybas respublikinių žemės ūkio parodų metu ir kituose renginiuose. Slalomo varžybos tampa kaskart įdomesnės.
Traktorių sportą remiančios žemės ūkio mašinomis prekiaujančios bendrovės steigia nugalėtojų prizus, skolina naujus modernius traktorius varžyboms. Nuolatinis traktorių sporto rėmėjas UAB „Rovaltra“ vadovas Romualdas Trainaitis pasiūlė rengti slalomo varžybas traktoriais su prikabinamais žemės dirbimo padargais arba priekabomis.
Su padargais daug sunkiau sukiotis nužymėta trasa nepažeidžiant linijų. Tačiau tai ugdo mechanizatorių meistriškumą.
Tradicinėse slalomo varžybose, kuriose varžomasi tik traktoriais, paprastai visi dalyviai vairuoja tą patį traktorių. Bet būna ir tokių varžybų, į kurias dalyviai suvažiuoja savais traktoriais. Tokiais atvejais varžybų dalyviai suskirstomi į grupes pagal technikos galingumą.
Kaip arimo arkliais varžybos, taip ir traktorių slalomas dabar rengiami daugelyje žemdirbių švenčių kaip populiari atrakcija kaimo jaunimui.

„Ūkininko patarėjo“ žvejybos varžybose dalyvauja ne tik vyrai, bet ir ištisos šeimos.

Savadarbiai masalai lemia sėkmę
Kai „Ūkininko patarėjas“ paskelbė pirmąsias varžybas savadarbiais masalais, niekas nesitikėjo tokio populiarumo. Ankstyvą 2006 m. spalio 13-osios rytą į Išlaužą (Prienų r.) suvažiavo meškeriotojų net iš atokiausių šalies vietovių, grupėmis ir pavieniui.
Varžybų vieta – UAB „Išlaužo žuvis“ mėgėjiškai žūklei skirtas tvenkinys. Bendrovės vadovas Darius Svirskis varžybų dalyvius nuteikė optimistiškai pareiškęs, kad prieš porą dienų į šį tvenkinį buvo atvežta dvi tonos prekinio svorio lydekų.
Meškeriotojai varžybų teisėjams rodė spiningus ir pačių pasigamintus masalus. Ir kokių tik nebūta – įvairiausių spalvų ir rūšių žuvytės, nukaldintos ar išlietos iš vario, alavo, sidabro ir net paauksuotos. Specialistų pastebėjimu, kai kurie dirbiniai turi meninės vertės.
Tą rytą masalais žavėjosi ne tik meškeriotojai, bet jiems nebuvo abejingos ir lydekos. Bandžiusios praryti tuos masalus plėšrūnės viena po kitos spiningu ištrauktos iš tvenkinio spurdėjo žolėse ant kranto. Kibo puikiai. Tik vienas kitas meškeriotojas liko be laimikio.
Baigiantis varžybų laikui, meškeriotojai su laimikiais rinkosi prie pavėsinės, kur buvo sveriamos sugautos žuvys. Trims varžybų dalyviams, daugiausiai sugavusiems lydekų, buvo įteikti „Ūkininko patarėjo“ prizai – televizoriai.
Kol žvejai meškeriojo, šalia pavėsinės UAB „Išlaužo žuvis“ direktorius D. Svirskis su savo padėjėjomis pagal savo ypatingą receptą virė žuvienę. Jos kvapas sklido tvenkinio pusėn ir masino žvejus. Po varžybų visi dalyviai prie bendro stalo vaišindamiesi žuviene dalijosi patirtais įspūdžiais.
„Ūkininko patarėjas“ rengia ne tik spiningavimo savadarbiais, bet ir tradiciniais masalais varžybas. Jų organizatorius – laikraščio Reklamos skyrius. Šis renginys skiriamas „Ūkininko patarėjo“ partneriams – agroverslo įmonių atstovams.

Žurnalo „Meisteris“ medžioklės laimikis – šeši šernai ir trys lapės – išguldytas pagerbimo aikštelėje.

Medžioklė – seniausias žmonijos užsiėmimas
Mūsų laikais medžioklė prarado pirmykštę reikšmę. Daugelyje šalių ji tapusi savotiška pramoga, kuri traukia nuotykių siekiantį jaunimą. Kasmet gausėja ir mūsų šaulių gretos. Vien tik asocijuotų šaulių, priklausančių medžiotojų klubams ar būreliams, priskaičiuojama per 20 tūkstančių. O jeigu skaičiuotume kartu su neasocijuotais, būtų per 30 tūkstančių, tiek pat, kiek yra medžiotojų visoje Prancūzijoje.
Marga savo sudėtimi medžiotojų bendruomenė. Pasak didžiausios medžiotojų organizacijos – Medžiotojų ir žvejų draugijos – pirmininko pavaduotojo Eugenijaus Tijušo, medžioja ir akademikai, ir prokurorai, teisėjai, aukščiausių rangų pareigūnai, politikai ir eiliniai piliečiai.
Nevienodi jų požiūriai į laukinę gyvūniją, jos globą ir išsaugojimo būtinybę. Bet taip buvo ir anksčiau. Žymus gamtininkas mokslininkas prof. Tadas Ivanauskas tarpukario Lietuvoje labai aktyviai propagavo taisyklingos medžioklės idėjas.
Būtent už tokią medžioklę visada pasisako ir „Ūkininko patarėjas“. Ir ne tik pasisako, bet ir rengia parodomąsias medžiokles nuo 1998 metų.
Laikraščio puslapiuose apstu rašinių iš medžioklės Lietuvoje istorijos, aprašomos senos tradicijos, įvairūs medžiotojų renginiai ir šventės, skelbiami medžioklę reglamentuojančių teisės aktų specialistų komentarai.
Parodomosiose medžioklėse visada pagerbiami sumedžioti gyvūnai. Aikštelė, kurioje jie suguldomi, būna papuošta eglišakėmis. Medžiotojai išsirikiuoja aplinkui ją ir, nusiėmę kepures, tylos minute pagerbia nuo kulkų kritusius žvėris. Paskui suskamba ragų atliekama melodija – Europos medžiotojų himnas.
Dažnos medžioklės neapsieina be kepsnių ir žvėrienos karštos sriubos. Kai kurie medžiotojų klubai turi savų tradicijų. Antai Kauno r. medžiotojų klubas „Žiemkelis“, kurio medžioklės plotai yra Zapyškio apylinkėse, po kiekvienos medžioklės ragauja chašlamą – armėnišką sriubą su žvėriena, o kupiškėnai – stirnienos tirštą sriubą – bliauką.

Renginių gausa lemia populiarumą
Neįmanoma suminėti, tuo labiau aprašyti visų renginių, kurie gimė ir suvešėjo 25-erių metų „Ūkininko patarėjo“ arimuose. Pasak laikraščio skaitytojų, jie prisidėjo prie šiandienio kaimo naujų kultūros tradicijų kūrimo ir senųjų puoselėjimo.
„Ūkininko patarėjas“ subūrė mūsų šalies lenktyninių žirgų – ristūnų augintojus į Lietuvos lenktyninių žirgų lygą, propaguoja žirgininkystės plėtros idėjas.

Vilmos SEBEIKAITĖS nuotraukos

Polikarpas RAGOŽIS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.