Ešerys.

Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Mes šį priežodį dažniausiai vartojame kalbėdami apie žmones, neretai – net ne tiesiogine, o perkeltine prasme. O kaipgi žuvys? Ar jos irgi turi savo mėgstamus patiekalus ir ar sugeba pajusti, kuris maistas yra skanesnis, o kuris – ne toks gardus?
Kvailas klausimas, tikriausiai pasakys skaitytojai, juk net ne tik žvejui aišku, kad kiekviena žvynuotųjų rūšis linkusi rinktis jai labiau patinkantį maistą, o tai reiškia, kad ir jos turi gerai išlavėjusį skonį. Be jokios abejonės – žuvys puikiai jaučia, kas yra jų gerklėse, reikėtų pabrėžti, jog kur kas geriau nei žmonės.
Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes maisto pasirinkimas priklauso ne tik nuo konkrečios žuvų rūšies, bet ir nuo gyvenimo sąlygų bei kitų niuansų. Tad visai įmanoma, kad karosas vienoje baloje geis tik sliekų, o kitoje neatsispirs ant kabliuko pamautam tešlos gumulėliui. Kas tai: kaprizai, išrankumas, įpratimas?

Mįslė, kurią bando įminti ir mokslininkai

Jei žinotume tikslų atsakymą į šį klausimą, tikrai niekuomet negrįžtume iš žūklės tuščiomis rankomis. Tai mįslė, kurią jau ištisus šimtmečius bando įminti žvejai mėgėjai ir daugelis mokslininkų. Netgi garsusis XX a. rusų akademikas I. Pavlovas daug dėmesio skyrė tyrinėdamas žuvų elgesį ir reakciją į įvairų maistą. Nepamiršti tokio pobūdžio tyrimai ir mūsų laikais, juolab dabar tam itin didelį dėmesį skiria mėgėjiškus žūklės įrankius bei masalus ar jaukus gaminančios firmos, kurios finansuoja įvairias šia linkme dirbančias mokslines laboratorijas.
Žvejai mėgėjai ta tema taip pat turi savo nuomonę. Tiesa, gana dažnai meškeriotojų supratimas apie žuvų elgesį būna prieštaringas, o vertinimai – labai paviršutiniški. Tarkime, šiuo atveju dauguma žvejų paprasčiausiai pasakys, jog minėti karosai vienoje baloje kimba tik ant sliekų todėl, kad kitokio masalo jie mažai ragauja, o sliekai yra natūralus šių žuvų maistas. Kitame vandens telkinyje karosai pamėgę tešlą, nes vietiniai meškeriotojai dažnai tokiu masalu žvejoja ir žvynuotosios paprasčiausiai prie jo įprato. Dalis tiesos tame yra, bet pamąstykime logiškai: ar jau taip dažnai ir tiek daug sliekų papuola į kūdrą, kad vietinės žuvys juos vertintų kaip nuolatinį savo maistą? Ir ar galima įpratinti ėsti vienos rūšies žvynuotąsias tai, ko jos nenori? Pavyzdžiui, kodėl karosai pageidauja tešlos, bet ne virtų žirnių? Juk tai geras masalas kitoms karpinėms žuvims: šapalams, meknėms, karšiams. Bet svarbiausia, kaip suprasti skirtingą jų skonį kituose vandens telkiniuose?

Pūgžlys.

Svarbiausia – gerai maitintis

Ichtiologai apskaičiavo, kad žuvys per visą savo gyvenimą maistui ieškoti ir jį vartoti skiria nuo 10 iki 48 proc. laiko. Kaip matote, tai – labai nevienodas laikotarpis, nes vienos žvynuotosios kone pusę savo gyvenimo nieko daugiau neveikia, tik ėda, o kitos šiam užsiėmimui teikia kur kas mažesnį dėmesį. Paprastai, gerokai ėdresnės yra dienos metu aktyvios žuvys bei tos, kurių gyvenimo ciklas būna trumpas. Pastarosios dažniausiai užauga nedidelės. Išimtis yra augalėdės žuvys, kurios gali pasiekti solidų dydį bei svorį, nors jų vartojamas maistas nėra toks kaloringas ir jo suėsti tenka labai daug. Tai lyg savotiški vandenų galvijai, nuolat rupšnojantys vandens augalus arba (ir) dumblius.
Gerokai daugiau laiko poilsiui gali skirti plėšrūnės. Pačiupusios stambią auką, jos ilgai ją virškina ir kelias dienas gali sau ramiai dantis rakinėti. Tiesa, ne visos. Didelė lydeka, kuri praryja, tarkime, trečdalį jos kūno masės turinčią žuvį, nenukentės, jei kitą laimikį nutvers tik po savaitės. Ji tūno pasaloje, todėl daug energijos neeikvoja. Vandens paviršiuje besimaitinantys plėšrūnai dažniausiai medžioja aktyviai, jie persekioja savo aukas, neretai griebia smulkias žuveles, tad ir savo skrandį prikimšti turi žymiai dažniau. Nors šiaip jau grobuonėms nebūtini jokie „papildai“ ar „vitaminai“, nes suėdusios panašią į save auką, organizmą aprūpina viskuo, ko reikia.
O štai kai kurios taikiosios žuvys neišgyventų besimaitindamos labai ribotu meniu, nes joms reikia gerokai įvairesnio maisto, neretai ir gyvūninės, ir augalinės kilmės. Netgi šapalai ar meknės, kuriuos mes įpratę vadinti plėšrūnais, savo „valgiaraštyje“ privalo turėti ir „salotų“.
Jeigu bandytume ieškoti dar daugiau bendrumų, pastebėtume, jog tamsiuoju paros metu aktyvios žuvys, arba tos, kurios maitinasi priedugnio zonoje (ypač dideliame gylyje), irgi ėdesio paieškoms sugaišta mažiau laiko. Tokį jų gyvenimo būdą lemia tai, kad šios žvynuotosios nėra itin judrios ir vartoja daugiau kaloringesnio maisto.

Kaip randa maistą?

Dabar jau niekas nesiginčija, kad žuvys turi nemažai jutiminių organų, kuriais sugeba susirasti sau maisto. Neabejojama, kad vienos žvynuotųjų rūšys labiau pasitiki vienokiais, kitos – kitokiais jutiminiais organais. Kai kurie iš jų yra dominuojantys, kiti – koreguojantys. Tai dažniausiai priklauso nuo vieno esminio faktoriaus – kokį maistą žuvys vartoja ir kokiomis sąlygomis maitinasi.
Pasak ichtiologų, žuvys, ieškodamos ėdesio, naudoja regą, uoslę, lytėjimą, klausą, seismosensorinę sistemą (populiariai – šoninę liniją), organus, gebančius skirti aplinkos cheminę sudėtį, ir, be abejo, skonį.
Ne visi šie jutiminiai organai atitinkamu atstumu nuo maisto šaltinio yra vienodai funkcionalūs, netgi nepaisant to, kad jie yra dominuojantys. Mokslininkų teigimu, toliau nei už 100 m esantis maistas gali būti aptiktas tik dėl uoslės. Bet tai sugeba tik kai kurios žuvų rūšys. Įdomiausia, kad pagal savo gyvenimo būdą jos yra labai skirtingos. Tokios gali būti ir planktonofagės, ir aktyviai medžiojančios plėšrūnės. Mūsų vandenyse iš pirmosios grupės galima rasti tik syką arba plačiakaktį, antrosios atstovų yra gerokai gausiau: sterkai, ešeriai ir salačiai.
Tiesa, tokiai orientacijai būtina sąlyga yra srovė, kad šios žuvys galėtų suuosti, kad „ten kažkur“ yra maisto šaltinis. 25–100 m atstumu „įsijungia“ dar viena jutiminių organų sistema – klausa. Minėtu minimaliu nuotoliu į maisto šaltinį reaguoja jau daugelis mūsų vandenų taikiųjų žuvų ir visos plėšrūnės. Nuo 5 iki 25 m žuvys ima „matyti“. Tačiau tai – sąlyginis dalykas, kuris labai priklauso nuo vandens skaidrumo, paros laiko ir, be abejo, žuvų rūšies. Visgi skaidriame vandenyje visos žvynuotosios puikiausiai regės ant kranto stovintį žveją, žinoma, jei tik jis papuls į jų akiratį. Iki 5 m atstumu papildomų jutiminių organų orientuojantis į maistą žuvims neprireikia, bet šiuo atveju uoslė atsidurs antrame plane ir žvynuotosios prioritetą atiduos regėjimui. Dar mažesniu atstumu (0,25–1 m) jau ima funkcionuoti šoninė linija ir išoriniai skonio organai, kurie yra ant žiaunų dangtelių kraštų (mūsiškių žuvų).
Šioje pasakojimo dalyje vertėtų įterpti tikslesnius paaiškinimus. Kai kurių mūsų vandens plėšrūnių (lydekų) šoninė linija gali sureaguoti į netoliese besisukinėjančią auką gerokai didesniu atstumu. Kita vertus, uoslė, lytėjimas ar išoriniai skonio organai šiai plėšrūnei nelabai svarbūs, nors ji juos, tegul ir ne itin išlavėjusius, bet visgi turi. Panašiai galima pasakyti ir apie kitas vandenų grobuones, todėl nagrinėjamu atveju remiamasi daugiau taikiosiomis ar visaėdėmis žuvimis.
Nuo 0,25 m žuvys vėlgi labiausiai pasitiki savo rega, nes žvynuotosios jau sugeba labai tiksliai sukoncentruoti savo dėmesį į konkretų daiktą, net jei jis yra ir labai smulkus. Tačiau tokiu nuotoliu aptinkant maistą nemažą vaidmenį ima vaidinti dar ir elektroreceptorinė sistema, cheminę aplinkos (ar to objekto) sudėtį nustatantys organai, lytėjimas, visu pajėgumu funkcionuoja išoriniai skonio organai. Nulinė riba – kuomet žuvis ragauja masalą. Dabar ji pasitiki tik savo skoniu ir lytėjimu.
Šiuo metu vyksta ekstraoralinis ėdesio patikrinimas. Tai reiškia, kad žvynuotoji liečia maistą lūpomis, galvos priešakiu, o kai kuriais atvejais – ir pelekais.

Spjauti ar ryti?

Sugriebusi į gerklę maistą (ar masalą), žvynuotoji nepuola tuojau pat jo ryti. Jei koks nors daiktas atsidūrė žuvies nasruose, dar nereiškia, kad jis sėkmingai nukeliaus į jos skrandį. Dabar žuvis maistą ragauja (intraoralinis patikrinimas) pasitikėdama savo skonio bei gerklėje esančiais lytėjimo receptoriais. Nors ėdesys ir atitiko visus lig tol žuvies jutiminių organų keliamus reikalavimus, bet paskutiniu momentu jis vis tiek gali būti išspjautas, nepaisant netgi to, kad šis maistas iš tiesų yra priimtinas žuvies skrandžiui. Paprasčiausiai giliai gerklėje esantis kąsnis gali žvynuotajai pasirodyti neskanus.
Kai kurios žuvys (karpis, karšis, kuoja, lynas) maistą ilgai laiko gerklėje dar ir todėl, kad galėtų atsikratyti jį aplipusio dumblo arba, siurbiant ėdesį nuo dugno, į gerklę papuolusio detrito pertekliaus. Kita vertus, žvynuotosios yra tik­ros gurmanės. Kuo patrauklesnis joms yra maistas, tuo ilgiau žuvys jį čiaumoja.

Romualdas ŽILINSKAS
Gintauto KRAKAUSKO nuotraukos

    „Jaunojo žvejo ABC“

    Ši mažoji žvejybos enciklopedija padės susirasti puikų laisvalaikio užsiėmimą.

Ieškokite prekybos centruose „Maxima“ bei „Ūkininko patarėjo” redakcijos biuruose.
„Ūkininko patarėjo” platinimo tarnybos tel. (8-37) 207827, el.paštas platinimas@up.lt