Kodėl Izraelis neprisimena žydų, žuvusių dėl Lietuvos laisvės?

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Kauno Sąjūdžio pirmininkas Raimundas Kaminskas (dešinėje) pristato Povilą Andriuškevičių, kuris matė, kaip prieš 75 metus buvo ekshumuojami Petrašiūnų (Pažaislio) žudynių aukų palaikai. Jis pirmasis Atgimimo laikais sovietų nusikaltimo vietoje pastatė iki šiol išlikusį medinį kryžių.

Kauno Sąjūdžio pirmininkas Raimundas Kaminskas (dešinėje) pristato Povilą Andriuškevičių, kuris matė, kaip prieš 75 metus buvo ekshumuojami Petrašiūnų (Pažaislio) žudynių aukų palaikai. Jis pirmasis Atgimimo laikais sovietų nusikaltimo vietoje pastatė iki šiol išlikusį medinį kryžių.

Pirmieji žydai lietuvių žemėse pasirodė tikrai ne karaliaus Mindaugo ar didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir Vytauto laikais, bet anksčiau, negu pirmą kartą metraščiuose paminėtas Lietuvos vardas.
Suėjus 75 metams nuo Lietuvos žydų holokausto pradžios lietuviai raginami labiau domėtis turtinga savo buvusių bendrapiliečių žydų bendruomenės istorija, tragiškai nutrūkusia 1941-aisiais.
Tačiau Izraelio, Jungtinių Valstijų ir Pietų Afrikos litvakai taip pat prisimena ne Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ar Pirmąją Lietuvos Respubliką, bet vien „Šiaurės Jeruzalę“, kurioje žydų išminčiai užsidarę nuo lietuviško kaimietiško aplinkinio pasaulio studijavo Torą ir Talmudą, leido laikraščius hebrajų ir jidiš kalba, kai iš tikrųjų šios žemės šeimininkų lietuvių „sąjungininkai“ lenkai buvo atėmę gimtąją kalbą, o pavergėjai rusai – raštą.
„Ūkininko patarėjas“ nagrinėja, kodėl Kauno Petrašiūnų kapinėse esantį kuklų paminklą sovietų genocido aukoms, tarp jų – trims žydams, lanko tik vietos sąjūdininkai ir katalikų kunigas, bet ne rabinas ir Kauno žydų bendruomenės nariai, NKVD nužudytų judėjų pavardės garsiai neskaitomos Lietuvos žydų genocido dieną rugsėjo 23-iąją, o dėl Lietuvos laisvės 1918–1923 metais žuvusius žydus Izraelio Valstybė laiko viso labo netinkamu laiku nepageidaujamoje vietoje atsidūrusiais Mozės tikėjimo asmenimis.

Mažoji Katynė

Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba ir kitos visuomeninės organizacijos šiemet vėl laikėsi jau susiklosčiusios tradicijos – miesto Petrašiūnų kapinėse prie kuklaus paminklo Lietuvos kančių memorialo teritorijoje paminėjo „mažąją Lietuvos Katynę“. Prieš 75 metus, 1941 m. liepos 11 d., dingusių politinių kalinių paieškų skyriaus ekspertų komisija Petrašiūnuose rado paslėptą, pušaitėmis apsodintą masinę kapavietę. Atkastoje duobėje gulėjo kelios dešimtys palaikų.
„Dauguma Petrašiūnuose (Pažaislyje) NKVD nužudytų žmonių – Lietuvos saugumo darbuotojai, slaptieji bendradarbiai, infiltruoti į kompartiją, komjaunimą, visuomeninių patriotinių organizacijų nariai“, – „ŪP“ pasakojo Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas.
Kauniečiai sąjūdininkai kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinę direktorę Teresę Birutę Burauskaitę, prašydami daugiau informacijos apie Petrašiūnų žudynes. Juk tai ypatingai sadistiškas sovietų nusikaltimas, nepanašus į Rainių ar Pravieniškių žudynes, dėl kurių Maskva teisinosi esą enkavėdistų „nervai neišlaikė“ vokiečiams netikėtai užpuolus Sovietų Sąjungos „vakarines teritorijas“.

Išžudyta visa šeima

Į Petrašiūnų kapines, kurias NKVD budeliai apsodino medžiais nuo pašalinių akių, 1941 m. gegužės pabaigoje–birželio pradžioje dengtais sunkvežimiais buvo vežami sukruvinti, sudaužyti žmonės, prie duobės nušaunami arba užmušami plaktukų smūgiais į smilkinius ir užkasami. Kai kuriuos pasmerktuosius atgabendavo jau negyvus iš NKVD kankinimo rūsių.
Kauno sąjūdininkai surinko duomenis apie 28 vyrus ir vieną moterį, kurių palaikus ekshumavo teismo medicinos ekspertai. Enkavėdistai nukankino visą šeimą – tris petrašiūniškius brolius Trakimus (Praną, Simą, Steponą) ir jų seserį Stasę. Vienas iš brolių Trakimų buvo patriotas karys, kitas – komunistas, ilgai kalintas už priešišką Lietuvos valstybei veiklą, bet prezidentas Antanas Smetona jam suteikė malonę ir paleido į laisvę. Lietuvą okupavę sovietai „dezertyrą“ iškart suėmė už „komunistų partijos išdavystę“.

Rabinų ir fariziejų nepastebėta

Dvidešimt dvi aukos buvo lietuviai, keturi – rusai. Vieno tautybė neaiški (Josifas Sknuželis). Du nužudytieji neabejotinai žydai – Beinas Levinas ir Alteris Bervičius. Alteris – gana dažnas žydiškas vardas. Jidiš kalba jis reiškia „senas, suaugęs“. Tokie vardai būdavo suteikiami silp­niems, ligotiems žydų naujagimiams, linkint, kad vaikas įveiktų negalavimus ir sulauktų senatvės. A. Bervičiui buvo tik 28-eri, kai jo gyvenimo siūlą nutraukė ruso (o gal ir žydo) enkavėdisto kulka…
Prie paminklo Petrašiūnų žudynių aukoms atminti maldą nuolat sukalba Vytauto Didžiojo universiteto docentas, Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikos pagalbininkas kanauninkas Robertas Pukenis. Rabinų ir Kauno žydų bendruomenės aktyvistų čia nepastebėta. Gal todėl, kad nužudyti buvę tarpukario Lietuvos valstybės saugumo departamento bendradarbiai, o ne rusų kagėbistai ar Izraelio Mossad`o agentai?

Vyčio kryžiaus kavalieriai žydai

1918–1923 metais dėl Lietuvos laisvės žuvo apie 70 karių žydų. Dviem dešimtims Lietuvos kariuomenėje tarnavusių žydų įteiktas aukščiausias mūsų valstybės apdovanojimas – Vyčio Kryžius. Lietuvos visuomenę ypač sujaudino dviejų Vyčio Kryžiaus kavalierių likimas. Jie apdovanoti po mirties. 1923 m. kovo 19 d. Lietuvos kariuomenės 11 pėstininkų pulko 4 kuopos eiliniai Mordchelis (Motelis) Leiba Kacas ir Abraomas Icikas Štromas gynė Lietuvos pasienį nuo lenkų provokatorių iki paskutinio šovinio, paskui įnirtingai kovėsi užmovę ant šautuvų vamzdžių durtuvus, kol dešimteriopai gausesnės priešų pajėgos tris lietuvius ir du žydus lauko sargybos karius sukapojo kardais. M. Kaco palaikus lenkai išniekino – įgrūdo kardo ašmenis jam į burną.

Raudonieji Izraelio didvyriai

Izraeliui šių narsuolių pavardės negirdėtos ir nesukelia jokių jausmų. Pažadėtojoje žemėje labiausiai gerbiamas litvakas – 1970 m. Izraelio valstybinės premijos laureatas poetas Abba Kovneris, 1943–1944 metais Rūdninkų girioje vadovavęs žydų teroristų būriui „Kerštas“, kuris kartu su rusų banditais ir Raudonosios armijos specialiųjų pajėgų diversantais žudydavo „hitlerininkų pakalikus“ (lietuvių ūkininkus, nenorėjusius atiduoti „liaudies keršytojams“ vištų, žąsų, kiaušinių, pieno, sūrių, kumpių ir duonos). Izraelis iki pat mirties tėviškai globojo ir nuo Lietuvos generalinės prokuratūros gynė sovietų saugumo komiteto veteraną Nachmaną Dušanskį, kuriam SSRS KGB pirmininkas Jurijus Andropovas 1967 m. asmeniškai įteikė Lenino ordiną „už išradingumą ir sumanumą likviduojant buržuazinį nacionalistinį pogrindį Sovietų Lietuvoje“.

Siono išminčių proklamacija

Izraeliečiai pasipiktina, kai kurioje nors šalyje spausdinami ir platinami vadinamieji „Siono išminčių protokolai“, Rusijoje XX a. pradžioje išleisti tekstai, aprašantys tariamus žydų planus užvaldyti pasaulį. Jau seniai įrodyta, kad tai buvo carinės Rusijos slaptosios policijos („ochrankos“) sukurpta klastotė, siekiant sukurstyti rusų liaudį „mušant žydus gelbėti Rusiją“. Lietuviai kone vieninteliai iš Rusijos pavergtų tautų nepasidavė tai psichozei, Šiaurės Vakarų krašte žydų pogromų nebuvo.
Bet Lietuvos žydų bendruomenė per kiekvienas Birželio sukilimo metines būtinai paskelbia menamą Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) 1941 m. proklamaciją „Senoji Vytauto Didžiojo laikais žydams suteikta prieglaudos teisė Lietuvoje yra visiškai ir galutinai atšaukiama, o kiekvienas be išimties žydas yra įsakmiai įspėjamas nedelsiant apleisti Lietuvos žemę“. Šis falsifikatas turi patvirtinti antisemitinę, žudikišką 1941 m. Laikinosios Vyriausybės ir LAF sukilėlių prigimtį.
Tačiau sukilėlių vadai buvo išsilavinę, inteligentiški žmonės, literatūrologai, architektai, istorikai. Tokių nesąmonių nebūtų rašę. Jie puikiai žinojo, kad didysis kunigaikštis Vytautas 1388 m. leido kai kurių LDK žemių gyventojams žydams statytis sinagogas, įrengti atskiras kapines, uždraudė trukdyti žydus verslo reikalais per šabą. Apie jokį svetingumą valdovas nekalbėjo. O didžiausi tautų išvarymo iš gimtųjų vietų (tremčių, deportacijų) specialistai buvo sovietai…

Komjaunuoliai, žydšaudžiai, stribai

Šviesaus atminimo istorikas, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas Sigitas Jegelevičius tvirtino, kad keletą neva Lietuvių aktyvistų fronto išleistų dokumentų iš tiesų suklastojo sovietų žvalgyba. S. Jegelevičiui ypač įtartinas buvo LAF`ui priskiriamas 1941 m. kovo 19 d. atsišaukimas „Į pavergtus brolius ir seseris lietuvius“, žadėjęs visiems išdavikams, bendrininkavusiems su rusų okupantais, dovanoti kaltę už bent vieną nužudytą žydą. Gal šią savo pačių atspausdintą klastotę laikydami kišenėse žemesnio rango enkavėdistai rusai 1941 m. birželio 27 d. Kauno „Lietūkio“ garaže geležiniais strypais užmušė savo viršininkus žydus? Liudininkė kaunietė Viera Silkinaitė BBC televizijai 1997 m. pasakojo girdėjusi garažo kieme rusiškus budelių riksmus ir keiksmus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui nereikėtų klausyti vienos žinomos teatralės, kad lietuvių kaimo berneliai esą žudė kaimynus žydus, nes troško pridengti savo plikus užpakalius žydiškomis gero milo kelnėmis. Lietuvos bažnytkaimiuose ir miesteliuose žydšaudžių buvo vienetai. Ne ten jų ieškoma. Reikia vartyti kitas biografijas. 1940 m. komjaunuolių, 1941 metais išvertusių kailį pasikeitus Lietuvos šeimininkams ir šokusių žudyti žydus. O galutinė tų tipų stotelė – pokario stribai, kuriuos Rusija prilygino didžiojo tėvynės karo veteranams ir siunčia jiems į Lietuvą pensijų perlaidas eurais.

Istorikas internacionalistas prieštarauja

Pirmieji žydai Lietuvoje pasirodė tikrai ne atsiliepę į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323–1324 metų laiškus-kvietimus Vakarų amatininkams pradėti verslą pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, bet gerokai anksčiau. Iš Bizantijos, Babilonijos, Chazarų kaganato atklydę žydai Lenkijoje gyveno jau vienuoliktame amžiuje. Negi žydų pirklių, ankstyvaisiais viduramžiais kontroliavusių pagrindinę islamiškų Rytų ir krikščioniškosios Europos prekybos magistralę (Šilko kelią) su visomis atšakomis, nesudomino greta Lenkijos esanti Lietuva? Žinoma, jiems teko keisti gyvenimo būdą, nes ikikrikščioniškoje Lietuvoje nebuvo miestų, Magdeburgo teisių ir profesinių gildijų (susivienijimų). 1863–1864 metais Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose buvo įsikūrę apie 250 tūkst. žydų.
Pasaulio žydų kongresas nurodo, kad beveik visi jie šiuose kraštuose išnyko per trejus XX a. penktojo dešimtmečio metus. Dėl to sunki kaltė slegia ir lietuvius. Tačiau internacionalinio judėjimo „Jedinstvo–Jedność“ vadas, darbininkų draugovių, siautėjusių Vilniuje per 1991 m. sausio sovietinę agresiją, aktyvistas, istorijos magistras Valerijus Ivanovas, recenzavęs viešųjų ryšių specialistės Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, nesutiko su autore, kad po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos miestuose ir gyvenvietėse neliko žydų.

Dėl ko emigravo į Izraelį?

Anot Kaune po karo gimusio V. Ivanovo, Senamiesčio 11-ojoje rusiškoje vidurinėje mokykloje jis buvo kone vienintelis rusas, kiti – žydukai, tarp jų ir Šabtajus („Šapsikas“) Kalmanovičius, po daugelio metų – verslininkas milijonierius, 2009-aisiais nušautas Maskvoje. V. Ivanovas tvirtina, kad iki XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios Kauno Laisvės alėjoje jidiš kalbą galima buvo išgirsti dažniau negu lietuvių, visose miesto fotoateljė dirbo beveik vien žydai. 1970 metais Kaune gyveno 4 tūkst. žydų. 1989 m. visoje Lietuvoje – 10 tūkst. (dabar – apie 5 tūkst.). Istorikas V. Ivanovas apibendrino esą Lietuvos žydai 1988 m. emigravo į Izraelį „išsigandę su Sąjūdžio banga atgimusios baltaraiščių ideologijos“. O gal dėl kitos priežasties – tiesiog kai kurie buvo per daug susitepę lietuvių partizanų ir politinių kalinių krauju?

Synopsis

Amerikos žydų publicistas Henry`is A. Zeigeris 1960 m. išleistoje knygoje „Holokausto vykdytojo Adolfo Eichmanno byla“ rašė, kad vokiečių nacionalsocialistai sunaikino 71 tūkst. Lietuvos žydų. Filologė Irena Tumavičiūtė „ŪP“ tvirtino, kad po karo 20–30 tūkst. žydų iš Vilniaus krašto su lenkiškais pasais persikėlė į Lenkijos Liaudies Respubliką.
Net sovietų tardytojai panaikino kaltinimus lietuviams dėl neva lietuviškosios pagalbinės policijos 1943 m. sudeginto baltarusių Chatynės kaimo. Vietinius kaimiečius išžudė iš vokiečių kriminalinių nusikaltėlių sudarytas ypatingasis būrys, jam padėjo buvę rusų ir kitų tautybių raudonarmiečiai („vlasovininkai“), perrengti tarpukario Lietuvos kariuomenės uniforma.

Kauno Sąjūdžio nuotrauka