Komplikuota DRAUGYSTĖ

Vos patekus į miško valdas, pasitinka nepaprastai įvairios augalų bendrijos. Apie kojas vejasi visokiausios žolės, krūtinę, rankas drasko krūmų brūzgynai, virš galvos šlama keliais aukštais iškilę medžių skliautai. Augalai klesti vienas į kitą pasiremdami, vienas kitą prilaikydami, užstodami. Visas šis augalijos pasaulis, rodos, taip darniai surikiuotas, aplink tiek harmonijos, skambančios paslaptinga muzika. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad augalų bendrijos miške sutaria labai draugiškai, juk jei pyktųsi, negi viena su kita būtų susisaisčiusios ir net persipynusios. Bet toli gražu taip nėra: augalų tarpusavio santykiai irgi sudėtingi.

Keliais aukštais vienoje erdvėje

Augalų miestas – miškas moksliškai dar vadinamas biotopu, to miesto gyventojai augalai – biocenoze, kuri sudaro savitą vienovę – biogeocenozę, sudėtingą gyvenimą, rikiuojamą pagal Kūrėjo nuostatas. Tik mums atrodo, kad ten viskas savo vietose ir viskas tvarkoje. Priešingai – viskas paklūsta pirmiausia veiksmo ir atoveiksmio dėsniams. Tam tikroje vietoje, jos viduje, vyksta amžina medžiagų apykaita. Vieni augalai miršta ir iškeliauja į miško kapinyną, jų vietą tuoj užima palikuonys ir toji augalų bendrija išlieka. Tik ypatingomis sąlygomis buvusią augaliją pakeičia įsitvirtinusios naujos augalų rūšys.

Guvi miško lankytojo akis netruks pastebėti, kad visa augalija rikiuojasi tam tikrame erdvės aukštyje. Tai labai ryšku pavasarį, kai nuostabusis pasaulis prisikelia po žiemos. Miško dirvos paviršiuje glaudžiasi dumbliai, grybai, kerpės ir samanos. Kiek aukščiau skystos antžeminės priedangos klaiposi įvairiausių žolių ir žolynų tankynės. Virš jų keroja puskrūmiai ir trako krūmai, medžių palikuonių atžalynas – pomiškio medeliai. Virš mažių jau mušasi į saulę jaunuolynas, priklausantis antrajam medyno ardui. Vos ne į debesis remiasi didieji medžiai – bręstantys ir brandūs, sudarantys patį aukščiausią medynų aukštą – pirmąjį ardą. Abu ardus gali sudaryti tiek vienos, tiek kelių rūšių medžiai.

Miško augalijos išsidėstymas aukštais yra ne kokia nors grožio forma, o augalų tarpusavio santykių atspindys. Skirtingas erdvės aukštis suteikia jiems palankesnes galimybes mėgautis saulės šviesa. Kita vertus, taip sukuriamos tam tikros sąlygos, be kurių augalai išvis negalėtų egzistuoti. Vieni skursta be atviros saulės, o kiti sodriai žaliuoja kitų kaimynų pavėnėje. Šviesą mėgstantieji apsirūpinę įvairiais kibukais, ūseliais ir kitokiomis išmonėmis, kad tik galėtų iškopti į saulės šviesą. Ūksmę mėgstantys nesuka sau galvos, glaudžiasi kaimynų šešėlyje, jiems nereikalingi ir net pavojingi tiesioginiai saulės spinduliai. Pasitaiko tokių, kurie įsigudrinę susirasti kitų augalų šaknis ir iš jų pasiimti jau paruoštą maistą. O dar kiti nesigviešia dirvos pėdos, tarpsta ant akmenų, uolų, minta vėjo atnešamomis dulkėmis (dumbliai, kerpės, samanos).

O kaip be šviesos

Augalų poreikis šviesai ir ūksmei įvairiais amžiaus periodais skiriasi. Eglės jaunučiai daigeliai gležni, jautrūs kaip kūdikiai. Sunyksta užguiti žolių, tačiau lygiai taip pat neištvertų ir atvirų saulės spindulių dagos. Apravėjus žoles ir pralaisvinus spygliuotajai takelį į erdvę, šviesą, eglutė ima augti palaimingai. Žolės iš šonų saugo ją nuo šalnų ir vėjų nemalonės, o saulė kviečia stiebtis aukštyn. Ne kas eglaitėms, atsidūrusioms jaunų beržų, drebulių kaimynystėje. Eglutės skursta, raitydamos kaip šerno uodegą viršūnėlę, ir ilgainiui žūsta. Iš kur miškininkų lūpose posakis – ąžuolas su kailiniais, bet be kepurės? Kol ąžuoliukas mažas, jam reikalinga kaimynų sargyba. Augesni medžiai pridengia nuo šalčių ir šalnų, padeda nusimesti nereikalingas šakeles. Tačiau tauraus medžio palikuoniui reikia atviro tako į saulę, į šviesą. Kai takas užgožiamas, kietuoliai nustoja augti, ima skursti ir nykti.

Parazituojantys augalai lyg nusikaltėliai

Gamtoje labiausiai nemėgstami parazituojantieji augalai. Jie egzistuoja augalų bendrijose kaip kokie plėšikai, panašiai kaip nusikaltėliai žmonių visuomenėje. Parazitavimo esama įvairaus. Vieni naudojasi kitais tik kaip atrama. Panašiai elgiasi miškų pelkėtoje aplinkoje tarpstantis karklavijas. Jis įsiropščia į šalia augančius krūmus tik tam, kad galėtų pakylėti į saulę žiedus ir vaisius. Tokia pat forma parazituoja daugybė lipikų. Šių augalų liemenys lankstūs, bet netvirti, be atramos būtų priversti šliaužti per žolę ir skursti dirvos paviršiuje. Tai erdvinis parazitavimas, kuris vėliau virto tarpiniu arba tikruoju parazitizmu.

Tarpiniu parazitu laikomas amalas. Šis augalas įsikuria medžių šakose ir per daugelį metų suželia į didžiulį kezulą. Gudrus tas amalas, oi, gudrutis. Iš visos krūmų giminės protingiausias. Geba karstytis po medžius, kėpsoti pritūpęs jų šakose ilgus dešimtmečius. Jam nereikia nei dirvos, kuri aprūpintų drėgme ir maisto medžiagomis, nei saulės, kuri siunčia šviesą ir šilumą. Visą gyvenimo gėrį pasiima iš šeimininko, kurio prieglobstyje įsitaiso. Pavienis įnamis nepadaro didesnės skriaudos, bet kai įsitaiso keliolika ar kelios dešimtys, jie alina ir dusina stipriausią globėją. Kodėl amalas laikomas pusiau parazitu? Ogi todėl, kad jis pats apsirūpina organiniu maistu, žaliais lapeliais saulės energiją paversdamas penu. Tik vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis druskomis vagia iš šeimininko, įsisiurbęs šaknelėmis į jo audinius, saugyklų.

O tikrieji parazitai? Krūmuose, natūraliose pievose pilna barškučių. Juos nesunku pažinti iš nemažo aukščio, į gaidžio skiauterę panašių lapelių ir geltonų žiedelių, nes jais puikuojasi visą vasarą. Dar labiau iš vaisynų – dėžučių, kurios, sunokus sėklytėms, švagžda vos pažemės vėjeliui palietus. Nuo to šiam augalui ir prilipęs barškučio pavadinimas. Barškutis gyvena vos vieną sezoną, menkai išvystyta jo šaknis, bet ja sugeba įsikibti į šalia augančių varpinių bei kitų augalų šaknų kuokštą ir siurbia iš jų maisto medžiagas. Be kaimynų pagalbos barškutis negalėtų gyventi. Miškuose tiesioginio parazitavimo pavyzdys – kupolis. Sausus beržynus ir pušynus gausiai kolonizuoja pievinis kupolis. Maždaug to paties augumo su barškučiu, taip pat puikuojasi žiedais visą vasarą. Tik jo žiedai, žiūrint iš toliau, atrodo margi – geltonai violetiniai. Iš tikrųjų jie geltoni, tik pažiedės violetinės. Vienmetė žolė trumpomis šaknimis prisikabina prie krūmų, medžių, varpinių žolių šaknų ir čiulpia maistingus syvus.

Geri ir blogi kaimynai

Kokios įstabios ievos pavasarį! Lyg jaunamartės baltais nuometais pasipuošusios, svaiginamai kvepia. Kerojasi pažeme plačiai, nieko neįsileidžia į savo valdas. Po ievomis amžina pavėnė, joks medžio daigas nedrįs šieptis, ūksmę pakeliančios žolės ir tos skursta. Lazdynai aukščiau pakyla nuo dirvos, ne taip kerojasi, bet ir jų platūs lapai sugeria saulės šviesą. Žibuoklės žydi po jais anksti pavasarį, kol krūmai nesulapoję. Vėliau pasirodančios žolės šalinasi lazdynų. Ievos, karklai, lazdynai, šaltekšniai mėgsta giminiuotis bendruomenėmis. Kadagiai, ožekšniai, sausmedžiai išsivaikšto dažniausiai skyrium. Ievos labiausiai sutaria su alksniais, beržais, eglėmis, drebulėmis. Panašiai bendrauja lazdynai su medžiais kaimynais, nukeliaudami net į pušynus. Kadagiai mėgsta pušų draugystę, tik kartais nubrenda į slėnumas ir susimaišo su eglėmis, juodalksniais. Šaltekšniai įsikuria visų miškų prieigose, o po mišrius lapuočių su eglėmis medynus pasineša kur pakliuvę.

Savaip klostosi medžių santykiai. Ąžuolas mūru stoja į grynus medynus, bet gerai sutaria su egle. Jį nuolat lydi uosis, skroblas, guobiniai medžiai, greta glaudžiasi klevai ir liepos. Skroblai dažniausiai sutinkami antrajame ąžuolynų arde, guobinių niekur nėra gausu. Nerasime kitos medžių rūšies, taip pakančiai sutariančios su visais mūsų miškuose augančiais medžiais, kaip ąžuolas. Jis su daugelio rūšių kaimynais susijęs tarpusavio įtakos ryšiais, kai medis medžiui padeda augti. Tik pats ąžuolas pamažu traukiasi, grybinių ligų puolamas. Pasidairęs po seną ąžuolyną, netruksi pastebėti šen bei ten susispietusius eglučių guotus pomiškyje. Kaip suprasti: ąžuolai nyksta, o eglės rengiasi užimti jų vietą?

Skarotosios, įsitvirtinusios ąžuolyno pastogėje, metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio spyglių pakritomis rūgština ir skurdina ąžuolyno dirvą. Tankiomis šakomis pasiglemžia menkiausią saulės spindulį ir neleidžia nė prasimerkti šviesos geidžiančiam ąžuolo daigeliui. Vadinasi, eglėms ateitis? O gal ir jos, įsibrovusios į ąžuolų namus, kasasi sau duobę? Ąžuolo lapai stori ir šiurkštūs, ilgai nesušunta nupuolę žemėn. Pro tokius stangrius klodus neprasismelks jokia sėkla. Tegu sėja eglės skalsiausiu lietum – niekada neišvys palikuonių. Ąžuolo kaitos kitomis rūšimis galimybės pirmiausia susidaro ten, kur konkurentams augti ir vystytis palankesnės sąlygos. Didžiausią poveikį ąžuolynų tvarumui daro dirvožemio derlumas ir drėgnumas, gruntinio vandens lygis, sausros, šalčiai, šiluma, šviesa ir žmogus.

Neišvengiama konkurencija

Girioje matome daugybę konkurencijos atvejų net tarp tos pačios rūšies augalų. Geromis sąlygomis lapuočių medžių – beržų, drebulių – palikuonys suželia gūdžiausiomis tankynėmis, panašiai, gal ne taip gausiai, ir spygliuočiai – eglės, pušys. Jaunystės tankumynai pamažėle džiūsta, retėja, šviečiasi iki pat medynų amžiaus pabaigos, kol iš dešimčių tūkstančių savaime išdygusių medelių 1 ha lieka vos keli šimtai brandžių medžių. Šį savaiminio retėjimą, kai daugelis medelių nunyksta dėl maisto ir šviesos stygiaus, lengva stebėti paprasta akimi. O kas vyksta smulkiųjų augalų sluoksniuose, mūsų rega nė nepastebi. Nesuskaičiuojamos mirtys ir žūtys, sukeltos ištvermingesnių ir stipresnių. Palankesnį dirvos lopinį užsiėmę, našesni, stipresni individai negailestingai skriaudžia ir žudo silpnesniuosius gentainius ar kitų rūšių kaimynus.

Nuo kovos iki paslaugos

Augalų būvį ir vystymąsi lemia ne tik įgimtos savybės, bet ir tarpusavio sąveika. Mokslas išskyrė kelias esmines poveikio formas. Visų pirma tai mechaninė, kai augalai šakomis čaižo vienas kitą. Taip elgiasi augesni beržai su mažesnėmis eglaitėmis. Vėjuotu oru plaka liaunomis rykštėmis, lyg keršydami spygliuotosioms už dygumą. Eglė spygliuotomis vantomis karšia šalia įsikūrusį šermukšnį. Fiziologinė – kai suauga liemenys, persipina šaknys ir susidaro bendra drėgmės bei maisto medžiagų apytakos sistema. Liepos, vinkšnos iš vieno kamieno sukyla net po keliolika. O apie krūmus neverta nė kalbėti. Pažvelkime į lazdyno ar sausmedžio kerą. Genealoginė sąveika pasireiškia tuo, kad daugybė žydinčių augalų apdulkina vieni kitus. Biotrofinė – kai vieni individai, pasiglemždami dirvą, ima maisto medžiagas iš kitų. Biofizinė – vieni kitiems sudaro nepalankius drėgmės, šviesos, temperatūros pokyčius. Biocheminė – augalai išskiria lakiąsias medžiagas, nepalankiai veikiančias kaimynus.

Tyrinėtojai mano, kad egzistuoja ir kitokios formos. Pasižvalgykime po medyną, kur beržai sumišę su pušimis. Beržų lajos lyg ir normalios, nereaguoja į pušų kaimynystę. O pušų šakos nuo beržų pusės trumpesnės, linksta į priešingą pusę. Tarsi spygliuotosios norėtų pabėgti nuo joms nepalankios draugijos. Tai bandoma paaiškinti „biologinio lauko“ hipoteze, kad augalai gali veikti vieni kitus įgimtu spinduliavimu.

Gali būti, kad augalai sąveikauja jiems vieniems savitais būdais, slėpdami dar daug neįmintų paslapčių.

Alfonsas KAZITĖNAS

image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.