Lazdijų krašto sodininkai optimizmo nestokoja: tikisi gausaus sodų derliaus

„Šilta žiema kaip ši vaismedžiams yra palanki“, – lyg susitarę sako Lazdijų krašto sodininkai. Kol kas jie nusiteikę optimistiškai, tikisi rudenį sulaukti gausaus sodų derliaus.

Tokios žiemos dar nematęs

Sekmadienio popietę pakalbintas 86 metų Teizininkų kaimo gyventojas Jonas Parlys tik ką sugrįžo iš bažnytėlės – dar tebegieda Šventežerio bažnyčios chore. Savo sodyboje, visai šalia Teizininkų senkapio, bitininkauja. 20 avilių išsidėstę po visą sodybą. „Nuo šešiolikos metų bitininkauju. Tai jau kokie 70 metų tikrai bus. Barčiuose iš vieno senuko nusipirkau avilį, taip ir pradėjau“, – tikina Lazdijų r. bitininkų draugijos narys J. Parlys.

Senolis patvirtina nerašytą taisyklę: jei bitininkas, tai ir sodininkas. „Myliu bites ir medžius“, – teigia sodininkas-bitininkas iš Teizininkų kaimo. Jo sodas ant kalno, nuo jo matosi Dusia. Atrodo, ranka pasieksi. „Ne, gal kokie pora kilometrų iki Dusios“, – tarsteli jis. Vaikštant po sodą, sunku nesigrožėti, kai jame ir šilauogės, ir spanguolės, ir putinas augąs. Sodyba apsupta pušų, eglių, liepų, ąžuoliukų, čia auga kadagiai – anksčiau sodinęs, dabar jau patys dygstantys. J. Parlys rodo žydintį riešutą, sako turintis jų ne vieną, pasisodinęs įvairių veislių. Kai buvo jaunesnis, jo sode augę virš 100 obelų, o dabar jau veisia naują sodą, senąsias obelis išpjauna. „Senos obelys, vaisiai drabni“, – sako senolis pridurdamas, kad dabar jau jo medeliai ir iš Lenkijos, ir iš turgų Lietuvoje, o pirmiau augdavo tik savi, paties skiepyti. „Nuo mažens išmokau skiepyti“, – prisipažįsta sodininkas. Anot jo, dabar skėlimo būdu jau niekas neskiepija, o anksčiau jis šakelių prisiruošdavo, prisipjaustydavo dar kovą, dėdavo į rūsyje esantį smėlį ir taip laikydavo, kol ateidavo metas skiepyti. Tada panaudodavo, kaip ir specialų tepalą: karvių mėšlo ir molio mišinį, vilnoniu siūlu šakelę aprišdamas.

Dar kitas jo taikytas skiepijimo būdas po žievi. „Kai žievė atšoka nuo medžio, tada gerai skiepyti“, – patikina jis. Jonas – prityręs sodininkas. „Kas tik paprašydavo, visiems paskiepydavau. Kai kolūkiai tvėrėsi, sodybose žmonės vaismedžius sodino, tai aš visiems, kas prašė, pagelbėdavau, sodus įveisdavau“, – prisimena senolis. Jis sakosi tėviškėje netgi medelyną turėjęs: grūšių ir obelaičių iš sėklų užsiauginęs. „Nuo trečios klasės sodininkauju. Iš pradžių kasiau laukines obelaites ir grūšukes, sodinau savo sode, paskui skiepydavau“, – mena jis. Paklaustas apie šiuometinius orus, sakosi, jog tokios šiltos žiemos per savo gyvenimą nėra matęs. Taigi ar šilta žiema džiugina sodininkus? „Sodams gerai, tik štai dėl kenkėjų nelabai gerai gali būti“, – svarstydamas kraipo galvą senolis.

Dėl nugraužtų medelių nepyksta

Bitininkė Janina Lisauskienė iš Būdviečio taip pat tvirtina, kad bitininkai dažniausiai yra ir sodininkai. Janutė prisipažįsta, jog sodininkystė jai – malonumas, o štai iš bičių turi pragyventi. Sodą ji veisia tėviškėje – Paliūnų kaime. „Ten stirnos gyvena, tad mano sodas kenčia. Stirnaitės viršūnes nugraužia“, – pasakoja pašnekovė prisipažindama, jog vis tik ant tų stirnelių nepykstanti. Patinka Janutei jas besiganančias stebėti. Šį sodą ji plečia kasmet. „Gal tokio didelio ir nereikia, bet man taip gražu, kai žydi. Kai vyšnaitės kaip sakuros sužydi – grožis neišpasakytas“, – sako moteris. Janina skiepija medelius, kitus perka, pati ir geni. Pusantro hektaro sodą tvarkanti pati – viską mokanti.

„Dar yra kelios tėvelio sodintos obelys. Tuomet, prieš karą, jam, kaip jaunajam ūkininkui, davė paramą, tad jis pirko obelų, dargi apsodino sodą ąžuolais“, – sako sodininkė patikindama, jog ji „persiskiepijusi“ tų senųjų tėvelio obelų. „Pavasarį skiepiju – tada turiu daugiau laiko, mat paskui užsisuku darbų virtinėje bityne ir laiko sodui sunku surasti“, – sako ji. Anot Janinos, sodininkystė jai kaip liga. „Priklausomybė“, – tarsteli ji. Rudenį obuolius dalijanti visiems: draugams, pažįstamiems, bičiuliams, o vasarą kviečianti vyšnių pasiskinti. Tai kaipgi peržiemojo tėviškės sodas? „Viskas gerai, žiema šilta, laukiame žydėjimo“, – sako bitininkė-sodininkė.

Tikisi, kad šalnos nepakenks riešutmedžiams

Juozas Makulis iš Teizų tvirtina, jog prižiūri tris sodus: savo – Teizuose, mamos sodą – Dumblyje ir vieną – Petravičių kaime, uošvijoje. Vyro sode Teizuose auga kone šimtas graikinių riešutų minkštais kevalais ir miško (lazdynų) riešutų – jų kevalus galima pirštais sutrinti. „Vis plečiu. Kasmet pasodinu po 30–40. Šiemet dar neskiepijau, bet skiepysiu“, – sako jis. Ar gera riešutmedžiams tokia šilta žiema? „Riešutai labiausiai bijo pavasarinių šalnų, tad jei nenušals, bus gerai. Matysime. Jeigu jau grės šalnos, „dūmines šaškes“ reiks kūrenti“, – sako jis. Gal galima pas J. Makulį įsigyti jo auginamų riešutų? „Kol kas tik labai geriems draugams“, – šypsosi jis.

Anot sodininko, jo sode būna daug skanių žieminių obuolių, didžioji dalis obelų kažkada pasiskiepytos iš buvusios Teizų seniūnijos seniūnės Rimutės Didžiūnienės, jau iškeliavusios anapilin, sodo. Juozas propaguoja ekologinį sodininkavimą. Anot jo, šilta žiema sodams gerai. „Tik ar nebus taip, kad žiemos nebuvo, o pavasaris bus nekoks? Žiūrėsime, kokia bus balandžio pabaiga–gegužės pradžia, jei nenušaldys, derlius turėtų būti geras“, – tikina pašnekovas.

Kavinėje obuolių pyragas ne iš savo sodo obuolių

IĮ „Slenkstis“ savininkė Irena Pyplienė, gyvenanti Šeštokuose, sako, jog turi savo sodą, juo rūpinasi, ir šiemet tikisi gausaus derliaus, mat žiema šilta, tačiau iš savų obuolių išsikepti obuolių pyragą galinti tik namuose. „Kavinėje kepti obuolių pyrago iš savo sodo obuolių ar savo vištų kiaušinių į kavinę atsinešti negaliu“, – tikina verslininkė. Taigi jos sodo gėrybės – sau, o kavinei obuoliai perkami.

Vantos iš pirtininko sodo

Sodo reikia ir pirtininkams. Štai Znicos kaime įsikūrę pirtininkai Irena Ir Rimantas Silkiai, kaip ir visi kaime, turi savo sodą. „Pereinu per savo sodelį ir kuo puikiausią vantą parsinešu. Obelų ūglių nukerpu, dėl kvapo vyšnių šakelių, tik slyvų nelabai tinka – per kietos, nebent kokių minkštesnių randu. Dar serbentų šakelių įrišu, ir kuo puikiausia kvapni, minkštinanti odą vanta“, – tikina Lietuvos pirties bičiulių draugijos narys R. Silkė. Jis sakosi jau purškęs sodą nuo kenkėjų, paskui kamienus vynioja lipnia juosta. „Purškiu labai saikingai“, – tikina jis. O štai ponia Irena sako, kad savo sodo gėrybes jiedu ne tik valgo, bet ir naudoja įvairioms natūralioms kaukėms gaminti, kai į pirtį suguža moterys. Ypač tam tinka uogos, kad ir serbentai. „Moterys pirtyje mėgsta pasilepinti, o juk sakoma, kad ant veido gali dėti tik tai, ką gali valgyti, tad savo sodo gėrybės čia labai tinka“, – tikina pirtininkė.

Pasirūpinta krašto bendruomenių sodu

Dar 2016 metais Lazdijų rajono bendruomenių atstovai bei svečiai, kiekvienas atsivežęs po obelaitę, sodino bendruomenių sodą. Buvo pasodinta 17 įvairių veislių obelaičių. Džiaugėsi Gegutės kaimo bendruomenės žmonės nauju sodu, o prie jo įkūrimo prisidėjo visos Lazdijų rajono bendruomenės. Nė kiek nesibaimino, kad sodo priežiūros darbai atiteko būtent jiems. Ši bendruomenė siekia įkurti sulčių ir kitų obuolių produktų gamybos verslą. O kaipgi atrodo šis 2016 metais pradėtas sodinti Lazdijų rajono bendruomenių sodas, dabar jau „Šimtmečio obelų sodu“ vadinamas? Pakalbintas Veisiejų seniūnijos Gegutės seniūnaitijos seniūnaitis, Gegutės kaimo bendruomenės narys Aivaras Pankevičius patikino, kad jie dar rudenį pasirūpino bendruomenių sodu – nubalino medelius, aptvėrė nuo kiškių, pabarstė pelenų. „Sakoma, kad pavasarį medelius baltina tik menininkai“, – šypteli pašnekovas. Dabar šiame sode jau kone pusšimtis obelaičių. O kaipgi jo paties, kaimynų sodai? „Jei šalnos nenukąs žiedų, tikrai turėtume sulaukti gausaus derliaus“ – viliasi Aivaras.

Dineta BABARSKIENĖ