Monika Žąsytienė: „Grafienės suknelė – Švėkšnos dvaro meilės akordas“

Gimnazijos pusrūsyje prisiglaudusį nediduką Švėkšnos muziejų galima aprėpti vienu žvilgsniu, bet klausantis čia dirbančios Monikos Žąsytienės pasakojimų apie romantika apgaubto grafų Pliaterių dvaro praeitį nepastebėtas prabėga ir pusdienis. Šio pasakojimo įžanga tapo elegantiška ir prabanga spindinti grafienės Genovaitės suknelė, atkurta pagal nuotrauką, darytą daugiau kaip prieš šimtą metų.

Viską sugeba pati
Švėkšnos muziejus – tipiškas miestelių istorijos saugotojas. Čia yra visko, ką galima pamatyti muziejuose: nuo archeologinių radinių iki žymių šio krašto žmonių portretų. Gyvybės jiems įkvepia ir laiko dulkes nupučia muziejininkė Monika – Vilkų Kampo kaimo vaikas, tame pat pastate, kur dabar dirba, baigusi mokyklą, sostinėje įgijusi komunikacijos mokslų išsilavinimą ir grįžusi gimtinėn kurti savo šeimos istorijos.
Kažkada ketinusiai dirbti bibliotekoje Monikai patinka, kad muziejuje ji yra ir ekspozicijų rengėja, ir gidė, ir idėjų kūrėja, ir projektų rašytoja, ir renginių organizatorė, ir net valytoja, nes niekas nieko už ją nepadaro.
„Kai manęs klausia, kiek galiu tame muziejuje dulkes valyti, darosi pikta. Nuo senų laikų liko požiūris, kad sėdime visą dieną ir saugome eksponatus. Gal kur ir dabar taip yra, bet mažame muziejuje nepasėdėsi. Vasarą, ypač geru oru, žmonės eina be perstojo, žiemą daugiau laiko turiu dokumentacijai tvarkyti, projektams rašyti. Permainos saugo nuo monotonijos“, – tvirtina M. Žąsytienė, dar randanti laiko gilintis ir į Švėkšnos istoriją.

Įkvėpė fotografija
Dvarą Monika pažįsta nuo vaikystės – su klasės draugėmis žaidė saulės nutviekstame parke, klausėsi paslaptingų legendų, žinojo ir grafų Pliaterių šeimos istoriją. Atėjusi šeimininkauti į Šilutės Hugo Šojaus muziejaus filialą Švėkšnoje, ji visas istorijas, jaunystėje žadinusias fantaziją, mokėsi iš naujo. Tada ir užkliuvo žvilgsnis už Domo Kauno knygoje „Bibliotheca Georgii comitis de Plater. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas“ išspausdintos grafienės Genovaitės Pliaterienės nuotraukos.
Senoje nespalvotoje fotografijoje – žavi, perlais pasipuošusi pusamžė ponia su nuostabia šviesia, rankomis siuvinėta suknele. Iš kolonos už moters nugaros buvo galima numanyti, kad fotografuota viloje „Genovaitė“.
„Idėja papuošti muziejaus ekspoziciją grafienės suknele į galvą šovė akimirksniu, bet teko palaukti, kol bus paskelbtas kvietimas teikti projektus“, – sako muziejininkė.
M. Žąsytienei pasisekė įrodyti, kad grafienė neabejotinai buvo susijusi su muziejuje saugomais eksponatais ir kad nėra būdų skurdoką ekspoziciją papildyti dvaro daiktais. Monika nesuklydo: ekspoziciją papuošusi grafienės suknelė tapo gražiausiu Pliaterių meilės ir prabangos įrodymu.

Baltoji vila – žmonos garbei
Pliateriai save kildina iš Šveicarijos Broelio apylinkių ir Vokietijos Vestfalijos žemių – Vokietijoje ši giminė pirmą kartą paminėta 1180 metais. Į Lietuvą didikai persikėlė XVI a., Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje įsigijo ir pastatė nemažai dvarų. Tarp Pliaterių buvo daug iškilių teisininkų, lietuvių kalbos puoselėtojų, kolekcininkų.
Apie grafienę Genovaitę tikrų žinių išliko nedaug, net nežinoma, kiek kartų ji lankėsi Švėkšnos dvare, tačiau M. Žąsytienė tvirtina, kad būtent ši ponia tapo pirmąja Pliaterių giminės moterimi, realiai valdžiusia Švėkšnos dvarą.
„Grafienė Genovaitė Puslovska iš Lenkijos buvo išdidi, žinanti savo vertę, labai elegantiška ir inteligentiška, o grafas Adomas, ėjęs aukštas pareigas Rusijos caro administracijoje, – nepaprastai turtingas. Suknelė pasiūta pagal paskutinę to meto madą: su turniūru, suteikiančiu moters figūrai ypatingą siluetą, siuvinėta rankomis, puošta tikrais perlais. Muziejus tokios prabangos negali sau leisti, tačiau klaipėdietė stilistė Genovaitė Pivorienė, ne kartą siuvusi istorinius drabužius, puikiausiai atkūrė to laikotarpio mados dvasią“, – džiaugiasi Monika.
Dvidešimtmetė Genovaitė Puslovska už grafo Adomo Pliaterio ištekėjo 1872 metais. Po aštuonerių metų grafas Švėkšnoje, greta savo namų, pastatė baltą lyg gulbė vilą ir žmonos garbei pavadino ją „Genovaite“ (vok. „Genowefa“).
„Nežinome, ar grafas Adomas priklaupęs prisipažino meilę žmonai, bet daug ką reiškia vien tai, jog nuostabi ampyro stiliaus vila pavadinta Genovaitės vardu. Mažai vyrų savo žmonoms įteikia tokias prabangias dovanas“, – šypsodamasi sako M. Žąsytienė.
Istorinių šaltinių duomenimis, svarbias pareigas caro rūmuose Peterburge ėjusiam Švėkšnos šeimininkui reikėjo prabangių namų, kad galėtų deramai priimti medžioti ir puotauti atvykstančius svečius. Jiems nustebinti dvaras buvo papuoštas baltais vartais, abipus vilos iškasti didžiuliai tvenkiniai, dešiniajame iškilo medžioklės deivės Dianos skulptūra.
Parko puošmena tapo saulės laikrodis, rodantis vietinį laiką. Šio kūrinio originalas yra Luvre.
„Iš tiesų Luvre stovi ne laikrodis, o toks pat burtų staliukas. Grįždamas iš Paryžiaus, grafas parsigabeno visą šūsnį mažosios architektūros brėžinių ir davė darbo vietiniams meistrams Jakševičiams. Kas patobulino projektą – grafas ar meistrai – ir kas sugalvojo prieš vilą pastatyti saulės laikrodį, klausimas, į kurį greičiausiai jau niekada nebus atsakyta“, – įsitikinusi muziejininkė.

Moterys dvaro istorijoje
Gausiai paauksuotomis detalėmis, sienų ir lubų piešiniais išgražintoje viloje buvo įrengta prabangi pokylių salė, ištaigingi kambariai pramogoms ir svečiams apgyvendinti. Medžioklei užveistas žvėrynas, kuriame buvo elnių, fazanų, kitų žvėrių ir paukščių.
Pasigėrėti atsiveriančiu kraštovaizdžiu ponios per parką eidavo į baliustradą. Galima tik įsivaizduoti, kad vieną tokį šiltą vasaros vakarą šiuo taku su savo viešniomis vaikščiojo ir prabangia suknele pasipuošusi grafienė Genovaitė.
Teigiama, kad ji į Švėkšną atvykdavo retai. Kai kas net mano, kad iki grafo Adomo mirties ji Švėkšnoje nesilankė. Tačiau nuotraukas tyrinėjusi muziejininkė M. Žąsytienė spėja, jog „Genovaitės“ viloje grafienė su gražiąja suknele nusifotografavo kur kas anksčiau, negu mirė grafas ir ji perėmė dvaro valdytojos teises.
„Yra dar viena nuotrauka, kurioje prie vilos laiptų grafienė stovi su sūnumi Jurgiu – Švėkšnos dvaro paveldėtoju. Greičiausiai fotografuota 1912 metais, kai Jurgis perėmė Švėkšnos dvaro valdymą. Toje nuotraukoje ji atrodo gerokai vyresnė, kiek pavargusi“, – teigia Monika.
Grįžęs valdyti Švėkšnos dvaro Jurgis vedė savo antros kartos pusseserę Janiną iš Vilkėnų dvaro ir taip sujungė abiejų dvarų turtus.
„Grafienės Genovaitės marti Janina buvo veikli moteris, priklausė katalikių moterų draugijai, labai rūpinosi žmonėmis, nukentėjusiais per Švėkšnos gaisrą 1925 metais. Istoriniuose šaltiniuose Janina dažnai apibūdinama kaip gailestinga, paprasta, žemiškų rūpesčių nesibodėjusi moteris, o Genovaitė buvo ori grafienė“, – tvirtina muziejininkė.
Grafas Jurgis su žmona Janina užaugino tik vieną sūnų Aleksandrą. Teisininko karjerą prieškariu pradėjęs dvaro paveldėtojas 1943 metais vedė Feliciją Laimę Verešilkaitę. Ji Kaune studijavo prancūzų filologiją. Prasidėjus karui, Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje Felicija Laimė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau – Švėkšnos gimnazijoje. Deja, savo dvare jaunavedžiai laimingi buvo tik penkiolika mėnesių. Priartėjus frontui, 1944 metais dviem arklių traukiamais vežimais jie iškeliavo į Rytprūsius, o pasibaigus karui apsigyveno Amerikoje.
Paskutiniai Švėkšnos grafai savo turtą – didžiąją dalį Lietuvos aukso fondui priklausančio parko ir vilą „Genovaitė“ – susigrąžino dar 1993 metais. Po ketverių metų grafas Aleksandras mirė ir jo našlė Felicija Laimė tapo vienintele Švėkšnos dvaro paveldėtoja. Grafienės pastangomis nuniokota vila netruko atgauti savo pirmykštį spindesį, joje ir vėl rengiami prabangūs pobūviai.
Pliaterių giminės herbe įrašyta: „Geriau mirtis – nei negarbė.“ Šios taisyklės laikėsi ne tik garsios giminės vyrai, bet ir į istoriją įėjusios moterys.

Galimybė pažinti ir tobulėti
Grafienės Genovaitės suknelė – ne vienintelis išliekamąją vertę įgavęs M. Žąsytienės projektas. Jau netruks turėtų paaiškėti, kas rašoma 1546 metų balandžio 15 dienos pergamente – šį unikalų raštijos dokumentą prieš daugelį metų vaikai rado Švėkšnos parke.
„Spėjame, kad tai Stanislovo Kęsgailos, Mykolo sūnaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio stalininko aktas, bet tik išvertę galėsime pasakyti, kas iš tiesų jame rašoma“, – tikisi Monika, gavusi lėšų dar vienam sumanymui įgyvendinti.
O rugsėjį prasidėjo projektas „Išsaugokime Švėkšnos sinagogą“. Prieš karą daugumą Švėkšnos gyventojų sudarė žydai, dabar jų čia nėra nė vieno. M. Žąsytienė yra viena iš tų, kurie kelia iš užmaršties Švėkšnos žydų bendruomenės atminimą.
Jau antri metai ji yra ir Lietuvos žydų bendruomenės tolerancijos projekto „Beigelių krautuvėlė“ savanorė. Birželį Vyriausybėje Švėkšnos muziejininkei už istorinės atminties puoselėjimą ir tautinių mažumų paveldo išsaugojimą įteiktas Lietuvos žydų bendruomenės apdovanojimas.
Monika įsitikinusi, kad savanorystė tobulina asmenybę, duoda tai, ko negali suteikti darbas ir pomėgiai. „Būdamas savanoriu gali tapti pasaulio žmogumi, neišvykdamas net iš vienkiemio. Kai atrandi savo nišą, atrodo, kad net dirbti nereikia – visi darbai smagūs, lengvi, o diena prabėga akimirksniu. Kiek daug padarai, pamatai tik rašydamas ataskaitą. Tai padeda išvengti trafaretų ir rutinos, suprasti, kas iš tiesų yra svarbu“, – teigia Monika Žąsytienė, kuri yra Švėkšnos kultūrinio gyvenimo siela.

Daiva Bartkienė

Rolando Žalgevičiaus nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.