Moters rankoms paklūsta ir švitrinis popierius

Audimas, juostų pynimas, siuvimas, siuvinėjimas, mezgimas – tai tik maža tekstilės meno rūšių dalis. Jų sąrašą galima papildyti dar ir švitrinio popieriaus plastika: ši grubi, vyriška medžiaga – kaunietės tekstilininkės Renatos Vinckevičiūtės-Kazlauskienės vizitinė kortelė.

Menininkė švitrinį popierių minkština, glamžo, formuoja, raižo ir siuvinėja, siuva iš jo drabužius, gamina baldus ir kuria namų interjerą...

Dirba be pirštinių Meno mugėje „ArtVilnius‘2013“ R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės instaliacija „Sovietinė romantika“ buvo išrinkta geriausiu paro­dos stendu: iš švitrinio popieriaus kaunietė sukūrė visą 30 kv. m kambarį. Tiesa, po jį pasivaikščioti, atsisėsti ant sofos ar fotelio, lankytojus teko ilgai įkalbinėti: žmonės galvojo, kad viskas padaryta iš šokolado – ištirps, išteps drabužius... „Tereikėjo jiems prisiliesti prie to „šokolado“ – atšokdavo it įgelti“, – juokiasi jauna kūrėja ir sako, kad visos moterys smalsauja, ar nenukenčia rankos ir nagai, o štai vyrai pragmatiškesni, žada pasidalyti švitro atsargomis. Pasak Renatos, prekybos centro darbuotojai ją gerai pažįsta, mat perka švitrinį popierių ritiniais, skirtingo šiurkštumo, įvairių spalvų. Dar kūrybinių atradimų pradžioje menininkė išsiaiškino, kad švit­ras – tai skirtingo rupumo žvyro skalda, sumaišyta ir priklijuota prie pagrindo klijais, nuo kurių priklauso popieriaus paskirtis, iš dalies minkštumas, spalva. Kad priverstų švitrą paklusti vaizduotei, R. Vinckevičiūtei-Kazlauskienei prireikė ne vienų metų. Su metais atėjo ir gebėjimas jautriomis moteriškomis rankomis suvaldyti vyrišką šio popieriaus charakterį – ji dirba be pirštinių. „Su pirštinėmis nejaučiu medžiagos. Glamžau, minkštinu rankomis, net ir siuvu, nes siuvimo mašinos adatos lūžta, – pasakoja menininkė, kuri švitrinį popierių dar ir siuvinėja. – Ornamentus jo paviršiuje galiu išgauti ir šilkografija, purkšdama trafaretus, štampuodama, bet neretai juos tiesiog išraižau manikiūro įrankiais.“

Lobiai senelio sandėliuke R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė švitrinį popierių laiko savo kūrybos vizitine kortele: dar neteko girdėti, kad kas iš Lietuvos ar užsienio menininkų šią atšiaurią medžiagą naudotų kaip tekstilę. Renata prisipažįsta švit­rą atradusi atsitiktinai. „Nors baigiau muzikos mokyklą, labiausiai patiko piešti, tad svajojau apie Dailės akademiją, tekstilę. Tartum išpildžiau slaptą mamos svajonę: ji labai norėjo studijuoti dailę, bet spaudžiama artimųjų, kad iš meno nepragyvens, tapo inžiniere. Ji lig šiol nuolat kažką siuva, siuvinėja, mezga, neria“, – pasakoja R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė. Trečiame kurse Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale eksperimentinį siuvinėjimą dėstanti garsi menininkė Lina Jonikė paragino improvizuoti dekoruojant netradicinius paviršius. Renata išbandė įvairius audinius, medžiagas, bet nesisekė. Ieškodama sprendimo užklydo į senelio sandėliuką ir aptiko nusitrynusio švitrinio popieriaus skiautelių. Patraukė jų medžiagiškumas – priminė apsitrynusius, nuskalbtus audinio skudurėlius, kilo noras prikelti juos antram gyvenimui. „Atsitiktinai?.. Esu staliaus dukra. Nors mano ir tėčio santykiai nėra labai šilti – mama su juo išsiskyrė, kai buvau dešimtokė, švitrinis popierius man žinomas nuo vaikystės. Prasidėjus bandymų etapui, atkak­lumo nestokojau – pakluso“, – šypsosi tekstilininkė ir pastebi, kad kūryba iš švitrinio popieriaus – vienas iš būdų prisidėti prie ekologijos.

Svarbi asmeninė patirtis Renata prisipažįsta: kiekvieno jos darbo medžiaga turi atitikti turinį bei formą ir sietis su idėja, o šią turi atspindėti pavadinimas. Technologiniai sprendimai ne tokie svarbūs, jie susidėlioja, kai subręsta mintis. Prieš porą metų Kauno bienalėje menininkė pristatė projektą „Paliktieji“, pasakojantį apie emigracijos pasekmes: iš švitrinio popieriaus prisiuvo drabužėlių ir suformavo iš jų bekūnius vaikus, vienas instaliacijas sustatė, kitas pasodino ant kėdžių, laiptų ekspozicijų salėje. „Žmonės parodoje jų net nepastebėjo. Taip ir tikrovėje: paliktų, be tėvų priežiūros ir meilės augančių vaikų niekas nepastebi – aplinkiniams jų tiesiog nėra. Deja, jei problema nepaliečia mūsų asmeniškai, ji lyg ir neegzistuoja. O menininkas negali atsiriboti nuo jį supančio pasaulio“, – įsitikinusi Renata. Šiam projektui ją įkvėpė darbas „Aš – staliaus dukra“: iš švitrinio popieriaus kurdama tokią pat suknelę, kokią vilkėjo vaikystėje, menininkė pabandė perteikti sudėtingą asmeninę tėvo ir dukters istoriją. Tai paskatino daugiau pasidomėti vaikų ir tėvų santykiais, patyrinėti statistiką – dėmesį atkreipė vis augantis emigracijos srautas, kiek tėvus turinčių vaikų yra palikti. Perprasti jų emocinę būseną, nuotaikas R. Vinckevičiūtei-Kazlauskienei nebuvo sunku, dar studijų metais dirbdama Vilijampolės dailės centre ji susipažino su panašaus likimo paaugliais. „Nedrįstu kalbėti apie visus, bet didesnė dalis mokinių man priminė mauglius: atšiaurūs, uždari, liūdni ir kartu labai nuoširdūs, atviri, jautrūs, norintys bendrauti. Tokia vienišo vaiko saviraiška“, – neabejoja Renata. Jos gvildenamas problemas idealiai perteikia kūrybinė medžiaga: šiurkštus švitro paviršius, jo grubumas primena, kad gyvenime – ne vien žydinčios gėlės. „Prisipažįstu, manipuliuoju žmonių rega ir jutimu. Apdirbtas švitrinis popierius kūriniuose mažai kuo skiriasi nuo audinio – atrodo minkštas, švelnus, bet prisilietus užvaldo kitos emocijos. Man rūpi, kad žmogus bandytų pats suvokti kūrinio prasmę, atrastų savo interpretacijas, asmenines sąsajas“, – sako R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.

Brandinimo metas Žiema menininkei – minčių brandinimo, kūrybinių ieškojimų, bandymų metas. Iš vaizdinių, eskizų, aprašų geriausi sumanymai realiais darbais virsta orams atšilus, kai galima su malonumu darbuotis lauke. Šiandien tekstilininkė džiaugiasi motinystės atostogomis: kartu su vyru Dariumi augina 10 mėnesių dukrelę Gaudrę. „Dabar esu mama, žmona – šiuo metu man tai svarbiausia, nors kūrybinės mintys vis nepalieka ramybėje, – prisipažįsta Renata ir priduria: – Menininkui labai svarbu rasti medžiagą, kuri atitiktų jo charakterį. Aksomas, šilkas neatitiko mano braižo. Nors tiesmukai savęs palyginti su švitriniu popieriumi irgi negaliu: nesu nei šiurkšti, nei kieta. Mano kietumas atsiskleidžia kaip užsispyrimas siekiant tikslų ir norų.“ Savo vyro Dariaus prie technologinio proceso Renata neprileidžia, viską daro pati, jei nespėja, paprašo pagalbos draugių. Vis dėlto anglų kalbos mokytoju dirbantis, su menu nedaug bendro turintis sutuoktinis – didžiausias tekstilininkės patarėjas. „Darius gana pastabus, jo nuomonė man labai svarbi, priverčia suklusti: palauk, tikrai, kodėl čia taip... Šviežios mintys praverčia, kitaip sukčiausi kaip voverė rate“, – juokiasi R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.

Eglė Leonovienė

Jolantos Levinaitės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.