Muziejaus sienas papuošė medžiotojo trofėjai

Jei visi žvėrys atgytų, kelias dienas bėgtų iš medžiotojo namų.

Vieno garsiausių šalies medžiotojų – Lukšiuose (Šakių r.) gyvenančio Juozo Dainelio medžioklės trofėjų ekspozicija trumpam persikėlė į Zyplių dvare veikiantį Zanavykų krašto muziejų. Nors medžiotojas tvirtina, kad tai tik maža dalis jo sukauptų turtų, trofėjų gausa ir įvairovė stebina net patyrusius medžiotojus.

Zanavykų krašto muziejuje viena paroda keičia kitą, tačiau tokios, kokia po dvaro rūmų stogu persikėlė iš gretimai esančių Lukšių, dar niekada nebuvo – J. Dainelis plačiajai visuomenei savo sukauptą kolekciją demonstruoja pirmą kartą. Neseniai 65 metų sukaktį atšventęs verslininkas sako, kad medžioja daugiau kaip 45 metus ir trofėjai, kurių sukaupta šimtai, jau seniai nebetelpa jo namuose, todėl kieme teko pastatyti atskirą menę. Jaunystėje užsikrėtęs medžioklės aistra, dabar savo pomėgį J. Dainelis vadina liga ir tikina, kad sirgs ja, kol jėgos leis.

Medžioklės trofėjais papuošti baldai – minkšti ir patogūs.

Zanavykų krašto muziejuje pristatydamas pastarųjų 12 metų medžioklės trofėjų parodą, J. Dainelis neslėpė, kad plačiajai visuomenei rodo tik menką dalį savo turto: visi trofėjai ne tik netilptų parodų ekspozicijoje, o kai kurių, pačių gražiausiųjų, neleidžia demonstruoti Nykstančių gyvūnų apsaugos įstatymas. J. Dainelis medžiojęs pačiuose tolimiausiuose kampeliuose – net keletą kartų egzotika žavėjosi Afrikoje, Graikijoje, Kinijoje, tačiau labiausiai mėgsta atšiauriausias žemyno vietas – Kamčiatką, Čiukotką, Tulą, Magadaną - vilioja žmogaus nepaliesta gamta, ekstremalūs potyriai ir didžiulė rizika.

Pasak J. Dainelio, medžiotoju tampi ne tada, kai gauni bilietą ir nusiperki šautuvą, o tuomet, kai išmoksti išgyventi ant ledo uolos, visa siela pajunti laukinės gamtos alsavimą. Tai aukštesnio lygio medžioklės, kurioms reikia subręsti, sukaupti patirtį, kad grįžęs iš jų galėtum jaustis patobulėjęs. Kiekviena tokia medžioklė – naujas iššūkis, kurį įveikus galėtum pasakyti sau „Gana!“, tačiau J. Dainelis, sugrįžęs iš vienos kelionės, iškart pradeda kaupti jėgas ir ruoštis kitai.

Vienas gražiausių ir labiausiai vertinamų Juozo Dainelio trofėjų – snieginis avinas.

Lietuvoje didžiausia sėkme džiaugiasi tie medžiotojai, kuriems pavyksta nušauti vilką. Lukšiečio sąskaitoje – net aštuoni vilkai, tačiau labiau už juos medžiotojas vertina sumedžiotas meškas, ne šiaip sau vadinamas Sibiro karalienėmis. Tai ne tik stiprūs, bet ir labai gudrūs, drąsūs, neprognozuojamo elgesio žvėrys, kuriuos norint sumedžioti kartais tenka dienų dienas persekioti. Visas dvylika meškų J. Dainelis nušovė Magadane. Kiekvienos jų medžioklė turi savo legendomis jau virtusias istorijas ir kada nors jos, pasak J. Dainelio, galbūt virs prisiminimų knygos skyriais.

Zanavykų muziejaus ekspozicijose J. Dainelis įkurdino pačius brangiausius ir įdomiausius medžioklės trofėjus – Marko Polo avino, Rytų Sibiro briedžio iškamšas, demonstruojami Sibiro ožio, snieginio avino, zebro, ožiaragio ragai, kurtinio, tetervino ir kitų paukščių iškamšos. Parodos atidaryme susirinkę medžiotojo bičiuliai juokavo, kad tai tik maža užuomina į tikrąjį desertą, kuris laukia J. Dainelio namų menėje. Jei visi per gyvenimą J. Dainelio sumedžioti žvėrys atgytų, iš jo namų kelias paras bėgtų... Pats J. Dainelis tikina, kad ne medžioklės trofėjai yra didžiausia jo gyvenimo pergalė, o žmona Julija, kurią pažino beveik tuo pat metu kaip ir medžioklės aistrą. Tai jos nuopelnas, kad jaukiuose namuose smagu susirinkti draugams, paskanauti žvėrienos patiekalų ir pavakaroti prie vyno taurės.

Juozo Dainelio pasakojimą Zanavykų krašto muziejuje turiningai papildė šimtai iš medžioklės parvežtų nuotraukų, antraip vargu ar būtų pavykę įsivaizduoti tikrąsias medžioklės sąlygas.

Todėl ir parodos atidarymo proga Julija sulaukė ne mažesnio draugų ir artimų žmonių dėmesio už renginio kaltininką - visi pripažino, kad gyventi su prisiekusiu medžiotoju, išleisti jį neribotam laikui į tolimiausias keliones, vienai rūpintis namais ir verslu nėra taip lengva, kaip kam nors galėtų atrodyti. Gal dėl to vienintelė J. Dainelienė ir pasvajojo, jog gerai būtų, kad Juozas jau nurimtų, ilgiau pabūtų namuose, patausotų save. Bet J. Dainelis jau planuoja naujas medžiokles ir žada dar ne vieną parodą, nes tai, ką sukaupė, yra pagrindas rimtam muziejui, kuris kada nors Lukšiuose gal atvers duris ir plačiajai visuomenei.

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.