Naikiname kiaules – naikiname kaimą

Rugpjūčio pabaigoje Jonavoje įkurta Smulkiųjų kiaulių augintojų asociacija (SKAA). Kokia būtinybė vertė ją įkurti? Nejaugi problemų, kurios pastaruoju metu slegia smulkiuosius kiaulių augintojus, negalima išspręsti jiems esant Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos gretose?
Kieno iniciatyva atsirado SKAA? Kiek joje narių? Ko jie tikisi susitelkę į organizaciją? Taigi kokie asociacijos tikslai?
Ar SKAA turi užtarėjų Seimo Kaimo reikalų komitete (KRK)? Ar užmezgė su juo ryšį, ar bandė jo nariams išsakyti smulkiųjų kiaulių augintojų problemas? Galbūt asociacija jau pelnė kurios nors partijos ar kitų organizacijų paramą, sulaukė jų užtarimo, palaikymo?
Atsakydama į šiuos klausimus, situaciją komentuoja Smulkiųjų kiaulių augintojų asociacijos pirmininkė Jurgita PATAŠIENĖ, gyvenanti ir ūkininkaujanti Jonavos rajono Bukonių seniūnijos Petrašiūnų kaime.

„Visi šunys kariami ant smulkių ūkių, tarp jų – kiaulių. Daug kas, net Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos vadovas Algis Baravykas, pabrėžia, jog didžiausia su afrikiniu kiaulių maru (AKM) susijusi problema – smulkūs ūkiai. Neva tokių ūkių labai daug, dėl jų ir plinta AKM užkratas.
Nuo 2015 metų, kai buvo užfiksuotas pirmasis AKM atvejis, nuolat buvo teigiama, kad svarbiausia išnaikinti smulkius ūkius, atseit jie – didžiausia grėsmė. Beje, pirmasis AKM atvejis buvo užfiksuotas dideliame komplekse, ne smulkiame ūkyje.
Vis atsirandant naujiems AKM židiniams, smulkiųjų kiaulių augintojų labai sumažėjo, kai kuriuose rajonuose visai neliko. Per pastaruosius dvejus metus paaiškėjo, kad Lietuvos kiaulių augintojų asociacija gina tik stambiųjų augintojų interesus, o smulkieji lieka neišgirsti. Šios priežastys ir lėmė SKAA atsiradimą: norime apginti savo teises, būti išgirsti ir dalyvauti priimant agropolitinius sprendimus.
Mintis apie kokios nors smulkiųjų kiaulių augintojų juridinės organizacijos įkūrimą brendo ne mėnesį ir ne du. Už idėjos telktis įkuriant asociaciją palaikymą ir paskatinimą tai daryti labai dėkoju Jonavos rajono savivaldybės tarybos nariui Remigijui Osauskui ir liberalui Dariui Ulkštinui. Be jų moralinio palaikymo SKAA, ko gero, nė nebūtų. Taip pat dėkoju bendražygiams Vidai Koncevičienei ir Vytautui Kolomenčikovui – trise ir įkūrėme SKAA. Visi trys esame Jonavos rajono smulkieji ūkininkai, laikę kiaules iki užfiksuoto AKM rajone praėjusių metų vasarą. Po šio atvejo visi rajono smulkieji ūkiai buvo priversti sunaikinti kiaules – liepta jas išpjauti, nepaisant, kad sveikos, o AKM židinys daugeliu atvejų – už 10 kilometrų. Laimė, mums pavyko išsireikalauti, kad kiaules išskerstume ne per karščius, o iki gruodžio 17 d. Rajono kaimo žmonės, ypač vyresnio amžiaus, patyrė didžiulį stresą. Jie nesupranta tokių nesąmoningų reikalavimų. Juolab kad išskersti teko net paršelius.
Neteisingai valdžia elgiasi, drausdama kaimo žmonėms auginti kiaules. Kodėl jie po to, kai jų gyvenamoji teritorija paskelbiama AKM zona, turi metus laukti, kol vėl galės auginti kiaules, jei situacija pagerės, o stambiems kompleksams toks terminas netaikomas?! Kompleksai gali susitvarkyti, išsidezinfekuoti ir vėl, net metams nepraėjus, auginti kiaules, laikydamiesi biologinės saugos reikalavimų. Tačiau kodėl, laikydamiesi šių reikalavimų, kiaulių negali auginti kaimo žmonės? O kodėl „pavyzdinguose“ kompleksuose kyla AKM protrūkiai?
AKM labiau būtų suvaldomas, jei žmonėms leistų auginti kiaules, kai jie laikosi biologinės saugos reikalavimų. Tada būtų išvengta atvejų, pasitaikiusių Lazdijų rajone ir kitur, kai nedeklaruotos kiaulės auginamos slapta, nesilaikant reikalavimų, taip atveriant kelią AKM plisti. Tegu žmonės susitvarko valstybės padedami ir augina kiaules – tegu valstybė kompensuoja jiems išlaidas, susijusias su biologinės saugos reikalavimų vykdymu: užmoka už tvoras, dušų įrengimą tvartuose.
Bloga praktika Lietuvoje problemas spręsti vien draudimais. Mūsų žmonės pavargę nuo jų, kiekviename žingsnyje suvaržyti. Uždraudė valdžia kiaules auginti, jų neliko – ir nereikia valdžiai nieko daryti. Nereikia ieškoti kitų problemos sprendimo būdų. Taigi AKM atveju valdžia nesistengia pagelbėti žmonėms, kad jie galėtų auginti kiaules, – nekompensuoja išlaidų biologinės saugos reikalavimams vykdyti.
Kita vertus, ar šernas, pagrindinis AKM platintojas, ateis į mano tvartą? Kodėl naikinamos sveikos kaimo žmonių kiaulės, o ne šernai? Kodėl miškuose nesiimama kitų priemonių AKM stabdyti?
Kaimo žmonės pripratę prie kiaulių – kad jos tvarte žviegia, o ne avys bliauna. Kiaulėms pakaitalo nėra – jų neatstos nei ožkos, nei triušiai.
Valdžia nesuvokia, kad, naikinant kaimo žmonių kiaules, griūva visa grandinė – kaimo pamatai. Juk kaimas neįsivaizduojamas be gyvulių tvartuose. Nuo seno čia įprasta užsiauginti grūdų, burokų gyvuliams, o karvės pieno duoti kiaulėms. Kai kiaulių nevalia auginti, nereikia žmogui nė karvės, nes 20 l pieno neišgersi, varškės ar sūrių nepridarysi ir mieste neparduosi. Kadangi minėta grandinė suyra, kaimas ir tuštėja. Smulkių ūkininkų žemes išsinuomoja arba nusiperka stambieji, jaunimas išvažiuoja, o vyresni žmonės merdi.
Lietuva visada buvo žemės ūkio kraštas. Kodėl turime atsisakyti savo savitumo, išskirtinumo, supanašėti su kitomis ES šalimis, juolab tautiečių prakaitu krauti kapitalą Didžiajai Britanijai, Airijai, Ispanijai, Norvegijai? Mums gyventi nereikia?
Mūsų valdžia, drausdama auginti kiaules ir žlugdydama smulkius ūkius, ne ta linkme suka. Kitose šalyse smulkūs šeimos ūkiai klesti, o Lietuvoje palaikomi tik stambieji. Jei valdžia sudarytų sąlygas smulkiesiems užsidirbti, ir šalies biudžetas didėtų, ir žmonės užsiėmimą turėtų.
Mano kaimas dar gyvas, tačiau gyvulių augina tik mano šeima. Turime smulkų mišrų ūkį savo poreikiams tenkinti: auginame daržovių, avių, paukščių ir pašarų jiems. Mūsų asociacija įkurta visai neseniai, todėl kol kas negausi, tačiau kasdien sulaukiame besidominčiųjų ja ir norinčiųjų įsijungti į mūsų gretas.
Mes, SKAA nariai, pirmiausia norime būti išgirsti. Tai, kas vyksta dabar, visa vykdoma politika kaimo atžvilgiu primena jo genocidą. Prieš kelerius metus vos ne kiekviename kaimo kieme buvo galima rasti kokį nors gyvuliuką. Dabar kaimai tuštėja. Nelieka ne tik gyvulių – ir žmonių. Atotrūkis tarp valdžios atstovų ir eilinių Lietuvos piliečių didėja ne dienom, o valandom. Susidaro įspūdis, kad mūsų valdžia neturi jokio supratimo, kaip gyvena kaimo žmogus. Todėl labai tikimės užmegzti dialogą ir su Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), ir su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), ir su Žemės ūkio rūmais (ŽŪR), kitomis institucijomis. Viliamės, kad tai padės priimti abiem pusėms priimtinus sprendimus, o jie bus priimami remiantis ne kabinetine teorija, o praktine mūsų, smulkiųjų šeimos ūkių savininkų, patirtimi.
Dar prieš įkurdami SKAA bandėme ieškoti dialogo su Seimo KRK nariais, tačiau jų susidomėjimo nesulaukėme. Išsiuntėme prisistatymo laiškus ŽŪM, VMVT, ŽŪR, KRK.
Nespėjome pabendrauti su visomis organizacijomis, susijusiomis su žemės ūkiu, tačiau tikimės sulaukti jų palaikymo.
Išsilaikyti ketiname savo lėšomis – iš asociacijos narių mokesčio.“

Parengė „ŪP“ korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ