Naminei bitei – avilys, laukinei – viešbutis

Kauno marių regioninio parko entomologas ir bitininkas Giedrius Vaivilavičius įsitikinęs, jog žmogus privalo padėti laukiniams vabzdžiams.

„Maisto grandinėje svarbus ne tik bičių, bet ir kitų vabzdžių dalyvavimas, – kalba Kauno marių regioninio parko specialistai Giedrius Vaivilavičius ir Evaldas Makrickas. – Apdulkindami pasėlius ir laukinius augalus vabzdžiai gamtoje užtikrina biologinę įvairovę, tačiau šiandien jau prašosi ir žmogaus paramos.“ Specialistų teigimu, vabzdžiai sudaro 90 proc. pasaulio gyvūnų rūšių, jų skaičiuojama apie aštuonis milijonus. Vien tik bičių rūšių yra daugiau nei 20 tūkstančių. Lietuvos mokslininkai šalies parkuose suskaičiavo apie 400 laukinių bičių rūšių. Namines medunešes žmogus apgyvendino aviliuose, atėjo laikas pasirūpinti ir laukinėmis. Vabzdžių įvairove turtingas Kauno marių regioninis parkas, po savo sparnu glaudžiantis Būdos, Gastilonių, Kamšos, Piliuonos botaninius-zoologinius draustinius, Palaraisčio telmologinį, Karčiupio hidrografinį, Lapių geomorfologinį, Kauno marių kraštovaizdžio draustinius, Kauno ąžuolyną, Strėvininkų, Vaiguvos miškus, Dubravos rezervatinę apyrubę. Nuo žmogaus veiklos saugoma gamta tam pačiam žmogui sugrįžta maisto grandinę garantuojančia augalų ir vabzdžių įvairove, būties pilnatve.

Gebėjimas prisitaikyti Pasak G. Vaivilavičiaus, vabzdžiai prisitaiko prie įvairių buveinių, sėkmingai randa tinkamas gyventi nišas, nes geba vartoti maistui beveik visas maistinės vertės turinčias medžiagas. Todėl jie paplitę įvairiose mūsų planetos aplinkose. Daugiausia vabzdžių rūšių mokslininkai randa šiltuose ir drėgnuose atogrąžų kraštuose. Tik 5 proc. vabzdžių rūšių priskiriami prie kenkėjų. Didžiulė vabzdžių įvairovė, didelė biomasė, funkcijos ir gyvensena, sąveika su augalais ir kitais organizmais lemia esminę jų įtaką aplinkai ir ekosistemoms. Žinomo šalies entomologo ir Lietuvos bitininkų sąjungos prezidento prof. Algirdo Skirkevičiaus mokinys, bitininkas mėgėjas G. Vaivilavičius vabzdžių įvairovėje prioritetą skiria bitėms. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) apskaičiavo, jog iš 100 javų rūšių, kurių 90 proc. pasaulyje sunaudojama maistui, 71 rūšis yra apdulkinama bičių. Be pagrindinės savo kaip apdulkintojų funkcijos, užtikrinančios biologinę įvairovę, bitės dar kasmet atneša šimtus milijardų eurų pelno. Todėl atsižvelgiant į ekologinę ir ekonominę bičių naudą, būtina stebėti ir užtikrinti jų sveikatą. Tačiau tam vien gerų norų neužtenka. Manoma, kad bičių ir kitų vabzdžių skaičiaus mažėjimą lemia intensyvi žemdirbystė ir pesticidų naudojimas, maisto trūkumas, virusai, įvairūs patogenai ir invazinės rūšys. Yra nustatyta, kad bičių sveikatai poveikį daro biologinės įvairovės nykimas. Viena pagrindinių tokio reiškinio priežasčių – pakitęs žemės naudojimas, netinkamai valdomas jos intensyvėjimas bei vis rečiau taikomi tradiciniai ūkininkavimo bei miškininkystės metodai, buveinių nykimas ir fragmentacija, tarša ir ligų sukėlėjai.

Pažintis su gamta Pasak G. Vaivilavičiaus, pirmasis žingsnis – visuomenės švietimas. Būtina prisiminti ir kitiems priminti reliatyvumo teorijos kūrėjo Alberto Einšteino perspėjimą: išnykus bitėms, žmogui gyventi Žemėje teliks ketveri metai. „Kauno marių regioninio parko specialistai moksleiviams, jaunimui rengia edukacines ekskursijas po botaninius ir zoologinius bei kraštotvarkos draustinius“, – pasakoja tokių kelionių vadovas E. Makrickas. Kauno marių regioninio parko specialistų G. Vaivilavičiaus ir E. Makricko teigimu, vabzdžiai maitinasi gyvais augalais arba trūnijančiomis jų liekanomis. Plėšriųjų rūšių vabzdžiai minta kitais gyvūnais. Vabzdžiai yra vabzdžiaėdžių stuburinių maisto šaltinis – jais minta daugelis žinduolių, paukščių, žuvų, varliagyvių ir roplių. Tad vabzdžių mažėjimas gali sukelti greitą daugelio kitų rūšių nykimą. Azijoje ir Afrikoje žmonės valgo vabzdžius (žiogus, raudonojo palmių straubliuko vikšrus, sliekus ir net musių lervas), nes juose gausu baltymų. Pasak G. Vaivilavičiaus, vabzdžiai reikalingi augalų dauginimuisi. Jie vieni iš svarbiausių žydinčių augalų apdulkintojų. Vabzdžiai apdulkina apie 85 proc. pasaulio augalų ir apie 80 proc. žmonių maistui vartojamų augalų rūšių. Jie taip platina augalų sėklas. Ypatingas augalų grožis, jų žiedų forma, spalvos, nektaro skonis ir kvapai skirti ne žmonėms, bet vabzdžiams apdulkintojams privilioti. Bitės nėra vienintelės augalų apdulkintojos. Šį darbą taip pat dirba kamanės, musės, drugeliai, vabalai. Jeigu ne šie darbštuoliai, daugelis žydinčių augalų rūšių būtų greitai išstumtos, vyrautų kitos rūšys, kurių dauginimasis nepriklauso nuo vabzdžių. Jeigu išnyktų vabzdžiai apdulkintojai, išnyktų ir didžioji augmenijos dalis, ir augalėdžiai gyvūnai.

Vabzdžių savikontrolė Kauno marių regioninio parko specialistų teigimu, nuo vabzdžių buvimo priklauso bendrijų struktūra ir sudėtis. Žydintieji augalai gali daugintis tik esant juos apdulkinantiems vabzdžiams. Plėšrieji vabzdžiai, pavyzdžiui, tikrosios dirvablakės ir maldininkai, kontroliuoja amarų ir vikšrų kiekį. Tai biologinė kenkėjų kontrolė, kuri yra ekologiškesnė nei cheminė. Boružės, kaip ir bitės, taip pat minta amarais. Tam tikrų vabzdžių kiekį mažina parazitiniai vabzdžiai, pavyzdžiui, parazitinės vapsvos, kurių žinoma 200 tūkst. rūšių. Pavyzdžiui, ichneumonai deda kiaušinėlius į daugelio kenkėjais laikomų drugelių, vabalų ir kitų vapsvų vikšrus ar lėliukes. Pasak G. Vaivilavičiaus, vabzdžiai vėdina, purena ir papildo maisto medžiagomis dirvožemį, ardo biologines atliekas, padeda skaidyti senus lapus ir medieną, dvėselieną, mėšlą, todėl į dirvožemį greičiau patenka organinės ir mineralinės medžiagos. Vabzdžiai padeda plisti ir skaidymo funkciją atliekantiems grybams. Skruzdėlės ir vabalai iškasa dirvožemyje kanalus, kurie pagerina vandens ir maisto medžiagų pasiekiamumą augalams.

Kauno marių regioninio parko ekologas Evaldas Makrickas daug laiko praleidžia rengdamas moksleiviams edukacines programas.

Prancūzo iniciatyva Prieš kelerius metus viename šalies regioniniame parke savanoriavęs entomologas iš Prancūzijos stebėjosi Lietuvos gamtos įvairove, tačiau matydamas intensyvėjančią žemdirbystę pasiūlė steigti vabzdžių viešbučius, kurie labai populiarūs Vakarų Europos šalyse. Juose gali įsikurti pavieniui gyvenančios bitės, kamanės, vapsvos, drugeliai, plėšrieji ir medienoje gyvenantys vabalai. Taip pat grybai, kerpės, moliuskai, vėžiagyviai, vorai. Vietos ras pelės, kartais – ir ežiai. Vieni gyvūnai čia maitinsis, antri – slėpsis ar žiemos, treti – dauginsis. „Kauno marių, Jiesios, Nevėžio krantų atodangose apstu landų ne tik paukščiams, bet ir vabzdžiams“, – pastebi leidinio apie Kauno ir Kaišiadorių rajonų saugomose teritorijose gyvenančius vabzdžius ir moliuskus sudarytojas G. Vaivilavičius. Vabzdžių namai arba viešbučiai daugelyje šalių yra įrengiami parkuose, botanikos soduose ir privačiose valdose. Jų tikslas – saugoti biologinę įvairovę, kuri greitai nyksta dėl žmogaus veiklos. Visi augalai, gyvūnai, grybai ir mikroorganizmai yra būtini nenutrūkstamam gyvybės ratui. Miestų plėtra ir pramonės veikla sutrikdo natūralius vyksmus, todėl mažėja biologinių rūšių. Vabzdžių viešbučiams naudojamos įvairios gamtinės medžiagos: medžių kaladėlės, seni kelmai, šakos, nendrės, šiaudai, kankorėžiai, lapai, žievė ir pan. Kuo įvairesnės šio statinio medžiagos, tuo daugiau vabzdžių rūšių galima privilioti jame apsigyventi, nes daugelis vabzdžių gyvena tik tam tikros rūšies medienoje. Labiausiai tinka mediena su žieve, nes kai kurios vabzdžių rūšys vystosi ne medienoje, o po žieve. Pasak G. Vaivilavičiaus, žmonės yra prisijaukinę tik vieną vabzdį – bitę. Apie kitų vabzdžių svarbą ir naudingumą žinoma labai mažai. Vabzdžių viešbutis padeda geriau susipažinti su jų gyvenimu, svarba ir funkcijomis ekosistemose, nes jame tarsi pateikiamas sumažintas vabzdžių gyvenimo gamtoje modelis.

Gamtos įvairovė stulbina „Dubravos rezervatinė apyrubė – tarsi vienas didelis vabzdžių ir kitos gyvūnijos viešbutis, – pasakoja E. Makrickas, – tame miško plote draudžiama bet kokia žmogaus veikla, todėl gamtos bioįvairovė tiesiog stulbina“. Panašiai ir vabzdžių viešbutis. Jame išsitenka pavieniui gyvenančios bitės, kamanės ir parazitinės vapsvos, drugeliai, patys įvairiausi plėšrieji ir medienoje gyvenantys vabalai, šimtakojai. Medienai pūvant, vieni tą namelį paliks, bet atsikraustys kiti, tad viešbučio „gyventojai“ nuolat keisis, kaip ir tikrame viešbutyje – pagyvena vieni, vėliau įsikuria kiti. G. Vaivilavičiaus žiniomis, pavienių bičių reikšmė entomofiliniams augalams – milžiniška. Daugelis jų apdulkina liucernas, barkūnus, dobilus, esparcetus, žirnius ir kitus labai reikalingus augalus (apie 45–50 rūšių). Nykstant bitėms mažėja ir kultūrinių entomofilinių augalų derlingumas. Kai naudojama šitiek nuodingų chemikalų, kai be atodairos kultūrinamos iš eilės visos žemės, nyksta miškai ir ramios, nuošalios pievos, krūmynai, nebelieka vietos naudingiesiems vabzdžiams veistis. Kai kurios pavienės bitės apsigyvena įvairių tuščiavidurių augalų stiebų kiaurymėse, medžių kelmuose, drėbtų iš molio ir medinių pastatų sienose, pasirinkdamos įvairius plyšelius, medieną graužiančių vabzdžių urvelius. Nelikus molio namų ir tvartų, nykstant mediniams trobesiams mažėja ir šioms bičių rūšims gyventi tinkamų vietų.

Jaunųjų miško bičiulių sukurtas vabzdžių viešbutis.

Gyveno pastatų sienose Nuo entomologijos klasiko Piterio Fabro laikų žinoma nemažai būdų dirbtinėms lizdavietėms įrengti. Kamanėms gaminami specialūs aviliukai, o vienišosioms bitėms nereikia ir jų. Tuščiaviduriuose augalų stiebuose gyvenančioms bitėms iš supjaustytų nendrių ar kitų tuščiavidurių augalų stiebų surišami apie 30 cm ilgio ryšulėliai ir iškabinami pačiose įvairiausiose vietose – gyvenamųjų pastatų, sodo namelių, ūkinių trobesių pastogėse, prie medžių šakų, kamienų. Nuo lietaus juos galima apvynioti polietilenu ar kita drėgmės nepraleidžiančia medžiaga. Kitoms pavienių bičių rūšims, naudingosioms vapsvoms, kai kuriems kitiems vabzdžiams tinka medinių pastatų sienose, nudžiūvusiuose medžių kamienuose, kelmuose (geriausia pušų) išgręžtos 10 mm skersmens ir apie 15 cm gylio skylutės. Sudėtingesni dirbtiniai lizdai įrengiami iš lentų sukaltose įvairaus dydžio plokščiose dėžėse: sienelėse prigręžiojama skylučių, o į jas iš vidaus įstatoma daug įvairaus skersmens nendrių ar kitų tuščiavidurių augalų stiebų. Šios lizdavietės vadinamos „Fabro aviliais“. Tokie aviliai statomi palaukėse, miškų aikštelėse, pamiškėse, nešienaujamose pievose, prie vandens telkinių, soduose, prie ankštinių žemės ūkio augalų, kultūrinių pievų. Rudens parodose „Sprendimų ratas“ prie Aleksandro Stulginskio universiteto kasmet su savo ekspozicijomis (inkilais paukščiams, vabzdžių viešbučiais) dalyvauja jaunieji miško bičiuliai, kuriuos globoja urėdijų, gamtos apsaugos agentūrų specialistai.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.