Ne viskas sveika, kas ekologiškai piešiama

Visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, 58 proc. lietuvių pirkėjų nesupranta, ką reiškia ant maisto pakuočių pavaizduotas žalias lapelis, ir tiki, kad ekologiškuose produktuose nėra jokių maisto priedų. Ar ekologišku vadinamas maistas, už kurį brangiau mokame prekybos centruose ir turguose, tikrai yra ir sveikas? Ar valstybės institucijos nuodugniai išaiškina visuomenei pagrindinę ekologinės žemdirbystės, kurią tradiciniai ūkininkai vadina  „valdžios remiama uždara veikla“, paskirtį – pirmiausia saugoti aplinką, gyvūnus, o ne žmones?

Bijo valgyti

Paaiškėjus, kad po Alytaus rajono ekologinės katastrofos dar daug dešimtmečių vietinių viešosios įstaigos „Ekoagros“ sertifikatus turinčių ūkių produkcijos nebus galima vadinti ekologiška, o kai kurių klaipėdiečių auginami agurkai ir vynuogės vėžį sukeliančiais chromo junginiais užteršti apie dvylika kartų daugiau nei leidžia  normos, Lietuvos gyventojai bijo valgyti daržoves, pradėjo labiau domėtis tuo, ką deda į burną. Pirkėjai suabejojo, ar prekybos centruose parduodamas ekologiškas sriubas plastikiniuose maišeliuose galima vadinti natūraliu maistu. Be konservantų, antioksidantų tokių produktų ilgai neišlaikysi nesugedusių.

Juodasis žargonas

„Net mineralinio vandens į panaudotus plastikinius butelius negalima pilti.  Vardydami savo ekologiškų sriubų – itališkos „Minestrone“ su daržovėmis ir pomidorų tyre, lęšių, moliūgų ar trintų morkų su kokosų gėrimu – sudėtis, gamintojai privalo nurodyti ne tik žirnelius, šparagus, bulves, bet ir visus kitus priedus bei prieskonius. Srėbdami tas sriubas, pirkėjai prisivalgo ir visiškai neekologiškų, net kenksmingų sveikatai polimerinių medžiagų, iš kurių pagaminta „Minestrone“ pakuotė. Niekaip nesuprantu to savotiško visuomenės sveikatos specialistų žargono – „Klaipėdoje viršyta leistina chromo norma“. Ar galima minėti žodį „norma“ kalbant apie nuodus?! Galvoje netelpa“, – „Ūkininko patarėjui“ karštai teigė žinomas natūralios žemdirbystės propaguotojas, mokslininkas agronomas, prof. dr. Antanas Svirskis.

Kam save apgaudinėti?

Valdiški aplinkosaugininkai ir Lietuvos gamtos fondas džiūgauja, kad Lietuvoje ekologinių ūkių daugėja sparčiau negu kitose ES šalyse. Europos Komisijos Statistikos generalinio direktorato „Eurostat“ duomenimis, 2012–2017 metais ekologiškų plotų Lietuvoje padaugėjo nuo 156,5 tūkst. hektarų iki 234,1 tūkst. ha.  Beveik 50 proc. Jau 2017 m. ekologiniai ūkiai nusidriekė per 8 proc. lietuviškos dirbamos žemės (ES vidurkis – 7 proc.).

Anot A. Svirskio, pavydėtinas Lietuvos ekologiškumas – iliuzija. Cheminių augalų apsaugos priemonių, mineralinių trąšų Lietuvos dirvožemis dabar gauna nepalyginamai daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus.

Chemiją sulygino su ekologija

„Pamato žemės savininkas ant savo pasėlių du kolorado vabalus, tuoj cisternas pesticidų laukuose išpila. Neseniai girdėjau Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktorių Darių Kviklį dejuojant ir pavydint lenkams, kurie purškia sodus chemikalais 15 kartų per metus, o Lietuvai Europos Komisija neleidžia nė dešimt kartų nuodyti obelų. Žemės ūkio ministerijos požiūris į ekologinę žemdirbystę liberalėja. Ministras Andrius Palionis nutarė sulyginti ekologinių ir chemizuotų ūkių teises – atšaukė privalomus ekologinių dirvožemių agrocheminius tyrimus. Jeigu tikrieji sveikos gyvensenos šalininkai ir švarios Lietuvos patriotai nuleis rankas, mūsų šalyje liks tik tūkstantis didelių ūkių, kurių šeimininkai stambiagabarite žemės ūkio technika ardys dirvožemį, o gausesnius grūdų derlius stengsis išspausti milžiniškais mineralinių, sintetinių teršalų kiekiais“, – tvirtino profesorius A. Svirskis. 

Ko reikia žmogui?

Anot Ukmergės r. ūkininko Valentino Genio, jei ne „žalia“ ES agrarinė politika, seniai visas Lietuvos žemės ūkis būtų chemizuotas.

„Akmens ant akmens neliktų. Ko žmogui labiausiai reikia, kad jis būtų laimingas? Tyro oro, švaraus vandens ir sveiko maisto. Kai mūsų vaikai pradės masiškai gimti be kojyčių ir rankučių, o gėlą vandenį pirksime iš lenkų, gal tada suvoksime, kur nušlepsėjome. Aš – žaliavos tiekėjas, todėl į visus ekologinio maisto gamybos procesus nesu įsigilinęs. To paties maisto poveikis įvairiems žmonėms skirtingas. Vieniems – nieko, o kitiems ir vidurius gali paleisti, į ligoninės lovą tekti atsigulti. Užaugau, visą gyvenimą praleidau kaime. Nuo vaikystės atmintinai žinau, kad pamelžtas pienas ilgai neužsibūna bidonuose. Greitai virsta varške, kuri netrukus atsiduria sūrmaišiuose. Kaip galima pusę metų laikyti nesugedusį „ekologišką“ pieną?“ – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ stebėjosi V. Genys.

Kryžiai – piktosioms dvasioms atbaidyti

Ūkininko V. Genio manymu, dabar karščiausiai reikėtų protestuoti dėl nualinto Lietuvos dirvožemio, kuris jau nebepajėgia pats išsivalyti nuo teršalų, o ne dėl mažų europinių tiesioginių išmokų ar didinamų lietuviškų mokesčių. „Neprisidėjau prie žaliųjų kryžių akcijos. Nenoriu piktinti Dievo. Kokia nelaimė mūsų šalį užklupo? Skėriai užplūdo, badas ištiko?  Kai Lietuvą užpuls piktosios dvasios, nuo jų ginsiuosi kryžiais“, ironizavo V. Genys.

Dėl technologinės būtinybės

Visuomenės nuomonę tikrinanti, rinkos pokyčius analizuojanti bendrovė „Norstat LT“ prancūzų pieno perdirbimo kompanijos „Danone“ užsakymu tyrė, ar Baltijos šalių gyventojai nutuokia apie ekologiją. Apklausta 3 tūkst. Lietuvos, Latvijos, Estijos 18–74 metų amžiaus gyventojų. Net ir išsilavinę lietuviai galvoja, kad ekologiškas maistas – tai toks, kuriame mažai cukraus, subalansuotas druskos kiekis, nėra jokių konservantų (iš tiesų ES reglamentai dėl „technologinės būtinybės“ leidžia maisto priedais „minimaliai“ pailginti ekologiškų produktų galiojimo laiką, sustiprinti jų skonį). Į ekologišką maistą negalima dėti antibiotikų, hormonų, genetiškai modifikuotų organizmų (išskyrus ES teisės aktų leidžiamas „atsitiktines ir techniškai neišvengiamas“ GMO išimtis), o ekologiškos žaliavos turi būti užaugintos be sintetinių (mineralinių) trąšų, bet apklaustieji klydo galvodami, kad ES ekologiškumo ženklu (žaliu lapeliu) pažymėtuose produktuose negali būti nė menkiausio pesticidų pėdsako.

Gyvūnai svarbiau už žmones

Dažno ekologiško perdirbto gaminio sudėtinių dalių sąrašas labai ilgas. Ekologiškiems produktams (Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje jie vadinami organiniais, Prancūzijoje, Vokietijoje – biologiniais) gaminti galima naudoti ir kontrolės įstaigų nesertifikuotas laukinės gamtos žaliavas, sumedžiotų žvėrių mėsą, sugautas žuvis, tik apie tai reikia informuoti pirkėjus, vartotojus. Svarbiausia, anot ES reglamentų, kad ekologiški produktai būtų pagaminti neteršiant aplinkos ir nekankinant ūkinių gyvūnų.

Papuvę rojaus obuoliai

Dar vienas stipriai įsišaknijęs visuomenės įsitikinimas – tikrai kokybiškų, sveikatai nekenksmingų svogūnų, česnakų galima įsigyti tik iš ūkininkų. Iš tikrųjų masiškai į prekybos centrus tiekiami ekologiški maisto produktai iš sertifikuotos žaliavos  gaminami ir ant fabrikų konvejerių. Kitas gajus mitas – mūsų organizmui naudingiausi obuoliai auga kaime gyvenančios močiutės sode ant pakrypusios, apsamanojusios obels. Gerieji vaisiai būtinai netaisyklingos formos, skirtingų spalvų, grublėti, geriausia – papuvę ir pakirmiję. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai tvirtina, kad gražų ir sveiką obuolį galima užauginti saikingai naudojant augalų apsaugos preparatų, atsirinkus tinkamas veisles. O įpuvusių ir pažeistų vaisių, daržovių, mitybos specialistai ir medikai apskritai nepataria valgyti.

Nutyli, kiek dėjo cukraus

„Pacientus visada mokau – pasikliaukite savo nuojauta. Kepėjai dažnai ant pakuotės užlipdo etiketę „Ekologiška tamsi duona be pridėtinių mielių“, bet nutyli, kiek joje yra pridėtinio cukraus, kuris gerokai žalingesnis sveikatai. Lietuvos gyventojai per dieną suvalgo 96 g cukraus (įskaitant ir natūralų, esantį vaisiuose ir daržovėse (fruktozę), nors norma – 20–25 g. Perdirbėjai pabrėžia, kad jų ekologiški pieno produktai – be laktozės (pieno cukraus). O kiek į produktus būna pridėta visokių saldiklių? Ekologiški gaminiai ne visada atitinka sveiko maisto apibrėžimą“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo gydytoja dietologė dr. Rūta Petereit.

Tradiciniams žemdirbiams nepatinka atsiskyrėliai

2018 m. Lietuvoje iš viso sertifikuoti 2 734 ekologinių produktų gamintojai. 2 448 augino žaliavas, kiti jas perdirbo, šiomis prekiavo. Tačiau ateinančiais metais ekologinių ūkių gali sumažėti iki 900. Mat 1,5 tūkst. ūkių 2020 m. turės išsiversti be europinės paramos, o chemizuoti ūkiai piktinasi, kad iš jų atimtomis lėšomis  valstybė iki šiol rėmė „uždarą ekologinį klubą“. Žemės ūkio tarybos vadovaujami tradiciniai ūkininkai grasina priešintis tokiai diskriminacijai taip pat įnirtingai, kaip ir  dėl didinamų žemės ūkio degalų akcizų.

Ne gyvybės eliksyras

Tomas DEMIKIS

Viešosios įstaigos „Ekoagros“ kokybės vadovas        

Visi ekologinės gamybos reikalavimai surašyti į ES reglamentus ir Lietuvos teisės aktus. Kokie procesai kontroliuojami, kas galima, ko neleidžiama. Jeigu iš kaimo parsivežėte kumpių, patys turite žinoti, ką pirkote.

Mūsų žmonėms atrodo, kad ekologiškos būna morkos, sūriai, skilandžiai. Bet ir kviečių, miežių, avižų dribsniai su džiovintais egzotiškais, Lietuvoje ar net ir visoje ES neaugančiais vaisiais taip pat gali būti ekologiški. Termiškai apdoroto maisto pakuočių ekologiškumas, cukraus, druskos kiekiai produktuose nereglamentuojami. Tarp ekologiško ir sveiko maisto negalima dėti lygybės ženklo. Labai kokybiški produktai būna ir itin brangūs.

Degtinę, vyną, alų gerti nesveika, nors šie alkoholiniai gėrimai gali būti pagaminti iš ekolologiškų grūdų, vaisių, uogų, apynių.

Gydytojai sako, kad raudona mėsa kancerogeniška, todėl rekomenduoja valgyti ją tik du, o ne penkis kartus per savaitę, nors ta jautiena ir būtų pagaminta iš ekologiškai išaugintų mėsinių galvijų.

Vakariečiams svarbiausia produktų kilmė, o mūsų visuomenei – kaina. Lietuviška karvė gali ganytis nors ir ant betono, šiek tiek pakreikto šienu, kad tik jos pienas būtų pigus.

Jeigu bus nuspręsta, kad Alytaus rajone dėl aplinkos užterštumo negalima valgyti vietinio maisto, o ūkinius gyvūnus reikia išpjauti, tokiems draudimams,  priverstinėms apsisaugojimo priemonėms turės paklusti ir ekologiniai ūkiai. Bet bus atsižvelgta, kad ne dėl savo kaltės, o dėl išorinių veiksnių, force majeure (neįveikiamos kliūties) nuo spalio mėnesio jie negali tiekti rinkai produkcijos. Nacionalinė mokėjimo agentūra ir VšĮ „Ekoagros“ nebaus alytiškių ekologininkų.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas