Neatpažinti, bet tikri Nepriklausomybės signatarai

1918 m. vasario 16-osios nutarimas būtų ir likęs tik Lietuvos Tarybos vidaus naudojimo dokumentas, jeigu ne leidėjas Martynas Kukta. Laikraštis „Lietuvos aidas“ su M. Kuktos padauginta valstybės atkūrimo deklaracija iš rankų į rankas keliavo po visą etninę Lietuvą, pasiekė užsienio lietuvių kolonijas. Įsiutusi kaizerinės Vokietijos okupacinė administracija nesiryžo nubausti 20-ties Nepriklausomybės akto signatarų, tačiau atkeršijo M. Kuktai – vokiečių kareiviai suniokojo spaustuvę, o patį leidėją uždarė į areštinę.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti istorikai ir visuomenininkai sutinka, kad M. Kukta gali būti simboliškai vadinamas 21-uoju signataru. Juk trys 1990 m. Atkuriamojo Seimo nariai, nebalsavę dėl Kovo 11-osios akto, dabar vis viena gauna signatarų rentas.
Anot pašnekovų, Nepriklausomybės akto signatarais galima laikyti Lietuvos televizijos, radijo, spaudos darbuotojus, kurie 1990–1991 metais neleido, kad iš sovietų kariuomenės sraigtasparnių mėtomi Kremliaus propagandiniai lapeliai sujauktų į šimtatūkstantinius Atgimimo mitingus susirinkusių lietuvių protus.
O šiandien valstybingumo sargai yra analitikai, argumentuotai recenzuojantys viešųjų ryšių specialistės knygą, kaltinančią visus lietuvius dėl holokausto, nors aukšti nacionalsocialistinės Vokietijos slaptosios policijos pareigūnai 1941 m. rudenį skundėsi Berlynui, kad „nesiseka sukurstyti lietuvių žudyti žydus.“

Galėjo prapulti be pėdsakų
„Jeigu Vasario 16-osios aktas nebūtų išspausdintas „Lietuvos aide“, tai jis apskritai galėjo prapulti. Kaip ir daugelį metų bergždžiai ieškomas akto originalas. Šiandien tiksliai nežinotume net dokumento teksto, ranka prirašytų žodžių ir signatarų parašų eiliškumo. Gerai, kad pavyko paslėpti bent kelis šimtus istorinio laikraščio numerio egzempliorių ir padalyti tautai, nes juk kaizerinė valdžia konfiskavo praktiškai visą leidinio tiražą“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Vasario 16-osios klubo pirmininkas, 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo brolio vaikaitis Remigijus Gulbinas. Paragintas P. Klimo, M. Kukta ir išspausdino „Lietuvos aide“ Nepriklausomybės akto tekstą.

Patarėjų buvo daug
Anot R. Gulbino, žmonių, padėjusių parengti Vasario 16-osios deklaraciją, buvo dar daugiau. „20 Lietuvos Tarybos vyrų – tik simbolis. Gerai žinome, kad oficia­liesiems signatarams patarinėjo ir energingos moterys. Pavyzdžiui, knygnešė, kairioji visuomenės veikėja, vėliau Valstiečių sąjungai atstovavusi 1920–1922 metų Steigiamojo Seimo narė Felicija Bortkevičienė. Valstybę atkūrę teisininkai, kunigai, agronomai, gydytojai, inžinieriai moterų specia­liai nekvietė į savo istorinį posėdį, nes toji veikla buvo per daug pavojinga. Nė vienas signataras nežinojo, ar 1918-ųjų vasario 17-osios vakare nebus pakartas, sušaudytas, o gal gulės leisgyvis kur nors kalėjimo kameroje… Lietuvos Tarybos patarėjų, pritariančiųjų Nepriklausomybės aktui, suprantama, ir priešininkų netrūko“, – „ŪP“ tikino R. Gulbinas.

Nebijojo laužyti okupantų taisyklių
Viešosios įstaigos „Trakinių partizanai“ direktorius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros lektorius Norbertas Černiauskas nuo 9 metų gyveno tame pačiame Anykščių r. Trakinių kaime, kuriame 1875 m. gimė spaustuvininkas M. Kukta. „Neprieštaraučiau, kad M. Kukta būtų vadinamas 21-uoju signataru. 22-ojo signataro titulą suteikčiau 1918–1920 metų kariams savanoriams, 23-iąjį – ūkininkams naujakuriams. Žmonių, kuriems turime dėkoti už Lietuvos valstybę, – aibė. M. Kukta ne atsitiktinai tapo savotišku Lietuvos Tarybos ryšių su visuomene atstovu. Tai buvo aktyvus, tautiškai susipratęs žmogus, nebijojęs laužyti carinės cenzūros taisyklių. Tokių asmenybių labai trūko. Bet svarbiausia, kad jų atsirado“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė N. Černiauskas.

Kolektyvinis skaitymas stiprino patriotizmą
Nobelio taikos premija dažnai suteikiama ne tik asmenims, bet ir organizacijoms, net valstybių bendrijoms (Europos Sąjunga 2012 m. tapo premijos laureate). 1918 m. ir 1990 m. Lietuvos žiniasklaidą perkeltine, plačiąja prasme galima vadinti Nepriklausomybės signatare.
„Atkuriant, ginant, stiprinant valstybę žiniasklaidos vaidmuo visada buvo labai vertingas. 1990–1991 metais Lietuvos televizija, radijas, spauda padėjo laimėti informacinį karą su Kremliumi, o 1918 m. net vienadieniai lietuviški laikraštukai, kurių ypač padaugėjo 1904 m. atsikovojus iš Rusijos imperijos lietuvišką raidyną, aiškino mūsų žmonėms, kad jie yra tauta, turinti savo kalbą, papročius, šlovingą istoriją ir dideles mokslo, kultūros, ūkio pažangos galimybes, kurias atvertų nepriklausoma Lietuvos valstybė. Vieną laikraštį skaitydavo dešimtys žmonių, kol jis virsdavo skutais. Visi drauge sužinodami naujienas, žmonės čia pat, vienoje pirkioje dalydavosi įspūdžiais, labiau išsilavinę asmenys iš karto išsklaidydavo menkiau išprususiųjų abejones ir klaidingus įsitikinimus, todėl informacija tapdavo dar vertingesnė“, – teigė R. Gulbinas.

Nepriklausomybės sąjūdžiams reikia tribūnos
Pasak Vasario 16-osios klubo pirmininko, jau prieš 100 metų mūsų visuomenės veikėjai suprato žiniasklaidos svarbą nepriklausomybės sąjūdžiams.
„Signataro P. Klimo brolis Adolfas pradėjo vienyti žurnalistus. A. Klimo pastangomis įkurta Lietuvos žurnalistų ir rašytojų sąjunga, vėliau atskira žurnalistų organizacija. Pirmasis Lietuvos prezidentas, Vasario 16-osios akto signataras Antanas Smetona taip pat daug dėmesio skyrė lietuviškam spausdintam žodžiui, redagavo laikraščius ir žurnalus“, – pasakojo vieno iš Nepriklausomybės akto signatarų giminaitis R. Gulbinas.

Nori padaryti baltarusiu?
Baltarusiai jau pasisavino Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Dabar nori ir M. Kuktą padaryti „gudu” (mat jo spaustuvė, pasigailėjusi beteisių carinės Rusijos gudų, baltarusiškai spausdino jų poetų kūrinius, kalendorius). Interneto enciklopedijos „Wikipedia“ rusiškuose, baltarusiškuose puslapiuose spaustuvininkas vadinamas „Martin (Marcin) Kuchta“.
„Tai kitas atvejis. Ne viduramžiai, apie kuriuos likę labai mažai rašytinių informacijos šaltinių, todėl galima visaip fantazuoti“, – prieštaravo istorikas N. Černiauskas. M. Kukta gimė Anykščių krašte, lenkų persekiojamas už lietuvišką patriotinę veiklą iš okupuoto Vilniaus 1924 m. pasitraukė į Kauną, o jo brolis Juozapas Kukta, lietuvybės puoselėtojas Rytų Lietuvoje, buvo pirmasis Kaišiadorių vyskupas iki pat mirties.

Trečiasis nacionalinio saugumo veiksnys
Laisva, pilietiška, patriotiška spauda – ne mažesnis nacionalinio saugumo veiksnys nei energetika ir kariuomenė. Laikraščiu galima užmušti ne tik musę ar kokį politikos veikėją, bet ir valstybės okupaciją paversti „savanorišku prisijungimu“. Sunkmečiu (2009–2012 metais) sumažėjus Lietuvoje leidžiamų laikraščių ir žurnalų, tik per 3 metus daugiau nei du kartus padidėjo įvežamų iš Rusijos leidinių srautas. Vieni primityviau, kiti gudriau aiškina, kad sovietų, o ir carinė okupacija buvo Lietuvos „aukso amžius“.
Italų rašytojas Carlo Manzonis satyriniame detektyviniame romane „Pupuliuk, saugokis!“ pasišaipė, kaip parsidavę žurnalistai ir papirkti advokatai kruvinus banditus paverčia nekaltais avinėliais – mafijozas, įsmeigęs peilį verslininkui į nugarą, pasirodo, ne žudikas, o „gailestingasis samarietis“, ištraukęs ginklą iš žaizdos, palengvinęs aukos kančias…

Geriausias atsakas į istorijos klastotes
Lietuva – paradoksų kraštas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadina Rusiją teroristų lizdu, o Marijampolės pataisos namų kalinys recidyvistas, riebiai maitinamas iš Lietuvos piliečių mokesčių, aiškina, kad jam įdomiausi ir teisingiausi – Kremliaus už virvučių tampomi Rusijos TV kanalai. Lietuvos valdžia, nesugebanti visoje mūsų šalyje uždrausti rusiškų putiniškų TV kanalų, bent kalėjimuose galėtų įvesti tvarką. Narkotikų uostyti ir degtinės lakti kaliniams juk neleidžiama, o ideologiniai kvaišalai nedraudžiami.
„Viešųjų ryšių specialistė“ neseniai visą tautą urmu apšaukė žyd­šaudžiais, nors Lietuvą okupavusios nacionalsocialistinės Vo­kietijos saugumo policijos spe­cialiojo „A“ dalinio vadas SS brigadefiureris Walteris Stahleckeris 1941 m. rudenį skundėsi Berlynui, kad „nesiseka sukurstyti lietuvių žudyti žydus.“
Istoriko N. Černiausko nuomone, blogiausia, jeigu Lietuva imtų nutylėti, cenzūruoti kokias nors skaudžias temas – Kremlius iš pasitenkinimo net apsilaižytų. „Geriausias atsakas į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ būtų stiprus leidinys apie herojišką 1941 m. birželio 22–25 dienų antisovietinį sukilimą“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto lektorius N. Černiauskas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Archyvinės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.