Nelengvas iššūkis mėsinių galvijų augintojams

Niekas neabejoja, jog trumposios maisto grandinės – nauda ir ūkininkui, ir vartotojui. Ūkininkus įsitraukti į trumpąsias maisto tiekimo grandines ragina ir šalies valdžia, ir Europos Komisija, tačiau mėsinių galvijų augintojams dėl per menkos vartotojų perkamosios galios, dėl per mažos vietinės rinkos, tai padaryti sudėtinga. Dalis ūkininkų parduoda galvijus supirkėjams, taip prarasdami dalį pelno.

Postūmis būtų lengvatinis PVM

„Nuolat kalbama, kad būtina vadinamoji trumpoji maisto grandinė, kai ūkininkas pats augina, gamina ir parduoda, tačiau norint ją taikyti mėsinių galvijų ūkyje, reikalingos investicijos į mėsos išpjaustymą, šaldytuvus mėsos pristatymui, kitiems dalykams. Visgi jei ūkininkas pats parduoda savo užaugintą ir pagamintą produkciją, tai ir pelnas pačiam lieka. Pastaruoju metu daugėja mėsinių galvijų augintojų, kurie prekiauja mėsa tiesiai iš ūkių, o tie, kurie dar neprekiauja, vis dažniau apie tai pagalvoja.

Didžiausias postūmis įsitraukti į trumpąją maisto grandinę būtų sumažintas pridėtinės vertės mokestis (PVM). Lengvatinis PVM mėsai būtų pats didžiausias paskatinimas, ir galbūt daugiau ūkininkų surizikuotų ir pamėgintų patys prekiauti savo produkcija tiesiai iš ūkių“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) viceprezidentė Laura Mišeikienė.

Asociacija ne kartą kėlė leng­vatinio PVM klausimą, tačiau valdžios išgirsta nebuvo.

Jautienos Lietuvoje suvalgoma žymiai mažiau nei kiaulienos. Tai lemia ir gyventojų perkamoji galia, ir valgymo įpročiai. Gera, kokybiška jautiena brangesnė už kiaulieną. Kad rinktųsi kokybišką, bet brangesnį produktą, žmogus turi ir daugiau uždirbti, ir būti išprusęs.

„Jautienos paklausa didėja, vartotojas darosi sąmoningesnis, nori žinoti, ką perka, iš ko, kaip galvijas buvo augintas, – sako L. Mišeikienė. – Jautiena nėra pigus produktas, nes kokybiška mėsa ir negali būti pigi. Mėsinio galvijo auginimas reikalauja daug kaštų ir laiko sąnaudų, o paskerdus gyvulį jo mėsa dar brandinama. Brandinimo metu jautiena dar praranda svorio. Ne visi žmonės išgali pirkti jautieną, bet vis dažniau susiduriame su vartotojų požiūriu, kai verčiau perka mažiau brangios, bet kokybiškos mėsos, nei daug pigios.“

Dalis pelno atitenka tarpininkams

Nors Lietuvos vartotojų įpročiai po truputį keičiasi, žmonės valgo mažiau mėsos, bet renkasi kokybiškesnę – ekologišką, brandintą jautieną, tačiau paklausa dar nėra tokia, kokios norėtų mėsinių galvijų augintojai. Jie užaugina ir pagamina jautienos daugiau negu šalies vartotojai gali suvalgyti, todėl kai vietos rinkoje yra mėsos perteklius, sunkiau ją realizuoti. Daugiau kaip pusė Lietuvoje užauginamos jautienos yra eksportuojama į Lenkiją, Ispaniją, Italiją, Šveicariją, kitas šalis.

LMGAGA viceprezidentė L. Mišeikienė augina šarolė veislės galvijus, kurių didžiąją dalį eksportuoja veislei. „Likusius, tuos, kurie netinka veislei, parduodame tiesiai iš ūkio, o kartais parduodame ir perdirbėjams“, – sakė ūkininkė.

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vicepirmininkė Lina Meilutė-Datkūnienė teigė, jog sąjungoje yra nemažai ūkininkų, kurie augina mėsinius galvijus.

„Trumposios maisto grandinės klausimas yra labai aktualus. Jei ūkininkai parduotų ne žaliavą, o jau pagamintą produktą, sukurtų didesnę pridėtinę vertę, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino L. Meilutė-Datkūnienė. – Trumpoji maisto grandinė orientuota į vietinę rinką, kad žaliava neišvažiuotų iš mūsų, o turėtume galutinį produktą, kad produktų „nukeliauti kilometrai“ būtų kuo trumpesni. Mėsinės galvijininkystės rinka šiuo metu yra Šveicarija, ten iškeliauja jauni, geri galvijai. Kita vertus, Lietuvoje jautienos suvartojimas yra mažesnis, ir tikrai nesuvartosime tiek, kiek mūsų ūkininkai užaugina mėsinių galvijų. Be eksporto neapsieisime, todėl įgyvendinti trumpąją maisto grandinę mėsinių galvijų ūkiuose yra gana sudėtinga.“

LJŪJS vicepirmininkės teigimu, nemaža dalis mėsinių galvijų augintojų mėsą parduoda perdirbėjams. Gyvuliai skerdžiami ir vietinėje rinkoje ieškoma, kur parduoti skerdeną. „Tačiau kai galvijų bandos didelės, mėsą realizuoti vietoje sunku, o ir finansinė grąža netenkina, kai mėsa parduodama tarpininkams. Mėsinį galviją užauginti reikia daug kaštų, todėl mėsą parduoti vietinėje rinkoje dažniausiai neapsimoka“, – sakė L. Meilutė-Datkūnienė.

Pasak LJŪJS vicepirmininkės, nors tokioje mažoje šalyje, kaip Lietuva, įgyvendinti trumpąją maisto grandinę sunku, tačiau reikėtų žvelgti kiek plačiau ir šią grandinę įgyvendinti bendradarbiaujant su kaimyninėmis šalimis. Taip maisto „nukeliauti kilometrai“ nebūtų tokie ilgi, kaip, pavyzdžiui, tuomet, kai maisto produktai atkeliauja iš Amerikos, Afrikos ar kitų tolimų šalių.

Pasigenda stabilumo ir ilgalaikio požiūrio

Rinkoje padėtis tokia, kad didžiosios mėsos perdirbimo įmonės pigiai perka pieninius gyvulius ir beveik už tiek pat supirkinėja ir mėsinius. Kokybiškų jaučių augintojai ieško mėsos realizavimo būdų, kad gautų tokią kainą už savo produkciją, kuri leistų dirbti pelningai.

„Kai banda nėra didelė, neišgyvensi, jei mėsą pardavinėsi supirkėjams, perdirbėjams, todėl per tėvus, gimines ieškojome klientų, skelbėmės Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos interneto svetainėje, socialiniuose tinkluose, kad mėsą galėtume iš ūkio parduoti tiesiai pirkėjams ir taip gauti daugiau pridėtinės vertės“, – tvirtino ūkininkas Rimvydas Šimkus.

Netoli Plungės įsikūrusiame Rimvydo ir Renatos Šimkų ūkyje – ekologiškai auginami grynaveisliai (limuzinų veislės) mėsiniai galvijai. Bandoje – per 70 galvijų.

„Prieš penkerius metus ūkį pradėjome nuo nulio, bandą po truputį didinome, dabar joje – limuzinų veislės galvijai ir pabandymui nusipirkome keletą angusų veislės galvijų. Mūsų banda turi sveikos bandos statusą. Kadangi kontroliuojame visą mėsos gamybos procesą nuo veršelio gimimo iki šviežios mėsos supakavimo pardavimui, todėl esame tikri dėl savo produkto šviežumo ir aukščiausios kokybės“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino R. Šimkus.

Limuzinų mėsa yra išsiskirtinai baltyminga, minkšta ir sultinga, šios veislės galvijai kaupia labai mažai riebalų. Dėl ypatingo mėsos skonio ir aukštos kokybės, tai yra viena populiariausių mėsinių galvijų veislių visame pasaulyje. Tad ir ūkininkas R. Šimkus nestokoja kokybišką mėsą vertinančių nuolatinių pirkėjų. Galvijai skerdžiami ir mėsa apdorojama ekoskerdykloje, brandinama, vakuumuojama į maždaug kilogramo talpos pakuotes.

„Skerdžiame jautį, kai surenkame pirkėjų užsakymus. Mėsą parduodame ir rinkiniais, ir atskiromis kūno dalimis. Vežame ją pirkėjams į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Plungę, Telšius. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune – žmonės uždirba daugiau, jų perkamoji galia didesnė, ten parduodame daugiau produkcijos. 10 eurų už kilogramą geros, kokybiškos jautienos – dažnas vilnietis tiek už dienos pietus sumoka, tad jam ir jautienos nusipirkti nėra per brangu“, – sakė R. Šimkus.

LJŪJS vicepirmininkės L. Meilutės-Datkūnienės teigimu, daugiau ūkininkų apsieitų be tarpininkų ir pasiryžtų patys savo produkciją tiekti tiesiai vartotojams, jei žemės ūkio politikoje būtų daugiau aiškumo ir stabilumo.

Pasak LJŪJS vicepirmininkės, didžiausia problema yra ilgalaikių strategijų klausimas. Strategijos turėtų būti ne tik surašytos dokumentuose, bet ir realiai įgyvendinamos, turi būti laikomasi jų kaip gairių, o ne epizodiškai prisimenama, kad yra toks dokumentas.

„Viską lemia ilgalaikis požiūris, kaip formuojama tam tikra politika. Niekas neįvyksta staiga ir greitai. To ilgalaikio požiūrio, aiškumo labiausiai ūkininkai ir pasigenda. Kaip jiems savo ūkio strategiją vystyti, ką galvoti, planuoti ar ne ateityje pereiti prie žaliavos perdirbimo? Turi būti tam tikros nekintančios sąlygos. Ūkininkas žinotų, kad jos bus stabilios ir kad gali rizikuoti, gali investuoti į įrenginius ar keisti ūkio specifiką. Nauja Europos Komisijos strategija „Nuo ūkio iki stalo“, trumposios maisto grandinės – tai geras, reikalingas žingsnis, nes visi norėtų valgyti sveiką ir šviežią produktą, tačiau tam  įgyvendinti reikia stabilumo, laiko ir tam tikrų sąlygų“, – tvirtino L. Meilutė-Datkūnienė.

Violeta GUSTAITYTĖ

ŪP korespondentė