Neringa Černauskaitė: „Gražiausia velykinė puošmena – šypsenos“

Šimtamečiame mediniame name sostinės Žvėryno rajone visada šurmulys: čia gyvenantys verslininkė Neringa Černauskaitė ir karininkas Linas Dungveckis augina keturis vaikus. Prieš Velykas – tikras sujudimas. Puošiami namai, laukiama svečių, o labiausiai – Velykų bobutės. „Ji naktį atneša dovanų“, – šypsosi gausios šeimos mama.

Trejų metų dvynukės Sofija Adelė ir Elzė Ingeborga, šešerių Barbora ir šešiolikos Kristupas žino, kad savo dovanas Velykų bobutė palieka ne bet kur, o gūžtelėse. „Todėl prieš Velykas prisirenkame beržo šakelių ir vieną vakarą paskiriame gūžtelėms daryti“, – paaiškina Neringa.

kuria Tradicijas
Dar viena tradicija – Velykų dienos rytą kepamas naminis nesaldus pyragas. „Šventiniams patiekalams neskiriu ypatingos reikšmės. Daug svarbiau yra sukurti šventišką atmosferą puošiant namus, serviruojant stalą. O pati gražiausia velykinė puošmena – šypsenos“, – įsitikinusi keturių vaikų mama.
Šioje šeimoje ne tik per šventes gyvuoja ir pačių susikurtos tradicijos. Sekmadienio rytai kvepia tėčio kepamais čirviniais blynais, penktadienio vakarais vyksta tradicinis šeimos kino seansas su nekasdieniais užkandžiais. Iki dvynukių gimimo buvo įprasta namuose rengti didžiulius teminius vakarėlius draugams. „Pasižadėjau, kad atnaujinsime šią tradiciją“, – sako Neringa.
Ko labiausiai reikia auginant tokį būrį vaikų? „Jiems visiškai nereikia mūsų aukojimosi, vaikams svarbu matyti mus besišypsančius, – tikina mama. – Su vyru dažnai pasikalbame, kad tai mes esame dėkingi vaikams už laimę matyti augantį žmogų – asmenybę, už tai, kad visada norisi grįžti į namus.“
Ir, žinoma, ne pinigai svarbiausi, kad keturi vaikai šeimoje augtų laimingi. „Mokau juos džiaugtis paprastais, mažais dalykais. Matydami, kad už lango lyja, jie neniurna, o laukia, kada galės balose pasitaškyti. Mane mama išmokė, o aš mokau savo vaikus džiaugtis tuo, kas yra šiandien, o ne laukti savaitgalio, atostogų, švenčių, ateinančių metų“, – dalijasi paprastais laimės receptais N. Černauskaitė.

Tvarkymosi daina
Kaip atrodo keturių vaikų mamos diena? „Ryte išleidžiu vaikus į darželius ir mokyklą, dieną skiriu verslui, valandą – sportui. Du vakarus per savaitę aš mokausi tradicinio dainavimo, o kartą per savaitę su vaikais dainuojame folkloro ansamblyje „Virvytė“, – pasakoja jauna moteris.
Visi buities darbai šioje šeimoje daromi vakarais, visi pasidalija pareigomis. Kiekvienas slenkančiu grafiku atlieka po vieną užduotį: sutvarko virtuvę, išplauna grindis, vonią, sutvarko žaislus, knygutes. Savaitgaliais šluotos ir pašluostės ilsisi.
Neringa teigia, kad norint to pasiekti, reikia ilgo ir nuoseklaus darbo, paskatinimo, smagios atmosferos. Šeima net turi „Tvarkymosi dainą“. „Kai vakare matome dainuojantį grindis plaunantį Kristupą, suprantame, kad elgiamės teisingai“, – šypsosi Neringa.

Svajonių sąraše ošia jūra
Šie namai alsuoja artumu gamtai, tad kodėl šeima nepersikėlė tiesiog į sodybą? „Mano svajonėse tikrai buvo, yra ir dabar sodyba ant kalno, be tvorų, su pievose besiganančiomis avimis ir poniais, su hamakuose knygas skaitančiais vaikais ir po laukus lakstančiais šunimis. Matau lauką levandų, užuodžiu ką tik nuskintas braškes. Bulvių ir pašarinių burokų šioje svajonėje nėra – tai liko mano vaikystėje. Dar kartais girdžiu ošiant ir jūrą… Reikės peržiūrėti svajonių sąrašą“, – šypsosi Neringa.
Motyvą įsikurti mieste nulėmė vaikai, juos auginti patogiau, kai šalia mokykla, darželis, netoli važiuoti į būrelius, taip „sutaupomas“ ir tėvų „vairuotojo etatas“.
Anksčiau šeima gyveno Šiauliuose, į sostinę atvažiavo paskui Liną. Jis – karininkas, oro gynybininkas, be galo mylintis savo darbą. L. Dungveckis keitė darbo vietą, įsidarbino Pilietinės gynybos centre prie Krašto apsaugos ministerijos.
O ir visai šeimai buvo tinkamas metas keisti gyvenamąją vietą: Neringa laukėsi dvynių, išėjo motinystės atostogų, o paauglystę išgyvenančiam Kristupui būtinai reikėjo pakeisti aplinką.

Meilės laiškai palėpėje
Renkantis šeimos būstą Žvėryne, Neringai svarbiausia buvo namų jaukumas ir patogumas. „Ir dar mažas kiemelis, kuriame galima leisti šiltus vasaros vakarus, auginti gėles ir pro langus stebėti žaidžiančius vaikus“, – priduria.
Šimtametį namą teko gerokai paremontuoti. Vietoj daugybės mažų patalpėlių įrengta didelė svetainė. Senų baldų, deja, neliko, bet Neringa ir Linas išsaugojo ir savo rankomis atnaujino senąsias dvivėres duris, taip pat dalį senų namo sienų rąstų.
„Autentikos tikrai pakanka. Tiesa, į mūsų namus atkeliavo daug daiktų, turinčių jau ilgą ir įdomią istoriją. Štai valgomojo stalą pirkome iš senos kaimo sodybos, didžiulę vonią su kojomis, kurios dabar labai populiarios, įsigijome iš Žvėryne gyvenančių vienuolių. Jau kelias savaites skamba ir senutėlis pianinas. Man sunku ramiai praeiti pro išmestą daiktą, norisi jį atgaivinti. Ne dėl taupumo, bet iš noro patirti tą džiaugsmą, kai daiktas atgyja. Taip mūsų namuose atsirado senas šviestuvas, kėdės, spintelės, indauja, daiktadėžė“, – pasakoja Neringa.
Namas turėjo ir paslapčių. Remontuojant palėpę po grindimis rado krūvą lenkiškų ir vokiškų Antrojo pasaulinio karo laikotarpio žurnalų, keletą meilės laiškų ir daugybę įvairaus dydžio stiklinių buteliukų. „Visa tai išsaugojome ir tikrai panaudosime kaip interjero detales“, – tikina Neringa.

Už darbą – atlygis
N. Černauskaitė įsitikinusi, kad daiktai turi tarnauti žmonėms, ne atvirkščiai. Sendintos medienos grindis pasirinko, kad nepanikuotų matydama, kaip vaikai važinėja riedžiu, riedlente ar tampo kėdes. Vario ir žalvario spalvos vandens čiaupų nereikia kasdien blizginti.
Kuriant namus svarbiausia buvo aukštos lubos, didelė ir šviesi erdvė, kuo daugiau natūralių medžiagų, židinys ir didelis valgomojo stalas. „Kai rinkomės būstą, turėjome norų sąrašą ir ribotas galimybes. Teko tai suderinti – atsisakyti to, be ko galime gyventi. Palikome tai, dėl ko norime grįžti į namus, kad ir kur būtume“, – teigia keturių vaikų mama.
Neringa juokauja, kad remontuojant namus darbus su vyru pasidalijo: ji pasakydavo, ko norėtų, o jis padarydavo. „Mano darbas buvo parinkti spalvas, grindis, plyteles, baldus, o Linas vakarais iki išnaktų ir savaitgaliais savo rankomis darė pačius sudėtingiausius darbus. Organizavome ir kelias talkas, į kurias suvažiuodavo draugai, mano broliai, Lino tėtis“, – prisimena patį darbymetį.
Padėjo ir vaikai. Tėvai vadovavosi nuostata, kad vaikams turi būti mokamas atlygis už tuos darbus, už kuriuos ir kitiems tektų mokėti. Tuo metu dar penkiolikmetis Kristupas per savaitę turėjo privalomų darbo valandų statomame name. Tai jam buvo proga užsidirbti. „O mes, merginos, kasdien su dvynukių vežimu atvažiuodavome darbų vertinti“, – šypsosi Neringa.

Penktas „vaikas“ – verslas
Atėjus laikui dažyti, prasidėjo kitas etapas. Neringa atrado chalk paint tipo dažus: atsisiuntė juos per tarpininkus iš Anglijos. Tie dažai gražių spalvų, ypač matiniai, jais lengva sukurti sendinto daikto vaizdą.
Supratusi, kad tokių dažų Lietuvoje trūksta, o atsiųsti brangu, Neringa nutarė dažus gaminti pati, viską kurti nuo pradžių iki galo – nuo prekės ženklo iki produkto gamybos. Taip atsirado ir penktas „vaikas“ – šeimos verslas.
Ieškodama finansavimo kreipėsi į Verslumo skatinimo fondą, bet gavo tik pusę reikiamos sumos. Teko suktis iš padėties – tai, ko neįpirko, pagamino patys. Dažai „Foxy paint“ tokį pavadinimą gavo dėl to, kad yra kaip lapės „gudrūs“, prisitaiko prie žmonių norų: perdažytas daiktas gali virsti tiek moderniu, tiek vintažiniu.
„Gaminame juos patys savo labai mažoje gamyklėlėje. Pirmąjį receptą sukūrė Amerikos kompanija, bet rezultatas nebuvo visiškai toks, kokio tikėjomės, teko tobulinti. Dabartinį dažų receptą sukūrėme kartu su vyru“, – pasakoja Neringa.
Padeda visa šeima. Didžiausias ramstis vyras Linas, pluša ir vaikai: Kristupas papildomai užsidirba vežiodamas siuntinius, o Barbora yra „raštinės vedėja“, nešioja iš spausdintuvo dokumentus.

Vaikystė – lėlių nameliuose
Ši šeima kaip daugiabriaunis brangakmenis: vartai rankose ir nežinai, kas įdomiau – sėkmingas verslas, laimingų tėvų džiugus vaikų auginimas ar mamos pomėgis – lėlių nameliai.
Vaikystėje Neringa labai ilgai žaidė su lėlėmis. Siūdavo joms drabužius, kurdavo namelius ir valandų valandas pati juose „gyvendavo“.
„Žinodama, koks tai smagumas, savo dukrelėms prieš keletą metų pradėjau ieškoti lėlių namelio. Bet tai, ką radau parduotuvėse, nuvylė. Plastikui – ne, rožinei spalvai – ne, staklėmis štampuotiems bespalviams ir bedvasiams medinukams – ne. Įdomių, užburiančių lėlių namelių matydavau tik internete. Kaip savo dukrelėms padovanoti tokį svajonių namelį? Teko daryti pačiai. Taip aistringai įsitraukiau į šitą reikalą, kad ligi išnaktų virtuvėje kaliau, pjoviau, klijavau“, – pasakoja apie dar vieną savo veiklą Neringa.
Lėlių namelių gamyba jai prilygsta meditacijai. O ką jau kalbėti, kai namelyje vakare įjungi apšvietimą, stumdai baldelius, kloji mažas lovytes, dėlioji pagalves, kabini monetos dydžio paveiksliukus.
„Barborai buvo ketveri, kai pagaminau jai pirmąjį namelį. Ji iškart puolė žaisti, o dabar, sulaukusi šešerių, dukra kelioms valandoms tiesiog prapuola – apsigyvena nameliuose“, – šypsosi N. Černauskaitė.

Rita Šemelytė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.