Nijolė Degutienė: „Trokštu parodyti, kokia graži Lietuvos augalija“

Birželio pievos ir laukai primena minkštą, spalvingą rankų darbo kilimą: visos gėlės atveria pumpurus saulei, augalėliai išpurto, iškedena lapelius. Argi gali namo grįžti be saujos žolynų? Vilnietė leidėja Nijolė Degutienė turi ypatingą silpnybę lauko gėlėms: per 35-erius metus ji sukomponavo daugiau kaip 1000 puokščių, dar 247 puošia jos išleistus kalendorius ir unikalią knygą „Lietuvos laukų ir pievų gėlių puokštės“.

Jūsų knygoje – puokštės, sukomponuotos iš paprasčiausių pievų ir laukų gėlių. Skaitytojus supažindinate, kaip puokštes rišti ir prižiūrėti, pateikiate lietuviškus ir lotyniškus augalų pavadinimus, gėlių rodyklę, nurodote, kurie augalai įtraukti į Raudonąją knygą…
Nesu perskaičiusi nė vienos knygos apie gėlių meną, nelankiau jokių kursų. Manau, Dievas davė tokią prigimtį. Vaikystėje man labai patiko gėlės. Jei močiutė manęs nerasdavo, eidavo ieškoti į kaimynių darželius: susitardavau su jomis, kad prieš man išvažiuojant namo leis prisiskinti gėlių.
Užaugusi lauko gėlių puokštes skindavau kiekviena proga. Niekada negalvojau, kaip puokštes komponuoja kiti, tiesiog dariau, kaip išmaniau. Kai rodydavau savo puokščių nuotraukas ar pačias puokštes, žmonės visada sakydavo: „Labai gražu, bet gaila, kad laikosi tik vieną dieną, iš karto nuvysta.“
Maniau, kad dukra Eglė, su kuria prieš kelerius metus rinkome gėles, daro taip, kaip aš. Pasirodo, ne: jai, kaip ir kitiems, magėjo sužinoti, kodėl mano puokštės laikosi ilgai, o jos – nuleipsta per dieną.
Va tada sukirbėjo pirma mintis apie knygą: supratau, kad turiu visa tai surašyti, nufotografuoti patį procesą. Kadangi dar mokykloje išmokau dirbti darbą iki galo ir gerai, knygą tobulinau, kol vidinis balsas pasakė, kad nebeturiu ko pridurti.
Kartu su Egle, anūkėmis Elžbieta ir Migla gėles rinkome iki pat šalnų. Vienos fotosesijos darbo ciklas atrodė taip: dvi dienas renkame gėles, grįžusios rūšiuojame, vakarais jas tvarkau viena iki vėlumos, trečią dieną visos kuriame puokštes, jei trūksta, dar važiuojame gėlių, o ketvirtą dieną vežame jas fotografuoti. Per vieną sesiją padarydavome 14–17 puokščių.

Knygoje rašote: „Tai eilinio gėlių mylėtojo knyga, skirta tokiam pat gėlių mylėtojui“. Ar puokščių komponavimas – kūryba kiekvienam?
Ant gėlių stiebelių palieku sveikus, lygius lapus, ryškius besiskleidžiančius žiedus – jei puokštėje yra bent vienas negražus, jis vienintelis ir matysis. Iš tokių stiebelių sukomponuotos visos mano puokštės – žiedas prie žiedo… Pamatę jas daugelis stebisi: „Iš kur tokios gražios gėlės?“ Rodau pro langą: „Va iš čia, iš Vilniaus centro, iš visur aplinkui – gėlės mums po kojomis, kur tik yra lopinėlis žemės!“
Trokštu žmonėms parodyti, kokia graži Lietuvos augalija, kiek nuostabių žolynų slypi pievelėje, kaip iš visiems žinomų, paprastų ir neišvaizdžių žiedų surišti ir ilgai išlaikyti spalvingą puokštę. Pagal knygos rekomendacijas puokštes pradėję kurti žmonės nustemba, kad tai nesunkus, mielas ir smagus užsiėmimas, dovanojantis gerų emocijų.
Vedu mokymus mokytojams: jau 44 pedagogai juos baigė, žinias jie perduoda mokiniams, eina su jais į pievas. Sako, kad net išdykėliai berniukai mielai renka ir riša puokštes, puošia mokyklą, dovanoja mokytojams.

Iš kur semiatės įkvėpimo, fantazijos?
Kol renku gėles, nežinau, kas išeis – galva pati daro savo darbą. Kaip sakė Zita Kelmickaitė: „Suprantu, kad turite aukštojo meninio išsilavinimo diplomą, bet šitaip sudėti… Šimtai baigia Dailės akademiją, bet nepadaro taip.“ Dėkoju ir dėkoju, kad turiu tą savybę, jaučiuosi gamtos dalimi.

Jei taip traukė gėlės, kodėl nestudijavote botanikos?
Man tinka patarlė: „Kam Dievas davė, tam dar ir drėbtelėjo.“ Nuo penkerių mezgiau, siuvinėjau, dvylikos – siuvau drabužius, ryškinau nuotraukas, būdama aštuonerių rašiau į spaudą. Galėjau studijuoti bet ką, kam buvau gabi. Tada net minčių nekilo apie gamtos mokslus, rinkausi iš žurnalistikos, architektūros ir teisės. Gėlės buvo maža mano veiklos dalelė, svarbą jos įgijo tada, kai ėmiau pavargti nuo darbo. Tai viena iš poilsio formų: dirbu dirbu, atsistoju ir einu į pievą.

Koks Jūsų santykis su augalais?

Su gėlėmis bendrauju visą laiką. Eidama per pievas, kalbu tokiais žodžiais: „Ačiū tau, kad duodi man begalybę grožio, kad sukūrei tiek spalvų ir formų ir kad aš galiu jomis gėrėtis, matyti, uosti, kad man davei gebėjimą sukurti tiek gražių derinių.“ Neišmetu net pačios trumpiausios gėlelės, rišu mažas puokštytes, laikau gyvybę iki galo. Gamta niekada neatsibosta – vanduo, ugnis, augalai, jiems nereikia rekomendacijų. Mano kambarinės gėlės pražysta, kai paprašau, net ne laiku, ir žiedų būna maždaug tiek, kiek pasakau.

Nuo seno tikima Joninių nakties paslaptimi, žolynų magija. Ši diena Jums turėtų būti svarbi. Kokios Jūsų šeimos tradicijos?
Dukra Eglė ir anūkės gyvena netoli Vilnios, tad pina ir plukdo vainikėlius. Jei būnu kartu, taip pat plukdau, pririšu puokščių ir išdalijame jas aplinkiniams pasipuošti.
Per Jonines – pats gėlių žydėjimas. Vienam Jonui esu nupynusi didžiulį „gėlė prie gėlės“ vainiką – vyras jį saugojo dvidešimt metų, kol sudūlėjo.
Man labai artima Žolinių šventė. Ji neskelbia puokščių kūrimo pabaigos: gėlių pievose randu net tada, kai būna keli laipsniai šalčio. 2012-ųjų sausio 12 dieną vaikščiodama Vingio parke radau žydinčių notrelių, raudonų veronikų lapų: augalėliai buvo sušalę, tačiau namuose atsigavo ir žydėjo dešimt dienų.

Šiuolaikinis žmogus gyvena įtemptai, retai kada atranda laiko pabraidyti vasaros pievoje ir surinkti puokštę…
Dalyvavome penkiose knygų mugėse, stebėjome praeinančius žmones, todėl galiu pasakyti, kad gėlėmis domisi tik dešimtadalis moterų ir vienas kitas vyras – jie juk nebuvo uogelių, žolelių rinkėjai, mamutą medžiojo. Gėles mato, jomis džiaugiasi tik mažas procentėlis šviesių, gėrį skleidžiančių žmonių – giedro su šypsena veido, nesusiraukę, nepikti.
Puokštės rinkimas, ruošimas ir kūrimas – meditacija: visą laiką matai grožį, kuri grožį, jauti tik teigiamas emocijas, judi ir darbuojiesi grožio labui. Toks poilsis, toks pasitenkinimo jausmas, toks gražus rezultatas, paskui taip ilgai jį matai – kas dar yra toks buvimas, grynojo grožio pajautimo ir dalyvavimo jame pilnatvė?
Ką nusivedžiau į pievą, tas ir gyvenime ėmė pastebėti gėleles. Kas neturi to jausmo, tam ir neįpūsi.

Eglė Leonovienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.