Nuo fermos iki stalo. Pieno kelias ar akligatvis?

Šalies pieno gamintojų problemos artėjančio visuotinio jų susirinkimo Jonavoje išvakarėse aptartos „Ūkininko patarėjo“ redakcijos apskritojo stalo diskusijoje. Temą aktualizuoja „ŪP“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas.

„Ūkininko patarėjo“ apskritasis stalas

Europos Sąjungos šalių pieno sektoriuje vyksta dideli pokyčiai. Juos provokuoja ne tik Rusijos embargas, bet ir pieno gamybos bei vartojimo disbalansas. Suomių ūkininkai, už natūralaus pieno kilogramą gaudami 37 euro centus, dar laukia kainų kritimo, o prancūzai ir graikai dėl 32–35 euro centų jau blokuoja kelius, degina šiaudų ritinius ir automobilių padangas. Lietuvos ūkininkai už pieno kilogramą gauna gamybos kaštų nepadengiančią kainą – vidutiniškai 20 euro centų, mažiausią iš visų 28 ES valstybių. Šalies agrarinėje bendruomenėje didelį rezonansą sukėlė „ŪP“ vasario 9 d. išspausdinta Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio publikacija „Pieno produktai negali pigti lygiai tiek pat, kiek pinga žaliava“. Kvalifikuota pieno kelio nuo fermos iki stalo ekonominė analizė privertė visus pieno rinkos dalyvius įsigilinti į pieno produktų kainos „pyrago“ dalybas. Remiantis atliktais skaičiavimais, pieno gamintojams tenkanti dalis – 41 proc., perdirbėjams – 22 proc. Didelis pieno gamybos sektoriaus trūkumas – smulkūs ūkiai (jie šalyje sudaro 75 proc. žaliavos pardavėjų). Ar yra rezervas sumažinti pieno gamybos kaštus? Kiek tam gali padėti pieno surinkėjų kooperatyvai? Kiek šešėlio pieno kelyje nuo fermos iki stalo?
Apskritojo stalo diskusijoje dalyvauja Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Edmundas Jonyla, Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas, Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis, žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas, žemės ūkio bendrovės „Ažytėnai“ vadovas ir kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ narys Šarūnas Šiušė.

„ŪP“: „Pieno produktų kainos struktūroje 41 proc. atitenka pieno gamintojui, 22 proc. – pieno perdirbėjui, 20 proc. – prekybininkui, 17 proc. – valstybei. Tiek pieno gamintojai, tiek perdirbėjai dalį jiems tenkančios kainos turi dalytis su žaliavinio pieno surinkėjais. Ar šią sritį racionalizavus mūsų ūkininkai galėtų nusimesti mažiausios ES kainos už pieną rekordininkų laurus?“
E. Simonis: „Labai apmaudu, kad Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) ekspertų atlikti pieno gamybos ir perdirbimo kaštų skaičiavimai yra neteisingi, klaidinantys ir politikus, ir visuomenę. Lietuvos pienininkų asocia­cija „Pieno centras“, pasitelkusi specialistus, atliko išsamią pieno kelio nuo fermos iki stalo analizę. Pieno gamybos sektoriaus konkurencingumo trukdis – smulkūs ūkiai, pieno surinkėjų-tarpininkų sistema. Išsamiau galiu pakomentuoti pieno perdirbėjų dalies pieno kainoje struktūrą. Šiandien 60 proc. pieno produktų parduodama su nuolaida. Įvairiuose prekybos tink­luose kainos sumažinamos 15–30 proc. Dabar prasidėjo prekybininkų akcija: perki vieną produktą, kitą gauni veltui. Tokiu atveju vidaus rinkoje pelningumo nelieka. Kitas dalykas, kodėl tas kainų pyragas yra neteisingas, yra tai, kad supirkę pieną 60 proc. produktų eksportuojame, 40 proc. lieka vidaus rinkoje. Mes linkę kalbėti apie ūkių specia­lizaciją ar daugiašakiškumą, agrarinės politikos vizijos formavimą. Kaip atrodys pieno ūkiai ir visas sektorius po penkerių ar dešimties metų? Dabar skelbiama, jog gyvulininkystei teikiamas prioritetas, bet nėra valstybės paramos. Ketiname kreiptis į Vyriausybę, kad būtų sukurtas krizinis fondas iš sumažintos PVM dalies (10–15 proc.). Valstybė privalo padėti žemdirbiui, kuris turi šeimos ūkį, neturi paskolų ir kol kas išsiverčia. Bet jei žmogus įsigijęs technikos, pasiėmęs kreditų, tokiam išgyventi labai sunku. Kai kurios pieno perdirbimo įmonės gelbsti pieno gamintojus, suteikdamos jiems paskolų. Visos Europos įmonės investuoja, mes taip pat rengiamės investuoti į gamybą, nes krizė vieną kartą baigsis, mes sulauksime pelningų metų. Bankai mato situaciją, ją vertina ir investuoja į agroverslą. Didžiosios pasaulio pieno kompanijos perka įmones Rumunijoje, Gruzijoje. Lietuvoje esantis pieno kiekis nėra didelis pasaulio rinkoje ir dėl to nesukelia problemų. Mes su savo gamyba jokios įtakos nepadarysime, tačiau mums koją kiša stiprias pienininkystės tradicijas turinčios šalys – Airija, Nyderlandai, Lenkija, kurios ketina didinti pieno gamybą nuo 15 iki 50 proc. Vokiečiai, prancūzai pieno gamybos kol kas nedidins.“
„ŪP“: „Sunkmetį pieno gamybos sektoriuje skirtingi ūkiai išgyvena nevienodai. Smulkieji pieno žaliavą parduoda už pačią mažiausią kainą, nes jų gamybos kaštai (investicijos į kibirą) nedideli, o stambieji, daug investavusieji, pasitraukia iš gamybos, keičia verslo kryptį, pieno gamybos nuostolius kompensuoja iš augalininkystės sektoriaus gautomis pajamomis. Kaip ilgai tas gali tęstis?
Š. Šiušė: „Pieno ūkių padėtis labai sudėtinga. Mišrus ūkis galbūt dengia pienininkystės nuostolius, augalininkystė pastaruoju metu tempia gyvulininkystę, tačiau prob­lemos jau ateina ir į tą sektorių, grūdų kainos nukrito, kaip ir pieno. Nevalia tikėtis, kad vienas sektorius ištemps kitą. Dabar situacija yra tikrai neprotinga. Kaip ūkininkas stebiu įvairių šalių situacijas agrariniame sektoriuje. Kiekviena šalis pateikia savo skaičiuotes dėl pieno gamybos ir perdirbimo kaštų. Lietuvoje jos pateikiamos neatsakingai. Objektyvaus vertinimo negirdime. Kai „Lietuviško pieno“ kooperatyvo atstovai susitinka su pieno perdirbėjais tartis dėl pieno supirkimo kainos, visi klojame ant stalo pieno supirkimo pasaulyje ir ES šalyse kainų grafikus. Pieno perdirbėjai šiandien dejuoja panašiai kaip ir pieno gamintojai. Situacija pieno sektoriuje darosi katastrofiška, dėl to priemonių turėtų imtis ne asociacijos, o šalies ir ES politikai. Pieno gamintojų atstovai buvo susitikę su ministerijos, Vyriausybės vadovais. Reikia ieškoti nestandartinių sprendimų. Kalbėdami apie pieno sektoriaus problemas pieno perdirbėjai pabrėžia, kad didžiausia problema – 60 proc. pieno produktų tenka eksportuoti, ši veikla jiems nuostolinga, dėl to negali mokėti žemdirbiams didesnių pieno žaliavos kainų. Galbūt reikia tiesiai pasakyti, kad pieno gamintojai atsisakytų verslo. Kaime padaugėtų bedarbių, būtų uždaryta viena kita pieno perdirbimo įmonė. Strategiškai žvelgdami matome šalyje per didelį pieno kiekį ir per mažą kainą. Panaikindami kvotas įvedėme šią sistemą, kuri galioja visoje Europoje. Praėję 2015-ieji metai parodė, kad visos Vakarų Europos šalys pieno gamybą didino, ypač airiai, olandai, belgai – iki 15 proc. Pieno kiekis visoje ES didėja, tad ir pasiūla didėja. Teko dalyvauti susitikime su Europos pieno tarybos vadovu Romualdu Schaberiu. Jis aiškino, kas ES panaikinus kvotas reikia įvesti sistemą, kuri ribotų pieno gamybos kiekį. Tik pieno pasiūlos sumažėjimas gali atkurti pusiausvyrą ir šiek tiek stabilizuoti kainas. Sunku kalbėti apie pieno kiekį, nes mes turime problemą – dalį pieno perdirbėjai įsiveža iš Latvijos ir Estijos – per dieną apie 1,5 tūkst. t. Jeigu būtų įvežama mažiau, problemos dėl pieno produktų eksporto nebūtų. Mūsų vidaus rinka gana gyvybinga. Reikia veikti nacionaliniu lygmeniu. Šiandien daugelis ūkių sutiktų sumažinti tam tikrą pieno kiekį, kad būtų galima valdyti situaciją rinkoje, nes dabar jos nevaldome. Mes turime savo nuostolingą pieno gamybą, perdirbėjai turi savo nuostolingą gamybą ir visi iš tikrųjų esame liūdni, neturtingi ir pikti. Ir tas tęsiasi daugelį metų.“
„ŪP“: „Kaip galima mažinti pieno gamybos kaštus? Ūkiuose matome daug už ES ir mūsų valstybės paramos programų lėšas įsigytos brangios technikos, reikalingos tik epizodiškai. Nemažai samdomos darbo jėgos.“
E. Simonis: „Praėjusią savaitę kalbėjome su žemės ūkio viceministru Sauliumi Cironka apie paramos pieno ūkiams tikslingumą ir racionalumą. Jo nuomone, visos paramos taisyklės parašytos ir taikomos neapibrėžtai. Pavyzdžiui, ūkininkas rašo, jog dirba 20 ha žemės ir norėtų pirkti javų kombainą. Dabar atkreiptas dėmesys į naudingumo koeficientą. Žemės ūkio bendrovės, stambieji ūkininkai vysto verslą, kitus reikia mokyti verslumo. Tą jau daro kai kurios Vakarų Europos kompanijos. Mūsų asociacija bando atlikti pieno ūkių ekonominio gyvybingumo ir efektyvumo analizę. Pavyzdžiui, Danijos pieno ūkyje laikoma 150 karvių, dirba vienas žmogus. Atitinkamo dydžio (150 karvių) Lietuvos pieno ūkyje dirba dešimtys žmonių. Kaip išsilaikyti?“
Š. Šiušė: „Žemdirbys nėra toks kvailas. Jis žino, ko jam reikia ir ką jam pirkti. Net naudodamasis ES parama jis sumoka 50–60 proc. savo pinigų. Užuot nuomavęs šienavimo techniką ir dėl to pasigaminęs nekokybiško pašaro, jis įsigyja nuosavą šienapjovę. Ji reikalinga tą savaitę, kai žolė pati vertingiausia ir kokybiškiausia.“
E. Simonis: „Mes nesistengiame mokyti žemdirbio, tik parodome esamą situaciją.“
„ŪP“: „Europoje esame unikalūs pieno žaliavos surinkimo sistema: pieno punktai, pienvežiai, per visą šalį vingiuojantys surinkėjų maršrutai. ŽŪM įregistravusi 70 pieno supirkėjų – akcinių bendrovių, kooperatyvų, individualių įmonių. Ar efektyviai ta sistema veikia?“
Š. Šiušė: „Iš mano ūkio pieno žaliavą išsiveža pieno perdirbimo įmonės automobilis. Derybose su pieno supirkėju mes aptariame tuos dalykus, jų logistika išvystyta geriau, tai jų verslas.“
J. Kuzminskas: „Jau 15 metų veikia žemės ūkio kooperatyvas „Pieno gėlė“, iš savo narių ūkių (beveik 600) surenkantis pieno žaliavą ir ją nuvežantis parduoti pieno perdirbimo įmonei. Mes savo kooperatyvą laikome tikru, nors yra daug netikrų, tik prisidengusių tuo vardu, o veikiančių kaip uždarosios akcinės bendrovės, kaip individualios įmonės. Jeigu ne logistika, mes būtume šios dienos nesulaukę. Ilgą laiką draugavome su viena pieno perdirbimo įmone, kol pastebėjome, jog mus apgaudinėja. Dabar kaip verslininkai ieškome, kam brangiau parduoti pieną, kaip sumažinti transportavimo kaštus. Tačiau kooperatyvai yra diskriminuojami, skriaudžiami. Vienoje pieno perdirbimo įmonėje derybų metu mums pasakė: jeigu pieno žaliavą parduosite kaip kooperatyvas, už kilogramą gausite 18,5 euro centų, jeigu individualiai kiekvienas ūkis – 21 euro centą. Motyvuojama buvo nacionaliniais teisės aktais, esą ūkininkas yra pieno gamintojas, o kooperatyvas – nebe.“
A. Stančikas: „Šiandien pieno gamintojui aktualu mažinti pieno savikainą. Penkiolika „Pieno gėlės“ kooperatyvo veiklos metų – karti, bet prasminga patirtis. To kooperatyvo pagrindą sudarė patys smulkiausi ūkininkai, iš jų per tą laiką išaugo stambūs ūkininkai. Pieno perdirbimo įmonėms kooperatyvas yra vienas pagrindinių konkurentų. Turėdami logistikos galimybes, mes įgyjame stipresnes derybines pozicijas, galime tartis su viena ar kita pieno perdirbimo įmone. Šioje vietoje kooperaciją šiandien bandoma sužlugdyti. Tik ir girdime: kooperatyvas yra tarpininkas, jis suryja pinigus, tačiau kooperatyvas turi tokią pačią sistemą, kaip ir pieno perdirbimo įmonė. Mūsų pieno surinkimo kaštai nesiskiria nuo tos įmonės.“
E. Simonis: „Skiriasi vienu dalyku: dauguma surinkėjų neturi pieno surinkimo punktų, o perdirbimo įmonės turi. Tai didina pieno perdirbimo kaštus.“
A. Stančikas: „Ūkininkas, atnešęs pieną į punktą, ir kooperatyvo surinktas pienas prie įmonės vartų gauna tokią pačią kainą. Koo­peratyvo atlikta paslauga įmonei nekainuoja. Kodėl kooperatyvai vienijosi – jie norėjo drauge parduoti didesnį pieno kiekį ir gauti atitinkamai didesnę kainą.“
E. Simonis: „Vartų kontrolė parodė, kad Lietuvos pienas (45 proc.) netinka gaminti vidaus rinkai skirtus produktus (varškę, jogurtus), tik eksportui skirtus brandintus sūrius arba pieno miltus. Latviai turi 85 proc. kokybę atitinkančio pieno, estai – 98 proc. Dabar Lietuvos įmonių sandėliai prigrūsti sūrių ir jų kaina užsienio rinkose krinta. Anksčiau už eksportuojamų sūrių toną buvo mokama 2 500 Eur, šiandien siūloma 1 650 Eur.“
A. Stančikas: „Pieno perdirbėjai motyvuoja, jog už žaliavą moka mažą kainą, nes jos prasta kokybė.“
J. Kuzminskas: „Kainas mažinti supirkėjus motyvuoja vadinamasis „Pieno įstatymas“, įsigaliojęs nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Pastaruoju metu iš kooperatyvo pristatyto pieno įmonė nuskaičiuoja po vieną euro centą už kilogramą „už talpyklų plovimą“. Tikra vėjų karalystė. Galiu atsakingai pareikšti, jog „Pieno gėlė“ – tikras kooperatyvas, pristatantis perdirbėjams kokybišką pieno žaliavą.“
A. Stančikas: „Pastebiu negerą pieno perdirbimo įmonių tendenciją – atimti iš kooperatyvų narius, pažadant už tai iš jų supirkti bet kokios kokybės pieną. Kooperatyvai iš savo narių reikalauja tiekti kokybišką žaliavą, o perdirbėjai suranda argumentų tuo abejoti.“
E. Simonis: „Esame kalbėję su „Pieno tyrimų“ laboratorijos direktoriumi Sauliumi Savickiu, jog būtina stebėti pieno gamintojų – perbėgėlių iš vienos įmonės į kitą – tiekiamo pieno kokybę. Dabar sukurta tokios situacijos stebėsenos ir prevencijos programa. Apie tai informuoti VMVT rajonų tarnybų specialistai. Per praėjusį mėnesį šalyje pasitaikė vos dešimt tokių atvejų.“
Š. Šiušė: „Tenka pripažinti, jog ne visos pieno perdirbimo įmonės vienodai vertina kokybės parametrus. Kai pieno žaliavos trūksta, apie kokybę nutylima, o dabar, kai kainos taip nukritusios… Pieno perdirbimo įmonių strategija siekia trumpą laikotarpį, tas ir provokuoja gamintojus, ypač smulkiuosius, neinvestuoti į kokybę.“
E. Simonis: „ES reglamentai vienu metu leido tris mėnesius supirkti ir perdirbti pieno žaliavą, kuri neatitinka kai kurių kokybės reikalavimų. Du dešimtmečius pieno produktų eksportas buvo pelningas, dabar pusantrų metų – pasaulinė pienininkystės krizė.“
Š. Šiušė: „Mūsų šalies pieno perdirbėjams pelninga ir lengvai pasiekiama buvo Rusijos rinka.“
E. Simonis: „Rusijos rinka buvo pelninga, kol buvo stiprus JAV doleris. Kai jo vertė krito, mažėjo ir mūsų pieno perdirbėjų pajamos.“
„ŪP“: „Dar pasitaiko atvejų, kai į vieną kaimą užsuka keturi pieno supirkėjai, neretai turintys ir savo įmonių pieno surinkimo punktus. Transportavimo kaštai pagal įsisenėjusią tradiciją įskaičiuojami į žaliavos kainą. Pavyzdžiui, viena užsienio kapitalo įmonė Šiaurės Lietuvoje priima pieno žaliavą tik iš artimiausių stambių kaimyninių ūkių ir gali iš visų ŽŪM įregistruotų 70 supirkėjų mokėti didžiausią kainą. Pagalvokime apie transportavimo kaštus, kai nuo Talino iki Kauno pienvežiai teliūskuoja 574 km, iš Lazdijų iki Rokiškio – 296 km. O štai iš Š. Šiušės ir kitų kooperatyvui „Lietuviškas pienas“ priklausančių ūkių pieno žaliava vežama 30–90 km.“
E. Simonis: „Šalies pieno perdirbimo įmonės, turinčios žaliavos surinkimo punktus, susitaria apsikeisti punktais, siekdamos racio­nalizuoti transportavimo kaštus. Iš Estijos ir Latvijos pastaruoju metu įsivežame labai nedidelius kiekius – apie 300 t per dieną.“
J. Kuzminskas: „Pieno gėlės“ kooperatyvas pirmiausia įvertina įmonių pieno supirkimo kainas, o jau tada veža žaliavą. Kartais atsitinka taip, kad Lenkijos pieninės moka gerokai didesnę kainą.“
„ŪP“: „Lenkams parduodame pieno žaliavą, ten perkame pieno produktus. Švelniai pasakius, apvaginėjame savo valstybę.“
E. Simonis: „Lenkijoje yra daugiau vartotojų, todėl ir pieno paklausa didesnė, tačiau netrukus ten pieno nereikės. Lenkai suvartoja 90 proc. šalyje pagaminamos pieno produkcijos, vokiečiai – 95 proc. Lenkai sudarę sutartis su Iranu dėl pieno miltų pardavimo. Savo žemdirbiams lenkų pieno perdirbėjai moka keliais centais daugiau, o Lietuvos prekybos tinklams pieno produkciją gali parduoti už pusę kainos. Dempinguodami Lietuvos pieno perdirbėjus lenkai užkariauja mūsų vartojimo rinką.“
J. Kuzminskas: „Savo akimis mačiau, kaip lietuviai šluoja Lenkijos prekybos centrus, prisikrauna pilnus vežimėlius sviesto, sūrių, nes ten PVM tik 5 proc., be to, nukritusi zloto vertė. Net iš Skuodo organizuojamos ekskursijos autobusais į Seinų, Suvalkų prekybos centrus. Iš Lietuvos išvažiuoja pinigai. Čia reikėtų politinio sprendimo.
Mūsų kooperatyvas, surinkęs pieną iš mažų ūkių, kurių savininkai nėra PVM mokėtojai, valstybei kasmet sumoka apie 700 tūkst. Eur. Iš 600 kooperatyvo „Pieno gėlė“ narių apie 500 nėra PVM mokėtojai. Pridėtinę vertę kuria pieno perdirbimo įmonės, tuomet mūsų įnašas virsta 2 mln. Eur. Prisideda ir prekybininkai. Pagalvokime, kokia tai nauda valstybei. O jei mažus pieno ūkius toliau smaugsime, nukentės ne tik žemdirbiai. Jau ir taip pieno gamintojai dėl priimto „sąžiningo atsiskaitymo“ įstatymo sukiršinti tarpusavyje.“
„ŪP“: ŽŪM suvestinėse rašoma, jog į šalies pieno gamintojų sąskaitas už parduotą žaliavą pastarąjį penkmetį kasmet įplaukdavo vidutiniškai po 400 mln. Eur. ŽŪM kas mėnesį skelbiamose pieno supirkimo kainų išklotinėse skaičiai gana optimistiški, nors pieno gamintojai abejoja jų objektyvumu.“
J. Kuzminskas: „Prieš keletą metų kooperatyvas „Pieno gėlė“ galėjo investuoti į verslo plėtrą, savo nariams kaip dividendus išmokėjo apie milijoną litų, kitais metais irgi panašiai tiek. „Pieno putos“ kooperatyvas investavo į pieno perdirbimo verslą.“
Š. Šiušė: „Paklaustas olandas, vokietis ūkininkas net nežino, kiek jis gauna už pieno žaliavą. Tuo rūpinasi kooperatyvas, kuriam jis priklauso. Metų gale gauna kainos priedą. Lietuvoje tėra apie dešimt kooperatyvų, kurie veikia pagal įstatymą. Daugeliu atvejų skirtumas tarp ūkininko ir kooperatyvo gaunamų kainų yra nepamatuotai didelis. Pieno surinkimo punktuose statytojas gauna pačią mažiausią kainą, be to, yra apgaunamas dėl žaliavos kokybės sistemos netobulumo. Niekas tame punkte nekontroliuoja pieno mėginių ėmimo tvarkos. Smulkus ūkininkas šalyje labiausiai skriaudžiamas.“
„ŪP“: „ŽŪM superkamo pieno suvestinėse kiekvieną mėnesį randame šokiruojančius skaičius: vieni supirkėjai už natūralaus pieno toną moka 310 Eur, 272 Eur, kiti – vos 140 Eur. Tai vidutinės kainos, iš ūkininkų pranešimų žinome, jog minimali kaina gali nesiekti ir šimto eurų už toną.“
E. Simonis: „Smulkiam ūkiui už pieno kilogramą vidutiniškai mokama 17,5 euro centų, stambiam – 25 euro centai.“
A. Stančikas: „Smulkus šeimos ūkis nuo praėjusių metų už natūralų pieną gauna 200 Eur/t, stambūs ūkiai, bendrovės – 260 Eur/t. Skirtumas – 23 proc. Pieno taryboje pieno perdirbimo įmonių atstovai sako, jog moka ES vidurkio dydžio kainą.“
R. Krasuckis: „Kooperatyvai susikūrė ne šiaip sau, o dėl situacijos žemės ūkio sektoriuje. Atskiriems pieno gamintojams būtinas kooperavimasis. Iš 70 pieno žaliavos supirkėjų 40 yra pieno gamintojų kooperatyvai. Realiai iš ne kooperatyvo narių jie superka tik 16 proc. pieno. ES šalyse, kuriose kooperacija turi senas tradicijas, pieno gamintojai gauna didesnes kainas. Ką besakytų mūsų pieno perdirbėjai, bandytų pateisinti savo veiklą, turime susimąstyti. Situacija per vieną dieną nepasikeis. Žemdirbiai neturi pieno perdirbimo, produkcijos realizavimo kooperatyvo, dėl to negali paveikti rinkos. Atsakymo, kurie kooperatyvai tik­ri, o kurie – ne, nėra. Žemės ūkio ministerija sureguliuoti kainų negali. Šiandien jau dvylikti metai, kai Lietuva yra ES narė, dirbame pagal bendras taisykles ir jokio rinkos reguliavimo būti negali. Norėjau pakalbėti apie kooperaciją ir pieno sektorių. Valstybė skiria milijonus paramos ir taip kasmet. Tačiau jei žemdirbys apsisprendęs vystyti tik pieninę galvijininkystę, jo pajamos bus tik iš pieno, rizikos neišskaidymas jam yra pavojingas. Investuoti nukritus pieno supirkimo kainoms yra labai blogai. Todėl reikėtų labiau palaikyti mišrius ūkius. Kaime žmonės sensta, laikiusieji po vieną dvi karves jų atsisako. Nors per praėjusius metus šalyje supirkto pieno kiekis nesumažėjo, pieninių karvių skaičius sumažėjo 12 tūkstančių. Kooperacija turėtų plėtotis. Pasižiūrėkime į skandinavų, lenkų pavyzdį. Lietuvos pieno gamintojams mokama ne pati didžiausia ES kaina, bet raskime žemdirbį, kuris sakytų, kad jam mokama gera kaina. Žemdirbiai santūrūs, bet jeigu matome, kad šiemet gali pakentėti neinvestuodami, kitais metais rinka gali atsigauti. Ministerija nėra ta įstaiga, kuri gali priimti vienašališkus sprendimus, nustatyti prievolę perdirbėjams ar inicijuoti teisės aktus dėl PVM sumažinimo. Šalies ekonomika nepagerėja, kai pieno žaliava įsivežama iš svetur. Mes galimai pieno sektorių remsime, bent jau tą supranta šiandienė Vyriausybė. Žemės ūkis, maisto pramonė ekonomikoje turi savo svorį ir turės. Pradėjome gerą darbą, darykime visi bendromis jėgomis. Tas „Pieno įstatymas“ iš tikrųjų padarė postūmį į kokybiškumą, kainą. Tie priedai dar nelabai matomi, bet ateityje tikrai bus. Reikia bandyti įvesti reguliavimą, kad atsirastų sąžiningumas. Turime veikti bendromis pajėgomis. Visi girdime žmonių nusiskundimus dėl mažų pieno supirkimo kainų. Dešimt centų už kilogramą – maža kaina, jei toliau taip tęsis – pieno neturėsime.“
A. Stančikas: „Aš pritariu R. Krasuckiui dėl sąžiningumo kriterijaus. Jeigu šiandien smulkūs pieno gamintojai jungiasi į kooperatyvą, siekdami gauti stambiems pieno gamintojams mokamą kainą, žemdirbys mato tikslą. Tačiau šiandien kooperatyvas traktuojamas kaip prasto pieno tiekėjas. Net jei ir didelis kiekis, gera kokybė, bendrovei, o ne kooperatyvui bus mokama didesnė kaina.“
R. Krasuckis: „Vienintelė išeitis – ilgalaikės sutartys.“
Š. Šiušė: „Dėl didesnės derybinės galios kooperuojasi ne tik smulkūs ūkiai, bet ir stambūs, bendrovės. „Lietuviško pieno“ kooperatyvas bendrai derasi dėl kainos. Pavyzdžiui, su viena pieno perdirbimo įmone dirbame jau du dešimtmečius. Lojalumas – europinė praktika, ir mes visą laiką siekėme aukščiausios pieno žaliavos kokybės. Žinome, kad iš mūsų patiektos žaliavos gaminami pačios aukščiausios kokybės produktai. Žemdirbių, nepaisant jų ūkių dydžio, stiprybė – vienijimasis. Apie 80 proc. šalies žemės ūkio bendrovių yra susikooperavusios, nors jungimosi lygmuo yra skirtingas.“
„ŪP“: „Žemdirbių auditorijose netyla kalbos, jog šalyje nėra valstybės agrarinio sektoriaus strategijos. Pienininkystė – socia­liai reikšmingas verslas, jo neatstos nei šaltalankių, nei sraigių ūkiai. Kaip skatinti „vertikaliąją“ pieno gamintojų kooperaciją, proteguoti nacionalinių produktų vartojimą?“
R. Krasuckis: „Yra ir valstybinė strategija, ir dešimt paramos priemonių, skirtų gyvulininkystės sektoriui stiprinti ir modernizuoti. Negalima to neigti.“
E. Jonyla: „Girdžiu žemdirbių ir pamatuotas, ir galbūt ne visai pagrįstas nuomones. Seimas ir Vyriausybė daro viską, kas jų valioje. Pagal pieno gamybą mes pasaulyje užimame 56 vietą, pagal parduodamų produktų rinką ES esame dvidešimti, pagal superkamo pieno kainą – paskutiniai iš 28. Jeigu žiūrėsime procentine išraiška, smulkių ūkių yra daug, bet jų kiekis pieno perdirbimo įmonėms nėra didžiulis. Tai strategiškai svarbi dalis. Man keista, kad pieno perdirbimo įmonės perka pieno žaliavą užsienio šalyse ir netgi brangiau moka. Pavyzdžiui, 2015 m. lapkričio mėn. iš Estijos buvo įvežta pieno žaliavos mokant 254 Eur/t, iš Latvijos – 227 Eur/t.“
E. Simonis: „Mes vežame pieną iš Estijos ir Latvijos dėl labai geros jo kokybės, o Lietuvoje stambiems ūkiams už tokią pačią kokybę tiek ir mokame. Lietuviams mokėjome 269 Eur/t, o latviams ir estams – mažiau.“
E. Jonyla: „Pasižiūrėjus supirkimo kainų suvestines, matyti, jog iki 2012 m. įvežtinio pieno kaina buvo didesnė 5 euro centais už kilogramą, o pastaraisiais metais – 10 euro centų. Aš manau, kad tiek perdirbėjai, tiek prekybininkai diktuoja kainas. Nors jų nedaug, bet diktatas jaučiamas. Aš laukiu pradedant veikti kooperatinę „Pienas LT“ pieno perdirbimo įmonę, tas kažką pakeis.“
E. Simonis: „Mes irgi laukiame, ypač pradedant produkcijos eksportą.“
E. Jonyla: „Dabar mes kalbame apie kooperatyvus, apie naująjį „Pieno įstatymą“. Būtent jam pradėjus galioti Žemės ūkio ministerijos deleguota Rinkos reguliavimo agentūra patikrino visus kooperatyvus, įsitikino, jog kai kurie superka pieną po 8 euro centus, o parduoda po 16 euro centų. Tokių netikrų kooperatyvų yra didesnė dalis. Reikėtų prisipažinti, kad tokios kontrolės anksčiau ir nebuvo. Seimo Kaimo reikalų komitete mes išklausome visus pieno rinkos dalyvių atstovus, įsigiliname į jų keliamas problemas. Mūsų posėdžiai atviri, juose gali dalyvauti visi suinteresuoti asmenys. Įstatymą rengdami išklausėme ministerijos atstovų, socialinių partnerių siūlymus, tačiau kai teisės aktas buvo priimtas, iškart pasipylė kritika. Potencijos turime pakankamai: yra Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Aleksandro Stulginskio universitetas. Reikėtų išnaudoti turimas galimybes. Kitas klausimas – dėl kooperatyvų. Mes daug tik šnekame. Keli žmonės sukuria kooperatyvą, mes juos apmokestiname. Jei kooperatyvas teikia paslaugas, jis iš karto privalo mokėti PVM.“
J. Kuzminskas: „Kaimo plėtros programose kooperatyvai nieko negali gauti. Iš principo visi kalba apie prioritetinius balus, intensyvumą, tačiau mes susiduriame su reikalavimu, kad ne mažiau nei 45 proc. pajamų būtų gaunama iš žemės ūkio veiklos. „Pieno gėlė“ turi kelis mėsinius galvijus ir truputį žemės, bet mūsų pajamų iš ten tikrai nėra 45 proc. Mūsų pajamas sudaro pieno pardavimas. Jei aš kaip ūkininkas parduodu pieną, tai yra žemės ūkio veikla. Jei tą daro kooperatyvas, tai yra ne žemės ūkio veikla, tai komercija. „Pieno gėlė“ teikia paslaugas savo nariams ūkininkams. Jeigu tą techniką pirks kiekvienas ūkininkas, jam tai niekuomet neatsipirks. Kooperatyvo teikiama agropaslauga taip pat ne žemės ūkio veikla. Išeina, kad kooperatyvai būtent dėl to ES ir nacionalinės paramos negauna.“
E. Jonyla: „Aš įsitikinęs, kad reikėtų peržiūrėti kooperatyvų mokestinę sistemą. Praėjęs pieno gamintojų suvažiavimas Jonavoje buvo iškėlęs šią problemą, įrašęs tai į savo rezoliuciją, bet politikai iš esmės nieko nepadarė. Taip pat pastebiu pačių žemdirbių ir valstybės institucijų bendravimo, pasitikėjimo trūkumą. Girdžiu nemažai pastabų dėl kooperacijos trukdžių, žmonės nuogąstauja grįšiantys į tą patį kolūkį. Tačiau be kooperacijos kito kelio nėra, tik šitai reikia skatinti. Reikia ir žmonių, ir lėšų. Kitas dalykas – kooperatyvų pristatomo pieno kokybė. Tačiau, norint pasiekti gerą kokybę, reikia investicijų. Iš kur jos bus, jei už pieno kilogramą mokama 10–12 euro centų. Kažkada, kai to pieno reikėjo, į kokybę didesnio dėmesio nebuvo kreipiama. Mes negalime atitrūkti nuo realybės. Šalyje yra 50–60 tūkst. žmonių, kurių smulkus pieno ūkis – gyvenimo būdas. Jei šiandien mes iš jų atimsime šią galimybę, jie atsistos į eilę prie valstybės pašalpų. Jei mes atnaujiname tą pasitraukimo iš žemės ūkio gamybos programą, tai bus laikina priemonė, tuo mes nieko neišspręsime.“
R. Krasuckis: „Mes jau anksčiau apsisprendėme, kad tokios programos nebereikia.“
E. Jonyla: „Girdėjau kalbų apie amortizacinio fondo kūrimą. Tačiau ne pirmus metus atsitinka, jog kai tik žemdirbiai gauna iš ES išmokas už kvotinį pieną, automatiškai jiems atitinkamu procentu sumažinama pieno supirkimo kaina. Viena ranka duoda, kita atima. Nežinau, kodėl taip yra. Per krizinį laikotarpį pieno gamintojų pajamų dalis 11 proc. sumažėjo, pieno perdirbėjų – padidėjo. Aš remiuosi oficialiąja statistika.“
Š. Šiušė: „Paimkime trejų metų Statistikos departamento skelbiamas pieno ūkių struktūros suvestines. Pagal jų tendencijas parenkime ateinančių penkerių metų pieno ūkių strateginį planą. Po penkerių metų šio smulkaus ūkio procentas bus labai mažas.“
E. Simonis: „Prieš trejus metus buvo apie 70 tūkst. pieno ūkių, dabar – 27 tūkstančiai.“
Š. Šiušė: „Kokį ūkį mes matome po penkerių metų?“
J. Kuzminskas: „Aš galiu pasakyti. Lietuvoje praėję metai buvo įspūdingi derliais – 6,5 mln. t grūdų. Plika akimi matyti, kaip didėja laukų plotai, aparti net šimtamečiai sodybų ąžuolai. Savo ūkių stambinimo strategija mes Lietuvos kaimą išvarysime į pašalpų prašytojų rikiuotes. Čia yra didžiulė ne žemės ūkio srities problema. Negera tendencija – smulkūs ūkiai likviduoja galvijus, atsisako narystės kooperatyve. O juk tie ūkiai investavo savo, ES ir valstybės lėšas, įrengė vandens gręžinius, modernius tvartus, mėšlides, prisipirko technikos. Tie pinigai paleisti vėjais.“
A. Stančikas: „Žemės ūkio rūmams parašė Vilkaviškio r. ūkininkė, gimusi 1962 m. Turi 12 ha, 7 karves. Per mėnesį už pieną gauna 118 Eur. Pasitrauktų iš žemės ūkio gamybos, jei vėl atsirastų tokia paramos programa, nes kaime darbo ji negaus. Kreipsis pašalpos į savivaldybę. O kas tą pašalpą mokės? Tas pats valstietis. Nemanau, kad būtų geresnė galimybė išlaikyti agrarinį verslą kaime kaip kooperacija. Prieš 15 metų įtikinėjau savo žemiečius burtis. Tada 21 ūkininkas dėjo savo pinigus, nes jokios paramos iš valstybės nebuvo. Iš pradžių viskas sekėsi, paskui didžiosios pieno perdirbimo įmonės pradėjo kariauti dėl įtakos zonų, į kooperatyvus ėmė žiūrėti kaip į konkurentus. Šiandien ūkininkui jau nepaaiškinsi, kad susidėję kartu pieną parduos brangiau. Viskas antraip – kooperatyvo pienas bus superkamas pigiau. Ar šioje vietoje mes galime pasidaryti tvarką?“
R. Krasuckis: „Nei verslo, nei valdžios atstovai ūkininkui nepasakys, ką jam daryti. Jei žmogus kaime neišgyvena iš tų dešimties hektarų, tegu ne karves laiko, o augina daržoves, ieško kitų galimybių.“
A. Stančikas: „Šiandien ūkininkas, kurdamas kooperatyvą, turi matyti ekonominę naudą. Jei naudos nebus, mes galime kaime mosuoti lozungais. Šiandien daugelis mūsų kooperatyvų verčiasi ne tik pieno surinkimu, bet ir teikia kitas agrarines paslaugas. Kažkada kooperatyvai turėjo PVM lengvatas, tačiau tuo pasinaudojo ir nieko bendro su kooperacija neturinčios įmonės. Mes nesugebėjome apginti tikrų kooperatyvų. Prisiminkime, kaip ir pieno perdirbimo įmonės sėk­mingai steigė savo kooperatyvus, taip atpigino žaliavos surinkimą (per mokesčių lengvatas, nacionalinės paramos programas). Dabar su tais kooperatyvais nesusitvarkome, nes kontrolės sistemoje likusi spraga. Skirtumas toks: metų gale tikrieji kooperatyvai susidariusį pelną išdalija savo nariams, o kooperatyvų vardu prisidengusios individualios įmonės ar akcinės bendrovės pelną pasiima sau.
Sudėtinga situacija ES šalių pieno sektoriuje pranašauta senokai, nors niekas dar nežinojo apie Rusijos embargą. Dabar ir kvotų sistemos nėra, ir išorės veiksniai, tačiau niekas nesukūrė sunkmečio amortizacijos fondo. Pavyzdžiui, kaimynai lenkai pieno produktams taiko 5 proc. PVM, mūsų vartotojas sumoka 21 proc. Ar iš to surinkto PVM valstybė negalėtų paremti ne tik pieno, bet ir kitų žemės ūkio produkcijos gamintojų? Šiandien žemdirbiai eina į Vyriausybę, atakuoja premjerą. Būtų fondas, neliktų tokių aštrių problemų.“
R. Krasuckis: „Reikėtų dviejų fondų: rizikos valdymo ir maisto produktų populiarinimo. Laikmetis palankus, tik kažin ar žemdirbių bendruomenė subrendusi prisidėti savo lėšomis.“
A. Stančikas: „Tą pridėtinę vertę žemdirbiai sukūrė, valstybė gali iš 21 proc. bent 10 proc. atidėti tam rizikos valdymo fondui.“
„ŪP“: Mūsų diskusijos aktualumą paliudija ir šalies Vyriausybės narių žingsniai: vasario 15 d. žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė Briuselyje susitiko su Europos Komisijos atstovais bei kitų šalių ministrais ir patvirtino, jog pieno sektoriui reikalinga ir Lietuvos, ir Europos pagalba. Ministrė teigė, jog „nuo pat Rusijos embargo pradžios siekiame padėti pieno sektoriui, ypač ūkininkams, stengiamės, kad šis sektorius išliktų stiprus. Labai vertiname Europos Komisijos pagalbą ir aktyviai naudojamės visomis veikiančiomis rinkos reguliavimo priemonėmis. Taip pat ieškome visų įmanomų galimybių paremti pieno sektorių nacionalinėmis priemonėmis. Šios priemonės šiek tiek stabilizuoja padėtį, tačiau nepakankamai, Lietuvos pieno sektoriuje situacija vis dar išlieka sudėtinga“. Pasak V. Baltraitienės, Europos Komisija daug dėmesio skiria naujų rinkų paieškai, netarifinių barjerų mažinimui ar jų panaikinimui, tačiau šios priemonės bus veiksmingos tik ateityje, jos neatneš greito rezultato. Šiuo metu pieno sektoriui labiausiai būtų reikalinga tikslinė parama iš Europos Sąjungos biudžeto, kuri padėtų ūkininkams padengti pieno gamybos kaštus.
Praėjusių metų gruodžio mėn. Lietuvos pieno gamintojams buvo išmokėta Europos Sąjungos tikslinė parama, kuri siekė 12,23 mln. Eur, dar 12,23 mln. Eur buvo skirta iš nacionalinio biudžeto.“

Diskusijos moderatorius „ŪP“
korespondentas Justinas ADOMAITIS

Laimučio BRUNDZOS nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.