Pagerbė žemaitukus – lietuvių karo žirgus

Savaitgalį viduramžių stovyk­lavietėje „Tauro guolis“ Pakalniškių kaime, Šakių r. žvengė žirgai, žvangėjo kalavijai, skambėjo kovos šūksniai – senovės baltų atkuriamosios istorijos klubas „Sūduvos tauras“ surengė ketvirtą senovės baltų amatų ir karybos festivalį „Karo žirgas“, šiemet skirtą Durbės mūšiui ir Didžiajam prūsų sukilimui atminti.
Senovės baltų istorija domina tuos, kurie nori žinoti savo protėvių kilmę, suprasti jų gyvenimo būdą. Tokių prasmingą laisvalaikį propaguojančių žmonių yra nemažai – tai patvirtino visą dieną į stovyklavietę „Tauro guolis“ atkurtos istorijos stebėti važiavę žmonės. Vidurdienį, užbaubus tauro ragui, čia prasidėjo nuožmios kautynės ir nesibaigiantys lietuvių ir kryžiuočių mūšiai.
Bet prieš pradedant lėkti strėlėms ir žvangėti kalavijams raiteliai demonstravo XII–XIII a. ginkluotę ir aprangą, o netrukus pristatė ir gražuolius savo žirgus. Renginio organizatorius Darius Požaitis, klubo „Sūduvos tauras“ prezidentas, tvirtino, kad lietuviai buvo pranašesni prieš kryžiuočius tik dėl to, kad turėjo nepamainomą sąjungininką – žemaituką.
„Tai vienintelis žirgas, išlikęs iš to istorinio laikotarpio, kurį mes atkuriame. Pradėję treniruotis su žemaitukais, greitai supratome, kad apibūdinimas „karo žirgas“ jiems labai tinka – tai kantrūs, greiti, leng­vai paklūstantys gyvūnai. Turime būti dėkingi žemaičiams, kad tuos žirgus išsaugojo, nes visuose kituose Lietuvos regionuose jie buvo išstambinti, kad tiktų sunkiems žemės ūkio darbams atlikti“, – tvirtina D. Požaitis.
Pasak klubo prezidento, būtent žemaitukai įkvėpė idėją rengti senųjų baltų amatų ir karybos festivalį „Karo žirgas“ – jame norima parodyti lietuviams, koks universalus, draugiškas, prie bet kokių sąlygų prisitaikantis yra šis gyvajam mūsų tautos paveldui priklausantis žirgas.
Į šį festivalį jau kelinti metai iš visos šalies suvažiuoja raiteliai su savo žirgais. Nors ir sunku organizuoti tokį renginį be svarios valstybės paramos, o pernai dėl to klubas buvo atsidūręs prie bankroto ribos, festivalis jau tapo tradiciniu, jame kasmet atsiranda vis naujų idėjų. Šių metų akcentas – raitelių iš visos Lietuvos 1 km greitojo jojimo varžybos pagal IX a. keliautojo Wulfstono atpasakojimus, jo paties regėtus prūsų žemėse.
Išties įspūdingas, senovę primenantis vaizdas: teisėjui mostelėjus ranka, kaip vėjas plačiais panemunės laukais nudūmė šeši bebaimių raitelių valdomi žemaitukai. Apie 400 kg sveriantys žirgai šuoliuoja maždaug 40 km/val. greičiu, tad renginio organizatoriai ne kartą įspėjo smalsuolius trauktis tolyn nuo bėgimo trasos. Ilgai laukti ir nereikėjo: maždaug po pusantros minutės finišo liniją pirmoji kirto kumelaitė Kamanė su jojike Tėja Valaityte. Vos per žirgo galvą atsiliko Kongas su Goda Zagorskaite, o Tukas su Justu Požaičiu atskuodė trečias.
Gražiai žemaitukai šokinėjo ir per kliūtis. Konkūro rungtyje nepralenkiama buvo Kamanė: su Karolina Žiūraityte gražuolė kumelaitė užėmė pirmą vietą, o su Ernesta Valaitiene – trečią. Jodama Kongu E. Valaitienė iškovojo antrą vietą. Visi nugalėtojai apdovanoti piniginiais prizais.
Greitais žirgais buvo galima gėrėtis ir vykstant mūšių inscenizacijai. Didžiojo Durbės mūšio inscenizacija panemunės lankoje sutraukė itin daug karių ir bene daugiausia žiūrovų. Kryžiuočius imitavo baltarusių istorinės rekonstrukcijos klubas, prieš juos vieningomis pajėgomis puolė net keli lietuvių istorinės rekonstrukcijos klubai. Kovos dvasios lietuvių kariams įkvėpė ant eiklaus žemaituko užšokęs D. Požaitis – karvedys ir į mūšį kvietė, ir grobį dalytis savo karius mokė.
O vakare rudens lygiadieniui paminėti stovyklavietėje uždegtas apeiginis laužas. Iki vėlaus vakaro prie jo vyko žaidimai, aidas nešiojo merginų dainuojamas sutartines. Pasak karybos festivalio organizatoriaus, didžiąją dalį renginio žiūrovų sudarė „Tauro guolio“ stovyklautojų šeimos. Per trejus metus viduramžių sąlygomis šioje stovyklavietėje gyveno, maistą gaminosi, iš medinių ir molinių indų valgė ir gėrė, amatų, jojimo, karybos mokėsi apie 400 vaikų. Tačiau svarbiausia, kad jie čia išmoko mylėti savo tėvynę ir branginti savo tautos istoriją.
Istorinės rekonstrukcijos klubo „Sūduvos tauras“ vadovas D. Požaitis tvirtina, kad trečdalis stovyklautojų grįžta ir kitais metais, o jų tėvai džiaugiasi, kad vaikai per keletą dienų akivaizdžiai sustiprėjo, išmoko savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi. Taip ugdomi žmonės, kuriems ne tas pats, kurioje pasaulio dalyje gyventi ir kokiu vardu vadintis.

Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.