Patys sau ponai

Lilija ir Stasys su sūnaus Ričardo pasiūtomis prijuostėmis.

Paežerėliuose, kurie įsikūrę vos keturi kilometrai nuo Paluknio prie Mamavio ežero (Trakų rajonas), anksčiau buvo vienuolika namų. Žmonės laikė gyvulius, gyveno kaimiškai. Dabar tik viename kitame kieme kudakuoja keletas vištų, o rytais darbų imtis ragina vienintelis gaidys. Liliją ir Stasį Rizgelius galima laikyti išimtimi. Jie laiko net šešias karves, kurias galima drąsiai vadinti maitintojomis. Iš jų pieno sutuoktiniai daro sūrius, parduoda sostinėje ir iš to gyvena. Aplinkiniai mato, kad ūkininkams sekasi, kai kurie įsigudrina net jų pajamas suskaičiuoti, tačiau imančiųjų pavyzdį iš sutuoktinių nėra. Gyventi be atostogų nenori nė vienas.

Paaiškino, ką reiškia Vytis
Stasys vedė gražuolę lenkaitę, vardu Lilija, ir, kaip sakoma, atėjo gyventi kaip užkurys. „Atėjęs radau kuklų kaimišką namą, paprastą kiemą, kelias buvo kitoje vietoje. Dabar vaizdas pasikeitęs iš esmės“, – sakė Stasys.
Nuo pat bendro gyvenimo pradžios darbšti pora sukosi, kaip išmanė. Stasys dirbo ūkyje, Paluknio aerodrome, Lilija net savo barą turėjo, abu važinėjo į Lenkiją, Maskvą, kad, augindami vaikus, galėtų sudurti galą su galu. Įsikūręs lenkišku laikomame krašte Stasys prie namo iškėlė Vytį vaizduojančią istorinę Lietuvos vėliavą. Vietiniams, kurie paklausė, ką ji reiškia, vyras paaiškino, kad tai ūkininko vėliava, nes joje pavaizduotas arklys. Vyras neslėpė esantis Lietuvos patriotas. „Mums Lietuvoje gyventi labai gera. Turime tai, apie ką svajojome. Kiti klausia, ką duoda Lietuva, o aš kitaip keliu klausimą. Ką tu davei Lietuvai?“ – antrindama vyrui retoriškai klausė Lilija. Daugiau nei dvidešimt metų, kai pradėjo ūkininkauti, sutuoktiniai dirba petys petin. Stasys atsakingas už techniką, aria sėja, pjauna, imasi visų vyriškų darbų, o Lilija rūpinasi, kad jų sūriai būtų gardžiausi, o kiemas – gražiausias. Ir tai jai sekasi puikiai.

Piendavės – ūkininkų maitintojos.

Karvės – protingi sutvėrimai
Kaime gimusi ir augusi Lilija savo gyvenimo neįsivaizdavo be karvių. Nepaprastai tvarkinga ir sąžininga moteris pradėjo gaminti sūrius, kurių kokybę netruko įvertinti pirkėjai. Atėjo metas, kai iš namų virtuvės sūrių gamyba buvo perkelta į specialiai šiam tikslui įrengtą sūrinę. Dabar Lilija didžiuodamasi rodo plieno katilus, į kuriuos kiekvieną dieną supila po 100 litrų ir daugiau šviežutėlio pieno. Galimybė pasinaudoti supaprastinta ES parama jiems labai pravertė. Kai nuvažiavome prie karvių, pagalvojau, kad jų sūriai tokie paklausūs, nes pienas turi kai ką daugiau nei baltymai ar riebalai. Rizgeliai myli savo gyvulius. Taigi, galima teigti, kad jų pienas yra su vitaminu M – meile. Pamačiusios šeimininkus su viešnia piendavės priėjo prie jų ir buvo aiškiai matyti, kad yra nustebusios, nes šeimininkai atvyko kitu metu nei visada. Pasak Lilijos, karvės – protingi sutvėrimai. „Kartą, kai išsivedėme vienos veršiuką ir pardavėme, karvė ragais atsidarė vartus ir atėjo į kiemą ieškoti vaiko“, – prisiminė ūkininkė. Skaudžiausi jai atsisveikinimai. Matydama, kaip ilgus metus auginta karvė romiai, pasitikėdama šeimininkais, kurie jai niekada nedarė nieko blogo, lipa į skerdyklon vežantį sunkvežimį, Lilija negali sulaikyti ašarų. Nesiseka jai susitaikyti su negailestinga gyvenimo tvarka.

Lilija Rizgelienė žino, kaip brandinti sūrius.

Pirkėjai atvažiuoja į namus
Jei Rizgelių karvės žinotų, kaip vertinami iš jų pieno pagaminti sūriai, vaikščiotų dar aukščiau iškėlusios ragus. Prireikė ne vienų metų, kad pirkėjai patys ateitų į ūkininkų kiemą. „Aplinkui įsikuria daug vilniečių, vasarą pilna poilsiautojų, sklandytojų, užsuka ir važiuojančiųjų į Dargužius pasiskinti šilauogių. Jie sako, kam gi gaišti laiką ir važiuoti į Tymo turgų Vilniuje. Taigi, būna, kad neturime ko vežti į turgų. Ypač populiarus mūsų šviežio pieno sūris „Tobulas švelnumas“. Taip jį pavadino pirkėjai. Daug, iki 40 kilogramų, jo perka „Sūrininkų namai“, kavinės. Iš to sūrio gaminamai įvairūs patiekalai. Jis naudojamas kaip panyras gaminant samosas, vegetariškus troškinius, – sakė Lilija. – O jei nutinka taip, kad subjurus orams ar sumažėjus poilsiautojų matome, kad varškės sūrių neparduosime, gaminame fermentuotus sūrius. Dideles ar mažesnes jų galvas brandiname kelis mėnesius. Juos irgi noriai perka.“

Paskata eiti pirmyn
Bevaikštant po ūkį kilo natūralus klausimas: jei Vilniaus aeroklubo skraidymų bazė (Paluknio aerodromas) čia pat, gal Stasys bandė tapti sklandytoju? „Bandžiau, tačiau įsitikinau, kad tas, kuriam skirta arti žemę, tai turi ir daryti, lai skraido kiti“, – šypsojosi vyras. Virš kiemo ir laukų sklendžiantys aparatai nei jiems, nei jų karvutėms netrukdo.
Neabejoju, kad sklandytojai itin dažnai prasuka pro Rizgelių sodybą, nes kito tokio išpuoselėto sklypo kaime turbūt nėra. Darnios poros kiemą puošia ne tik gėlynai, karpomi spygliuočiai, bet ir naujas raudonas traktorius. Ūkininkai jį pirko su ES parama. „Atvirai pasakius, naudodamasis parama finansiškai ne ką išloši. Kitą kartą, jei ko reikės, taupysime ir pirksime savo lėšomis. Sumanymas pirkti šį traktorių buvo tarsi spyris į vieną vietą, paskata eiti pirmyn“, – sakė ūkininkas. – Technikos reikia. Visada jos turėjome. Laukus apdirbu ne tik sau, bet ir kaimynams talkinu.“

Melžimo aikštelė tapo nedidele ferma.

Be atostogų, bet patys sau ponai
Jonavoje su žmona įsikūręs vyresnysis sūnus Ričardas noriai važiuoja į tėviškę. Pasak Stasio, būtų puiku, jei baigęs tarnybą (Ričardas yra Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro Žvalgų kursų ekspertas) imtųsi kaimo turizmo verslo. Žemės yra, vietos čia gražios. Iš vienos pusės teka Lukna, iš kitos yra upelis. „O gal sūnus, anksti išėjęs į pensiją, imsis kito verslo, mat mėgsta siūti. Man ir mamai jis pasiuvo ir išsiuvinėjo labai gražias prijuostes“, – rodydamas sūnaus dovaną sakė ūkininkas. Rizgelių jaunėlis sūnus Augustinas baigė vienuolika klasių ir žada studijuoti informatiką. Jei nesimokys, pasak Stasio, ims šakes į rankas. Tiesa, žvelgiant į ūkininką, nekyla minčių, kad tos šakės būtų kažkas blogo. Atvirkščiai – būti pačiam sau viršininku ne vienas norėtų. Tiesa, abu su Lilija jie turi paklusti savo piendavėms: melžti jas du kartus per dieną, rūpintis sveikata, ruošti pašarus žiemai ir t. t… Kadangi savo nedidelę bandą tvarko taip, kad pieno būtų visada, apie ilgesnes atostogas gali tik pasvajoti. „Čia mūsų Turkija ir visi kurortai. Turim ežerą, pirtį, mielus širdžiai namus“, – sakė skoningai kiekvieną kiemo kampelį puoselėjanti Lilija.

Investavo į melžimo aikštelę
Rizgeliai laiko šešias melžiamas karves ir tris telyčias. Pora piendavių netrukus veršiuosis, tad melžiamos šiuo metu tik keturios. Didžiausias poros džiaugsmas, kad karves jau pradėjo melžti melžimo aparatais. „Anksčiau melždavome rankomis, atvažiuodavom į ganyklą ir grįždavome vežini bidonais. Įsigijus melžimo aparatus teko statyti melžimo aikštelę. „Pastatėm stoginę, tada nusprendėm, kad neprošal būtų sienos. Dabar turime stoginę-fermą. Jei reikėtų, lengviau būtų galima pastatą pritaikyti tvartui, kad gyvuliai galėtų jame žiemoti. „Šiuo metu didelis galvosūkis mums, ką daryti dėl elektros. Ar keisti žemės paskirtį, ar projektuoti prie fermos gyvenamąjį namą? Turime generatorių, bet juk daug geriau, patogiau būtų, jei turėtume elektros įvadą, – sakė Lilija. – Manau, rasime išeitį. Labai maloniai su mumis bendrauja ESO specialistai. Kartu ieškome geriausio sprendimo.“ Stasys tikino, kad labai pasikeitė žmonių mentalitetas. „Pavyzdžiui, geodezininkas Albinas Buja neklaustas pasako, kur yra laisvos valstybinės žemės, pastato riboženklius, per kelias dienas sutvarko dokumentus. Malonumas su tokiu žmogumi bendrauti“, – sakė Stasys. Pasak jo, niekada pretenzijų nereiškia ir ūkį tikrinantys Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai.

Išpuoselėtoje sodyboje yra ir daržas, ir sodas, ir gėlynų.

Nusprendė sveikatos negadinti
Rizgeliai turi 11 ha nuosavos žemės, apie 40 ha nuomoja. Ganiavai ir šienui ruošti užtenka. Beje, žemė Paluknio apylinkėse ne bet kokia, o su naudingosiomis iškasenomis – durpėmis. Ten, kur jų yra, nieko negalima statyti. „Mes savo fermą statėme pagal žemėlapį, kurį parodė A. Buja, ten, kur nėra durpių, turėdami visus reikiamus leidimus, – sakė ūkininkas. – Naudingosios iškasenos – valstybės, mes jų negalime kasti. Naudojamės tik dirbamu sluoksniu.“ Kai drėgna vasara, dar pusė bėdos, bet kai sausa, durpės greitai išdžiūsta, žolė būna labai prasta.
Sutuoktiniai turi ir kitokio turto. Dvidešimt šešių hektarų Mamavio ežeras – privatus. Rizgeliai kartu su kitais bendraturčiais jį įžuvino, tačiau, kai įsigaliojo tvarka, kad nemokamai žvejoti gali pensininkai ir nepilnamečiai, vertingos žuvys labai greitai buvo išgaudytos. „Juokingiausia, kai matai su prabangiu automobiliu atvažiavusį „pensininką“. Negi lakstysi ir tikrinsi, kiek jam metų. Ačiū Dievui, kad jau negaudo tinklais, o buvo taip, kad plauki valtimi ir irklas užkliūva už tinklo“, – sakė Stasys. Vis dėlto abu su žmona nusprendė nekreipti dėmesio į žvejus, nes, pasak jų, situacijos nepakeisi, o nervindamasis gali sugadinti sveikatą. Aišku viena, kad esant tokiai tvarkai ežerų savininkai Lietuvoje nebemato prasmės pirkti brangių amūrų, plačiakakčių, kurie nuėda pakrančių žoles ir tokiu būdu stabdo ežerų pelkėjimą.

Nijolė BARONIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos