Pavasariniai darbai nulemia sodo derlių

Medžių balinimą daugelis sodininkų lygina su gražia aplinka ir dar retai kas suvokia, kad šį darbą būtina atlikti.

Orai šyla, jau netrukus teks padirbėti sode: pavasario saulė ne tik šildo žemę, bet ir žadina sodų kenkėjus, ligų sukėlėjus. Ankstyvos priežiūros darbams (purškimams) vidutinė paros oro temperatūra turi būti 4–10 laipsniai šilumos, diena nevėjuota ir nelietinga.

Nebalinai rudenį – balink dabar
Pavasarinės priežiūros darbų būtų gerokai mažiau, jeigu rudenį medeliai būtų nubalinti. Specialistai rekomenduoja vieną kartą balinti rudenį, arba du kartus – rudenį ir pavasarį, kad kaitrūs saulės spinduliai nepažeistų vaismedžių žievės.
Medelių balinimo darbai, atrodo, paprasti, tačiau kai kurių taisyklių laikytis būtina: ant žemės patieskite polietileno atraižą ir metaliniu šepečiu ar grandikliu švariai nuvalykite žievės atplaišas, kerpes, samanas. Jas surinkus būtina sudeginti, kad išlikę kenkėjai, orams atšilus, nepasklistų po sodą. Balinkite, kai sausa ir nėra šalnų: kad balinimo skiedinys geriau priliptų, galima įmaišyti 2 proc. medžio klijų ar nugriebto pieno. Į kalkių skiedinį galima įmaišyti molio arba karvės mėšlo. Įprastai sodmenys balinami kalkių skiediniu, tačiau geresnė tokia mišinio sudėtis: 10 l vandens išmaišyti 2–3 kg gesintų kalkių ir 0,5 kg vario sulfato. Kamienų apsaugai nuo nekrozių labiau tinka specialūs vandens emulsiniai dažai su 2 proc. sisteminių fungicidų priedu.

Drėgmės padariniai
Ligos ypač puola vaismedžius, jeigu sklype pavasarį telkšo balos. Tokiame sode tiek pavasarį, tiek rudenį patartina sodinukui duobės nekasti, o jį pastatyti ant sukastos žemės ir šaknis užpilti sausesne žeme. Kauburėlį reikia palaistyti, mulčiuoti nerūgščiomis durpėmis arba sausa žeme, kad laikytųsi drėgmė. Vasarą ant kauburėlio uždėkite nupjautos žolės – sausros metu vaismedžio šaknys neperdžius.
Tačiau sodmenims pavojingas užsitęsęs drėgnas ir gana šiltas rudens ir žiemos periodas. Tai puikios sąlygos vaismedžių žievės ligoms plisti ir kenkėjams žiemoti. Žievės ligos plis mažiau, jeigu dabar išpjausite ir sudeginsite sausas šakas, ligotus ūglius, o žaizdotas ar apgraužtas kamieno vietas patepsite 1 proc. vario sulfato arba 3 proc. geležies sulfato tirpalu. Galima naudoti sodo tepalą, emulsinius dažus ar molio ir šviežio karvių mėšlo mišinį.
Kol vaismedžių, uogakrūmių ir kaulavaisių pumpurai dar ramybės būklės, nepabudusius rauplių, dėmėtligių, moniliozių, degulių, šviesmargių ir kitų ligų sukėlėjus patartina nupurkšti 1 proc. karbamido (ypač jei to nepadarėte rudenį) arba vario sulfato tirpalu (100 g/10 l). Suvilgyti reikia ne tik šakas, bet ir žemę po medžiais ir krūmais – tirpalas nuo medžio šakų varvėti neturi. Apžiūrėkite vyšnias ir trešnes, išpjaustykite nudžiūvusias šakeles. Tik jų genėti šiuo metu nerekomenduojama: dabar išsiskiria daugiau sakų, sunkiau gyja žaizdos.

Be augalų apsaugos priemonių išsiversti sunku
Suprantama, savame sode augalų apsaugos priemonių naudoti nesinori, tačiau būna atvejų, kai be jų išsiversti sunku. Iki pumpurų brinkimo profilaktiškai vieną kartą (sodmenų apsaugai nuo žievės, kamienų ligų bei bakterinės deg­ligės) rekomenduojama naudoti fungicidą „Champion 50 WP“: 50 g/10 l vandens (0,5 proc. tirpalas). Žalingiausiems obelų, kriaušių, kaulavaisių ir serbentų bei agrastų kenkėjams naikinti į daugumą augalų apsaugos preparatų nuo ligų (efektorius, atemis, choras, topazas) įmaišoma preparatų nuo kenkėjų (fastakas, decis, aktaras). Preparatų mišinio koncentracija gali būti 0,4–0,5 proc. (40–50 g/10 l vandens). Tik bordo mišinio su insekticidais maišyti negalima.
Avietiniai ir žemuoginiai žiedgraužiai pavasarį greičiau apninka braškes, o vėliau avietes. Tad šiuos augalus patartina sodinti atokiau vienus nuo kitų. Avietyno sveikata gerėja pašalinus silpnesnius, tankiai augančius vienmečius ar pažeistus žievėplaišų ir degulių aviečių stiebus.

Tręšti būtina
Geriausiai sodą nuo ligų ir kenkėjų apsaugo tinkamas tręšimas organinėmis bei mineralinėmis trąšomis. Kol žemė dar įšalusi, bet jau pradeda atitirpti, reikia tolygiai ant sodo dirvos išbarstyti azoto trąšų: amonio salietros 15–20 g/kv. m, arba karbamido 10–15 g/kv. m, arba 25–30 g/kv. m amonio sulfato.
Jeigu sodas laistomas, azoto trąšomis tręšiama du tris kartus. Pirmą kartą dabar, antrą ir trečią kartą – papildomai tręšiama tirpalu (koncentracija priklauso nuo medelių amžiaus) arba sausomis trąšomis prieš laistymą. Tręšimas padidina atsparumą ligoms, tačiau pertręšus, ypač azotu, sodmenys būna labai vešlūs, bet sumažėja atsparumas žiemos sąlygoms – gali iššalti. Labiausiai tinka organinės arba kompleksinės NPK trąšos su mikroelementais, bet be chloro.
Labai naudinga vaismedžius tręšti per lapus karbamidu, ypač po žiemos: sprogstant pumpurams purškiama 0,3 proc. tirpalu (30 g/10 l vandens), o peržydėjus ir vasaros pradžio­je – 0,5 proc. tirpalu (50 g/10 l vandens). Nupurkštas augalas trąšų gauna nedaug, bet jos labai suaktyvina lapų fotosintezę.

Parengė „ŪP“ korespondentė Vanda BARONYTĖ

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.