Pavasarinis augalų dauginimas gyvašakėmis

Kovas – pavasario mėnuo, nors jo orai Lietuvoje bent pirmąją pusę paprastai dar nelabai pavasariški. Bet gamta po truputį bunda. Kartu su ja – sodininkai, daržininkai, ūkininkai ir visi kiti gamtos mylėtojai. Dažnas jų, turintis bent sklypelį žemės, jau planuoja, ką čia naujesnio, įdomesnio įsigyti ir pasodinti, kaimynams pasigirti, o gal ir pasidalyti. Daug kas kreipsis į medelynus, bet bus ir tokių, kuriems savomis rankomis išaugintas, išpuoselėtas augalėlis ir gražesnis, ir širdžiai daug mielesnis. Tad pakalbėkime apie tai, ką galime padauginti dabar, pavasarį. Ne sėklomis, o šakelėmis, ūgleliais.

Ką dauginti pavasarį?
Pavasarį sėkmingai galime dauginti ne tiek ir daug augalų. Visų pirma lengvai besišaknijančius lapuočius: buksmedžius, gebenes, lauravyšnes, forsitijas, sedulas (išskyrus geltonžiedę), veigeles, sidabrakrūmius, kartuoles, karklus (išskyrus blindes), tuopas, kaulenius (išskyrus blizgantįjį), serbentus.
O iš spygliuočių daugiausia kiparisinių šeimos: visas tujas, tujenius, kadagius, daugumą puskiparisių (žemaūgius praktiškai visus, aukštaūgių kai kurios veislės šaknijasi blogai). Egles, kėnius, kukmedžius, ginkmedžius ir daugelį sunkiau besišaknijančių lapuočių, tokių kaip klevai, bukai, beržai, šermukšniai, kur kas sėkmingiau padauginsime vasarinėmis gyvašakėmis.

Tekanti sula – patikimas rodiklis
Ūglelius ar geriau šakeles sodinti skinkime anksti pavasarį, kai augalų pumpurai jau pradėję brinkti, bet dar neprasiskleidę. Anksčiau tai būdavo kovo pabaiga, iki balandžio vidurio. Tokią žiemą kaip ši kai ką galėjome skinti jau vasarį, o daugelį lapuočių – nuo kovo pradžios. Pasiklauskime kaimynų, ar jau leidžia klevų sulą – tai ir bus pats laikas. Kai jau bėgs beržų sula, šakelių skynimą skubėkime baigti. Tuo metu dar galime skinti spygliuočių šakeles. Galime skinti ir anksčiau – žiemą ar net vėlyvą rudenį, jau pašalus, bet dar neatėjus didiesiems šalčiams, lapkričio pabaigoje ar gruodį. Pasirinkime dieną, kai lauke šaltukas ne didesnis nei –10 °C. Tokiu oru ir dirbti maloniau, ir gyvašakės geriau prigis, nei skintos per didesnius šalčius. Tiesa, jos vis tiek prigis prasčiau, nei skintos pavasarį. Bet jei augalai jautrūs šalčiams – nerizikuokime, nežinia, ką žiema iškrės.

Kaip išsirinkti ir nuskinti?
Taigi pasiėmėme sekatorių ar bent aštrų peilį ir drąsiai patraukėme prie norimų padauginti augalų. O prie jų susimąstėme, kokias šakeles ir kaip skinti? Neskinkime iš kur papuola ir kaip papuola. Apžiūrėkime pernykščius ūglius. Kirpkime tik stiprius, storus ir ne iš pažemės, o bent nuo trečdalio lajos aukščio. Tiesa, krūmų, ypač gyvatvorėms skirtų, šakeles galime skinti iš bet kurios lajos vietos. Geriausi ūgleliai paprastai būna augantys pietinėje ar labiausiai apšviestoje krūmo pusėje. Jei skiname vėlai rudenį ar žiemą, šakeles imkime su nedidele dalimi antrametės medienos, o jei kovo mėnesį ar vėliau – pakanka vienmečių ūglių (galioja tik lapuočiams – spygliuočių šakeles visada skinkime su dalimi senesnės medienos). Išimtys – tik labai stiprūs, ilgi ūgliai. Jei sugebame atskirti, nekirpkime ūglių su žiediniais pumpurais, o spygliuočių – su kankorėžiais ar netikromis uogomis. Besiskleidžiantys žiedai tik dar labiau nualins ir taip pažeistus, be šaknų augalėlius.
Pagaliau prisiskynėme reikiamą kiekį šakelių. Ką veiksime toliau? Jei šakeles kirpome žiemą, jas tiesiog suriškime į ryšelius, užrašykime ir gerai pritvirtinkime etiketes bei pasidėkime iki paruošimo sodinti. Jei lapuočių šakeles skiname bręstant pumpurams, jas į reikiamo dydžio gyvašakes galime sukarpyti iškart. Spygliuočių šakeles, nesvarbu, kada jas ruošiame, į reikiamo dydžio gyvašakes smulkinsime tik prieš pat sodinimą.

Šakelių ilgis
Kokio ilgio turi būti gyvašakės? Spygliuočiams viskas labai paprasta – gyvašakių ilgis toks, kaip pernykščių ūglių su nedidele senesnės medienos pėdele. Kiparisinių augalų (tujų, puskiparisių, tujenių, kadagių) gyvašakės gali būti ir gerokai ilgesnės, 2–4 metų ar net senesnių šakelių. Lapuočių gyvašakes kirpkime atsižvelgdami į pumpurų augimą ir į tai, kokiomis sąlygomis jas auginsime. Paprastai gyvašakes, kurias auginsime lauke, kerpame apie 30 cm ilgio, inspekte, po plėvele – 20 cm, paprastame šiltnamyje – 10–20 cm, o gerai įrengtame, su šildomu gruntu – pakanka 7–10 cm. Jei ūglelyje pumpurai išsidėstę tankiau nei 3–5 cm, į juos kirpdami nekreipkime dėmesio – kirpkime kur papuola. Jei pumpurai auga rečiau nei kas 5 cm, apatinį pjūvį darykime apie 0,5 cm žemiau apatinio pumpuro, būtinai įstrižą, o viršutinį – apie 1 cm virš viršutinio pumpuro, būtinai statmeną. Gyvašakėje turi likti ne mažiau nei trys pumpurai, jei jie pavieniai, ir ne mažiau nei keturi, jei poriniai.

Į dėžes ir… šulinį
Ūglelių prisikarpėme, iki sodinimo dar liko kelios savaitės. Kaip šias gyvašakes išlaikysime? Jei turime gilų šachtinį šulinį, ryšelius sudėkime į tinkliuką ar medžiaginį, orą ir drėgmę praleidžiantį maišelį ir nuleiskime arčiau vandens. Geriausia, kai ryšeliai kabo 0,5–1 m virš vandens, bet būtinai žemiau nei 3 m nuo žemės paviršiaus (nuo ten ir žemiau oro temperatūra beveik nekinta). Negalima leisti, kad vanduo juos apsemtų. Jei neturime šulinio, gyvašakes laikykime dėžėse. Ant dėžės dugno paskleiskime 5 cm storio drėgnų spygliuočių (lapuočių pjuvenos gali pelyti) pjuvenų, kiminų (galime ir kitokių samanų), o jei jų neturime – tiks ir durpės. Gyvašakių ryšelius su etiketėmis būtinai sustatykime statmenai ir uždenkime drėgnomis samanomis, audeklu ar agroplėvele. Nenaudokime polietileno plėvelės – po ja gyvašakės gali pelyti. Dėžes su gyvašakėmis laikykime vėsiai ir drėgnai, nuo –2 iki 3 °C temperatūroje. Tinka rūsiai, kur laikomos bulvės, jei šios nedygsta. Arba iš anksto iškaskime kur nors tamsiausiame, vėliausiai įšylančiame kampe duobę, priberkime ją sausų pjuvenų (jei šių neturime – durpių, samanų, smėlio). Į ją sudėtas gyvašakes kuo geriau uždenkime eglišakėmis, lapais. Apie laikymą sniego duobėse kalbėti neverta – jau kelinta žiema beveik besniegė.

Apie vietą ir dirvą
Pasiruošę ir susandėliavę gyvašakes rūpinkimės sodinimo vieta. Yra gyvašakių, kurias galime sodinti tiesiog į atvirą supurentą dirvą be specialaus paruošimo. Bet jei dirva sunki, molinga, ją patartina pagerinti smėliu ar durpėmis. Atviroje dirvoje prigis žieminės (sumedėjusios) gyvašakės: ligustrų, forsitijų, sedulų, karklų, tuopų, serbentų. Pasodintų gyvašakių net nebūtina pridengti, užteks palaistyti. Pridengti gali tekti nebent nuo šalnų. Daugumą kitų, o visžalių lapuočių ir spygliuočių praktiškai visas, gyvašakes geriau auginti inspektuose, šiltnamiuose ar bent laikinuose tuneliukuose. Inspektai ar tuneliai ruošiami 1–1,2 m pločio ir tokio ilgio, kad tilptų gyvašakės. Paprastai gyvašakes sodiname 4x5cm atstumais, tad viename kvadratiniame metre jų būna apie 500 vnt. Iš bėdos inspektui tiks daržo žemė, bet geriau paruoškime specialų substratą. Jei sodinsime į dėžutes, paletes, jas priberkime smėlio ir durpių mišinio santykiu 1:1, 1:2 ar 2:1. Daugelis augalų, pasodinti į grynas durpes, šaknijasi prasčiau, bet šaknys būna tankesnės. Gryname smėlyje šaknijasi geriau, bet šaknys būna plonos, retos, ištįsusios. Grynas smėlis greitai išdžiūsta, o durpės įmirksta, supuola. Jei laistysime dažnai ir gausiai, substrate turi būti daugiau smėlio, jei liesime ne dažniau nei kartą per dieną – daugiau durpių. Jei galime, įrenkime šildomą gruntą. Jei substrato temperatūra bus 2–3 laipsniais aukštesnė už oro, gyvašakės prigis daug geriau ir greičiau.

Sodinimo subtilybės
Sodinimo laikas – kai lauke dirva jau pradžiūvusi, temperatūra dieną priartėjusi prie 20 °C. Tad imkimės sodinimo darbų. Iš pradžių nusismailinkime 1–1,5 cm skersmens strypelį. Juo substrate ar dirvoje darysime skylutes gyvašakėms. Kišti gyvašakių į žemę be paruoštų skylučių nepatartina, nes galime pažeisti jų žievę ir būtinai pažeisime ant pjūvio susidariusią apsauginę mikroplėvelę, kuri saugo nuo bakterijų ar mikrobų. Lauke gyvašakes sodinkime lengvoje dirvoje 10–15 cm, sunkesnėje – 5–7 cm gyliu. Sekliau nesodinkime, nes laistydami išplausime, ravėdami išrausime ar jas išvers vėjas. Sunkesnėje molio dirvoje giliau kaip 8 cm pasodintos gyvašakės negaus pakankamai oro, ims pūti. Joms galime paruošti kauburėlius, panašiai kaip kaupiamos bulvės. Inspektuose ar šiltnamiuose galime sodinti 3–5 cm gyliu. Pumpurų, kurie pateks į substratą, nelaužykime, nes tik pabloginsime prigijimą. Lapuočių gyvašakių prieš sodinimą galime visai neruošti, tik nekarpytas šakeles kelias dienas iki sodinimo ar prieš pat jį sukarpyti ir iškart sodinti. Bet galime ir specialiai paruošti, jei tam turime sąlygas. Pirmiausia sumedėjusių gyvašakių nemerkime į vandenį – pasodintos jos mažiau pus. Mat vanduo nuplauna ant pjūvio susidariusią mikroplėvelę. Jei turime šiltą ir drėgną talpyklą (būna parduodamų specialių daiginimo ir auginimo spintų, kur galima palaikyti labai didelę drėgmę ir reikiamą temperatūrą), gyvašakių ryšelius sustatykime būtinai statmenai – augimo hormonai ūglelyje pasiskirstys ten, kur reikia – į kartonines dėžes, kurios gerai sugeria drėgmę, ir iki sodinimo 1–2 savaites palaikykime apie 30 °C ir kuo drėgnesniame ore. Kas 3–4 dienas ryšelius patikrinkime, pūvančias gyvašakes išmeskime. Visžalių lapuočių ir spygliuočių gyvašakių taip nelaikykime, jas ruoškime prieš pat sodinimą. Rekomenduojama pašalinti spyglius ar lapus nuo žeme užberiamos ūglio dalies, kad jie nepradėtų pūti ir neužkrėstų gyvašakių. Tai atlikime prieš pat sodinimą, kitaip ta gyvašakės dalis gali apdžiūti, nors ir per mažas žaizdeles išgarinti vandenį. Aš pats, daugindamas didelį augalų kiekį, paprastai jų nešalindavau – per daug laiko užima. Nešalinkime žvyniškų ir labai mažų spyglių – tujų, puskiparisių. Lapuočių gyvašakės turi būti sukarpytos prieš laikant, o spygliuočių laikomos didesnės šakos. Jas prieš sodindami suplėšykime rankomis į vienmečius ūglius su nedidele antrų metų pėdele. Kiparisinių augalų – tujų, tujenių, kadugių, puskiparisių – galime sodinti ir 2–3 metų ar dar vyresnes šakeles. Plėštos rankomis geriau prigyja, bet jei plėšosi sunkiai, galime ir nukirpti, tik palikime dalį senesnės medienos. Jei nuplėštos gyvašakės pėdelė ilgesnė nei 0,5 cm, ją patrumpinkime, taip geriau įstatysime į substrate padarytą skylutę.
Ar naudosime šaknų augimo stimuliatorius? Jei sodinsime lengvai įsišaknijančius lapuočius – ligustrus, forsitijas, sedulas (išskyrus geltonžiedę), gulsčiuosius ar Damerio kaulenius ir pan. – stimuliatoriai nebūtini, gautas efektas neatpirks jų kainos. Bet jei dauginsime kartuoles, veigeles, hortenzijas, spygliuočius, stimuliatoriai bus visai ne pro šalį.
Paruošiamieji darbai lyg ir baigti. Prieš sodinimą substratą gausiai paliekime, smailiu kuoliuku darykime reikiamo gylio skylutes, gyvašakių galiukus, jei reikia, padažykime stimuliatoriaus milteliuose, įstatykime į padarytas skylutes ir gerai apspauskime. Pasodinę reikiamą kiekį vėl gerai paliekime – substratas geriau priglus prie gyvašakių. Literatūroje dažnai rekomenduojama gyvašakes sodinti įstrižai, taip ilgesnė jų dalis pateks į substratą ir gaus daugiau oro. Aš pats beveik visada sodinu statmenai. Jos būna gražesnės, lengviau prižiūrėti ir iškasti, o prigyja praktiškai taip pat, kaip sodintos įstrižai.

Priežiūra – nesudėtinga
Pagaliau viską susodinome, paliejome. O toliau – priežiūra. Lauke pasodintas vynuogių, ligustrų, sedulų ar kitas lengvai įsišaknijančias gyvašakes užteks tik kartkartėmis palieti, kai dirva pradžius. Visžalių lapuočių (buksmedžių, gebenių ir pan.) ir visų spygliuočių šakeles geriau pridenkime agroplėvele. Jei vieta atvira, bent 2–3 sluoksniais, kad saulė nenudegintų ir drėgmę palaikytų. O inspektus, tunelius ar šiltnamius pridenkime ta pačia plėvele ar specialiu tinklu. Po to teliks tik tikėtis tinkamos temperatūros ir laiku palieti, o spygliuočius ir visžalius lapuočius dar ir nupurkšti. Nepersistenkime laistydami – labai šlapioje dirvoje gyvašakės supus, ypač jei pasodintos per tankiai, o per sausoje išdžius. Žieminės gyvašakės geros tuo, kad atsparesnės priežiūros klaidoms. Apsišarvuokime kantrybe ir laukime. Lapuočių gyvašakės dažniausiai šaknytis pradeda po 45–50 (vynuogės kartais po poros savaičių), o spygliuočių – po 60–65 parų. Bet jei oras šaltas, trūksta ar per daug drėgmės, šis laikas gali ir nusitęsti. Iki šaknijimosi gyvašakių netręškime. Pradėjus šaknytis galime nupurkšti augimo stimuliatoriais, o po savaitės kitos – tręšti kompleksinėmis, būtinai mikroelementų trąšomis. Jų dabar parduotuvėse galime įsigyti įvairių, tiek spygliuočiams, tiek lapuočiams. Tręškime tik ištirpintomis, nes gyvašakės labai jautrios pertręšimui. Nenaudokime trąšų, skirtų žydintiems augalams ir daržovėms bei turinčiomis chloro. Bet kokį pavasarį daugintų gyvašakių tręšimą baikime iki rugpjūčio vidurio.
Tai tiek apie pavasarinį dauginimą gyvašakėmis. Kaip matome, pavasarį sėkmingai dauginti galime ne tiek jau daug augalų: lengvai įsišaknijančius lapuočius, o iš spygliuočių – daugiausia kiparisinių šeimos atstovus. Egles, kėnius, kukmedžius, ginkmedžius ir daugelį sunkiau įsišaknijančių lapuočių (klevai, bukai, beržai, šermukšniai) kur kas sėkmingiau padauginsime vasarinėmis gyvašakėmis. Bet apie tai kitą kartą.

Dendrologas Rimvydas KAREIVA

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.