Pertekę pinigais bankai taikosi tapti tik saugyklomis

Stasys JOKŪBAITIS „ŪP“ korespondentas

Simbolines palūkanas už indėlius iki šiol mokėję Lietuvoje veikiantys skandinavų komerciniai bankai nusprendė, kad ir tiek jau per daug, tad nuo šiol už trumpalaikius indėlius jokių palūkanų nemokės. Ir dar pabaugino: netolimoje ateityje patiems klientams gali tekti mokėti bankams už jų pinigų saugojimą. Dalis žmonių su savo pinigais plūstelėjo į palūkanas mokančias kredito unijas, tik jas vis dažniau ėmė krėsti svetimų santaupų iššvaistymo skandalai ir bankrotai. Nejaugi padėtis be išeities?

Indėlininkų už rankų jau negraibsto „Swedbank“ ir DNB pirmieji paskelbė, kad jokių palūkanų už trumpalaikius indėlius nemokės. Tiesa, už dvejų ar trejų metų indėlius palūkanos vis dėlto dar mokamos, bet jos tokios menkos, kad vargu ar padengs bent infliacijos padarytus nuostolius. Visoje Europoje bankai šiuo metu nemoka didelių palūkanų, tačiau kaip Lietuvoje šiuo metu yra tik Švedijoje. Kas atsitiko, kodėl imtasi tokių drastiškų žingsnių, kai dar ne taip seniai vos ne už rankos buvo graibstomas kone kiekvienas potencialus indėlininkas? Pasirodo, bankai tiesiog užversti pinigais, o jų niekam nereikia. Kreditų išduodama palyginti nedaug, skolinimo palūkanos krito, todėl kai kurie bankai visai nesuinteresuoti dalyti visada tam tikrą riziką keliančius, bet dabar nedidelę naudą duodančius kreditus. Jie gana pelningai verčiasi iš kitų paslaugų.

Bankininkai turi savų argumentų „Pagrindinė priežastis, dėl ko indėlių palūkanos Lietuvoje mažesnės negu daugelyje kitų Europos valstybių, – Lietuvoje indėlių draudimo įmokos yra vienos didžiausių Europos Sąjungoje. Tai yra tam tikras paslėptas mokestis, kurį moka visi gyventojai, visos įmonės – tie, kurie taupo, ir apie tai dažnai nežino“, - tikino „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Tačiau, matyt, kur kas labiau įtikinamas kitas argumentas, kodėl bankai nusprendė nemokėti palūkanų už indėlius. „Lietuvoje pinigų paklausa yra labai maža: tiek gyventojai, tiek įmonės vis dar skolinasi labai vangiai, paskolų portfelis pernai vis dar traukėsi – tai reiškia, kad bankams labai sudėtinga „įdarbinti“ tuos pinigus“, - sakė N. Mačiulis. Tačiau įdomiausia, kad tie patys du bankai Latvijoje, Estijoje, Švedijoje ir Norvegijoje, kur yra jų pagrindinės būstinės, palūkanas visgi tebemoka. Gal žmonės ten daugiau skolinasi? Gal jiems ne taip skaudžiai smogė praūžusi ekonominė ir finansinė krizė? O gal ir patys bankai savo tėvonijose elgiasi šiek tiek kitaip negu Lietuvoje?

Rekordinės sąskaitų aukštumos O pinigai į Lietuvoje įsikūrusius skandinavų bankus tebeplaukia. Tai galima ir suprasti – kojinėse ar po pagalvėmis laikyti nors ir negausias santaupas juk nesaugu. Dėl to ne taip jau seniai karštai įtikinėjo ir patys bankininkai, ragindami žmones laikyti pinigus bankuose. Vien praėjusių metų gruodį Lietuvos įmonės savo sąskaitas bankuose papildė 814,2 mln. litų, o gyventojai – kone milijardu, tiksliau tariant – 999,6 mln. litų. Per metus į bankus sugabenta net 3,9 mlrd. litų indėlių ir dabar iš viso juose yra apie 47 milijardai. Tiek indėlių mūsų šalies bankuose iki šiol dar nėra buvę. Nieko nuostabaus, kad bankininkai dabar jaučiasi  teikiantys savo klientams didelę paslaugą ir vis dažniau užsimena, kad netrukus už pinigų saugojimą gali tekti susimokėti.

Vietoj bankų - saugos tarnybos? Jei visi bankai ims nemokėti palūkanų ar net reikalaus iš žmonių sumokėti už įneštų pinigų saugojimą, gal, anot kai kurių indėlininkų, reikėtų iš viso išvaduoti bankus nuo tokių pareigų. Juk lygiai taip pat, kaip ir kitą turtą, pinigus gali saugoti ir saugos firmos. Gal net saugiau būtų negu bankuose, juk šios tarnybos niekur tų pinigų rizikingai neinvestuotų, niekam neskolintų, o paprasčiausiai saugotų seifus ir tiek. Nei bankrotų, nei mokesčių už sąskaitų tvarkymą, pinigų pervedimus, išgryninimus ir kt. Nors šis indėlininkų pasiūlymas dvelkia tam tikru sarkazmu, tačiau nėra neįgyvendinamas, tik turėtų vieną didelę blogybę. Bankuose laikomi indėliai – dažniausiai legaliai žmonių uždirbti pinigai. Kontrabandininkai tikrai į juos savo santaupų neneša. Verčiau jau užkasa savo juodus pinigus trilitriniuose stiklainiuose nuo marinuotų agurkų. Tad bankai, nustoję mokėti palūkanas už indėlius, finansiškai smogs ne šešėliniam verslui, o sąžiningai dirbantiems ir mokesčius mokantiems žmonėms. Kažkada indėlininkus į bankus suvijo reketininkai, plėšikai ir vagys, tuo metu pasidarbavę geriau už komercinių bankų vadybininkus. Dabar bankininkai tuos klientus veja atgal.

Be bankininkų - nė žingsnio Savo pinigus iš tiesų būtų galima patikėti saugoti ir saugos tarnyboms, kaip siūlo kai kurie indėlininkai, tačiau žmonės dabar yra įstumti į tokią padėtį, kad be bankų apsieiti tiesiog neįmanoma. Ir bankininkai tai puikiai žino. Atlyginimą ir pensiją gauni per banką, moki už prekes ar paslaugas kortele – per banką, išsigrynini pinigus bankomate – per banką, moki komunalinius mokesčius – per banką. Už visa tai, žinoma, turi tiems bankams mokėti. Kaip nors kitaip tvarkyti savo pinigus jau beveik neįmanoma. Nieko nuostabaus, kad šiuo metu maždaug pusė Lietuvoje veikiančių bankų pelno sudaro mokesčiai už paslaugas (pinigų įskaitymai į sąskaitas ar nuskaitymai, mokesčiai už pervedimus, naudojimąsi bankomatais ir t.t.). Kam žaisti su tais indėliais, paskolomis, rizikuoti, baimintis, ar jos bus sugrąžintos, jei uždirbti galima kur kas paprasčiau – už bet kokį, nors patį menkiausią krustelėjimą, kelių kompiuterio klavišų paspaudimu galima nugręžti visai nemenkus mokesčius ir iš to puikiausiai gyventi.

Mokesčius nusistato kokius nori Taip bankai ir daro – mažėjant pelnui, gaunamam iš verslo kreditavimo, jie vis giliau kiša ranką į privačių klientų kišenę. Ir tai daryti galima be jokių skrupulų, nė kiek nesibijant, kad kas nors nubaus. Bankų imamų mokesčių niekas neriboja, jie patys nustato juos už sąskaitos turėjimą, įmokas, pervedimus ir kitas paslaugas. Iš esmės bankai gali apmokestinti ką nori – jokio valstybės reguliavimo, jokių normatyvų nėra. Todėl mes ir esame priversti mokėti bankui už viską, ką tik jis sugalvos. Komercinių bankų interesus ginantys ekonomistai neretai tikina, kad mokesčiai už bankines operacijas reikalingi su operacijų administravimu susijusioms išlaidoms padengti, o jos vis didėjančios. Tačiau, kaip teigia Lietuvos bankų klientų asociacijos generalinis direktorius Rūtenis Paukštė, pačių bankų teikiamos pelno ir nuostolių ataskaitos rodo, kad iš mokesčio už paslaugas per pastaruosius penkerius metus surenkama 800 mln. litų, vien tik iš pervedimų – apie 400 mln. O bankų sąnaudos, kurios reikalingos vykdyti tas bankines operacijas, siekia tik apie 25 procentus nuo pajamų. Beje, tuos paslaugų ir komisinių pelnus ir išlaidas viešai skelbia Lietuvos bankų asociacija, kiekvienas puikai gali įsitikinti, kaip mus begėdiškai gręžia.

Kartelinių susitarimų neįžiūrėjo Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje veikiančių didžiųjų bankų beveik vienu metu paskelbta žinia apie iki 8 Lt didinamą mokestį už vieną grynųjų pinigų įmokos operaciją perpildė ne tik žmonių, bet ir kai kurių parlamentarų kantrybės taurę. Seimo Biudžeto ir finansų komitetui kilo rimtų įtarimų, ar bankai nėra sudarę kartelinio susitarimo dėl šių paslaugų įkainių. Parlamentarai tai pavedė išsiaiškinti tiems, kam dera pagal pareigas – Konkurencijos tarybai. Skeptikai perspėjo: nieko įrodyti nepavyks, juk čia bankai, nepasirausi jų sąskaitose, ką jie nori, tą ir daro. Taip ir atsitiko. Kelis mėnesius šią situaciją „tyrusi“ Konkurencijos taryba pareiškė... kartelinio susitarimo neįžiūrėjusi, nors beveik visi tie bankai vienu metu ir vienodai padidino paslaugos įkainius! Viskas baigėsi lygiai taip pat, kaip ir prieš kelerius metus vykęs tyrimas dėl tarpbankinių mokesčių. Tada irgi konstatuota, kad jokio susitarimo nebuvę. Gal Konkurencijos tarybos specialistai bankų kanceliarijose ieško tokių susitarimų raštų, patvirtintų vadovų parašais ar net ir spaudais? Tuomet tikrai jų negalėjo rasti ir, žinoma, niekada neras...

Kratosi net ir bankomatų Vis labiau bankai kratosi ir dar vienos paslaugos – bankomatų. Pačios Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, pernai trečiąjį ketvirtį, palyginti su tokiu pačiu 2012 m. laikotarpiu, šalyje sumažėjo 44 bankomatais. Paskutiniais duomenimis, Lietuvoje jų buvo 1256. „Swedbank” per metus likvidavo septynis, SEB – 21. Bankomatų, kuriais galėjo naudotis „Citadelės“, „Danske Bank“, „Nordea“ bei Šiaulių banko klientai, per metus sumažėjo 18. Atseit neapsimoka, per daug darbo ir finansinių sąnaudų. Juk reikia bankomatus prižiūrėti, su apsauga vežioti į juos ir iš jų pinigus. Dviem bankomatais padaugėjo tik DND banke. Oficialiai bankų atstovai tikina, kad bankomatai jau kone anachronizmas, nes visame pasaulyje plinta atsiskaitymas ne grynaisiais pinigais. Tačiau pabandykite taip atsiskaityti, tarkime, turgavietėse, nuošaliuose kaimuose. Be grynųjų pinigų greitai dar neapsieisime. Mažindami bankomatų skaičių ir savo išlaidas bankininkai dabar siūlo klientams išsigryninti pinigų naujais būdais, pavyzdžiui, loterijų terminaluose ar alkoholinius gėrimus pardavinėjančiose „Vynotekose“. Patogumas! Tik ne tiems, kuriems labiausiai trūksta.

Bėga nuo vilko, užbėga ant meškos Dalis indėlininkų, nusivylę didžiaisiais šalyje veikiančiais bankais, pastaraisiais metais patraukė į kaip grybai po lietaus pradėjusias dygti kredito unijas. Jos ir didesnes palūkanas siūlė, ir su klientais maloniau bendravo. Tačiau neretas bėgęs nuo vilko užbėgo ant meškos. Per metus žlugo net keturios kredito unijos, su savimi nusinešusios visus joms patikėjusių pinigus žmonių lūkesčius. Neseniai uždaryta viena didžiausių kredito unijų šalyje – Vilniaus taupomoji kasa. Lietuvos bankas pranešė, kad jos veikla ir finansinė būklė kėlė grėsmę indėlininkų, klientų ir visuomenės interesams ir pripažino ją nemokia. O šioje kredito unijoje buvo 8,5 tūkstančio indėlininkų, kurie čia buvo sunešę beveik ketvirtį milijardo – 236,9 mln. litų. Paaiškėjo, kad Vilniaus taupomoji kasa buvo glaudžiai susijusi su kitomis trimis jau žlugusiomis unijomis. Laimė, dar yra ir sąžiningai dirbančių kredito unijų, kurioms pabėgę iš bankų indėlininkai gali patikėti savo indėlius. 62 kredito unijos, priklausančios Lietuvos centrinės kredito unijos sistemai, toliau dirba įprastine tvarka, teikdamos finansines paslaugas ir vykdydamos sutartinius įsipareigojimus savo nariams bei klientams.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.