Pieninės mišrūnės. Nauda ir baimės

ŽŪB „Vaškai“ mišrūnės pirmaveršės.

Paukštininkystėje ir kiaulininkystėje jau seniai naudojamos technologijos, paremtos mišrinimu. Praktiškai viskas, ką šios šakos patiekia mūsų stalui, yra mišrūnų produkcija. Ta pati tendencija pastebima ir mėsinėje galvijininkystėje. Mišrūnai geriau auga, pasižymi gera mėsos kokybe. Mišrinimas didina pelningumą.

Šių ŽŪB „Vaškai“ telyčaičių tėvai vikingų holšteinų veislės bulius, montbeliardė veislės bulius, vikingų žalųjų veislės bulius.

O kaip yra pienininkystėje? Ar gali ši šaka turėti naudos iš mišrinimo? Netyla diskusijos, verta mišrinti ar ne. O didžiojoje pasaulio pieno gamintojoje Naujojoje Zelandijoje, kuri melžia daugiau nei 5 milijonų karvių, jau pusę bandų sudaro mišrūnės. JAV ir Europos karvių populiacijose taip pat didėja melžiamų mišrūnių dalis. Taigi panašu, kad pasaulyje realybė nugali mišrinimo skeptikus.
O kaip Lietuvoje? Lietuvoje, kaip ir dera mūsų šiaurietiškam temperamentui, pokyčiai skinasi kelią lėtai, daug kartų pasveriant, padiskutuojant. Lietuvoje pieninių galvijų mišrinimas vis dar tebėra naujovė, kuri kelia ir nerimą, ir susidomėjimą.
Tad šiuo straipsniu noriu padrąsinti augintojus, išsklaidyti prietarus ir mitus, kurie trukdo įsileisti naujas technologijas į ūkius ir taip pat uždirbti papildomo pelno.
Apie pieninių karvių mišrinimą paprastai. Jeigu Lietuvos juod­margę karvę apsėklinsime žalųjų veislės buliaus sėkla (arba atvirkščiai), pasaulį išvys veršelis, kuris bus pieninių veislių mišrūnas. Nebūtinai mišrinime turi dalyvauti juodmargių ir žalųjų veislės. Galimos ir kitos įvairios kombinacijos. Jeigu norime gauti pieninių veislių mišrūną, būtina, kad visos veislės, kurios dalyvauja mišrinimo schemoje, būtų pieninės.
Pieninės karvės mišrūnės yra produktyvios ir sveikos karvės, jos yra mažiau jautrios šėrimo klaidoms, greičiau apsivaisina, atsparios stresui, kitaip tariant, gerokai „atlaidesnės“ ir mažiau reiklios. Tokia yra esminė tiesa apie pieninių veislių mišrūnus.
Mišrinimo tema labai kaitina karvių laikytojų vaizduotę. Informacijos lietuvių kalba apie mišrinimą yra labai mažai, o ten, kur trūksta informacijos, labai greitai ir lengvai randasi mitai. Parinkau keletą girdėtų „tiesų“ iš rinkos, kurias paneigsiu.
Mišrūnės duoda labai mažai pieno. Netiesa. Mišrūnės duoda pieno daugiau negu paprastas aritmetinis tėvų vidurkis. T.y. jeigu panaudosime bulių su 12 tūkst. kg produkcijos potencialu ir karvę su 10 tūkst. kg produkcijos potencialu sėklinimui, aritmetinis palikuonio produkcijos potencialo vidurkis bus 11 tūkst. kg. Taip produkciją galime prognozuoti taikant grynąjį veisimą.
Taikant mišrinimą, gauname papildomą „bonusą“, kuris vadinasi heterozės efektas. Produkcijos atžvilgiu heterozės efektas yra apie 5–10 proc., kitaip tariant 550–1 100 kg papildomas produkcijos potencialas. Tai reiškia, kad palikuonės mišrūnės produkcijos potencialas (kai tėvų produkcijos potencialai yra 12 tūkst. ir 10 tūkst. kg) bus ne 11 tūkst. kg, o 11 550–12 100 kg.
Mišrūnės pirmoje kartoje būna geros, o po to jų dukros suprastėja. Netiesa. Šiuo atveju yra atsitikę taip, kaip teigiama senoje rusiškoje patarlėje – girdžiu skambinant, bet nežinau, iš kur. Dėl to, kad gyvuliai mišrinami, jie neblogėja, tačiau naudojant mišrinimui tas pačias veisles sumažėja heterozės efektas, t.y. sumažėja papildomas „bonusas“. Jeigu ir toliau mišrinti naudojamos tos pačios veislės, heterozės efektas antroje kartoje yra mažesnis. Vietoje 100 proc. efekto gaunamas 50 proc. heterozės efektas. Grįžtant prie ankstesnio pavyzdžio reikštų, kad antroje kartoje palikuonių produktyvumo potencialas būtų 275–550 kg didesnis už aritmetinį vidurkį.
Jeigu dviejų pieninių veislių mišrūnė yra apsėklinama trečios pieninės veislės (kuri nėra artima pirmosioms dviem veislėms) buliaus sėkla, heterozės efektas yra išsaugomas 100 proc. Vėlesniuose etapuose vis grįžtant prie sėklinimo su tų pačių veislių bulių sėkla, heterozės efektas šiek tiek sumažėja ir ilgainiui nusistovi ties 85 proc. Todėl labiausiai apsimoka mišrinti ne dvi, o tris pienines veisles.
Mišrūnių telyčių niekas neperka. Netiesa. Jeigu telyčios tinkamai užaugintos, ūkiai mielai perka mišrūnes savo bandų reprodukcijai, nes jos pasižymi gera vaisa, atsparumu ir yra geriau prisitaikančios prie perkėlimo iš vienos bandos į kitą.
Mišrinama banda būna netolygi. Netiesa. Labiausiai netolygios bandos yra tos, kuriose laikomos skirtingų veislių karvės. Pvz., ūkis laiko Lietuvos žaląsias ir Lietuvos juodmarges ir abi šias populiacijas veisia grynuoju veisimu. Tai yra: Lietuvos juodmarges sėklina su holšteinų sėkla, Lietuvos žaląsias sėklina, tarkime, su vikingų žalųjų sėkla. Tokia banda yra pasmerkta amžinam netolygumui.
Kai vyksta mišrinimas, banda labai greitai pasidaro vienalytė. Visos karvės savyje turi visų mišrinti naudojamų veislių kraujo dalis. Nors spalvos ir „veido bruožai“ atrodo skirtingi, tačiau savo kūno dydžiu, sudėjimu jos būna panašios.
Mišrūnės yra nevaisingos. Netiesa. Čia turbūt kažkas pritaikė taisyklę iš srities apie skirtingų gyvulių rūšių (pvz., arklys, asilas) mišrūnus. Mišrūnės ne tik yra vaisingos, jos pasižymi geresnėmis vaisos savybėmis nei grynaveislės karvės. Tai dar vienas ir ne paskutinis „bonusas“, kurį suteikia heterozės efektas.
Tiek trumpai apie mišrinimo esmę ir mitus. Pabaigoje vienas pastebėjimas – mišrūnės yra tikrai puikios, produktyvios ir atsparios karvės, kurios „atleidžia“ daug vadybinių klaidų. Daug, bet ne visas. Taigi nesitikėkime, kad visas vadybines problemas išspręsime veisimu.

Šių ŽŪB „Vaškai“ telyčaičių tėvai vikingų holšteinų veislės bulius, montbeliardė veislės bulius, vikingų žalųjų veislės bulius.

Lietuvos ūkiai pasirinkę mišrinimą
ŽŪB Vaškai (1100 karvių) mišrinimą taiko nuo 2009 m. Prieš pradedant mišrinimą šiame ūkyje beveik lygiomis dalimis buvo laikomos Lietuvos juodmargės ir Lietuvos žalosios. Buvo priimtas sprendimas Lietuvos juodmarges sėklinti vikingų žalųjų, o Lietuvos žaląsias – vikingų holšteinų veislių bulių reproduktorių sėkla. Vėlesniame etape į mišrinimo schemą buvo įtraukta ir prancūziška montbeliardė veislė. Ūkyje atvestos mišrūnės melžiamos jau penktus metus, kasdien ūkis parduoda apie 30 tonų pieno.
ŽŪB „Pelaniškiai“ (per 500 karvių) mišrinimą taiko nuo 2010 m. Kiek vėliau mišrinimą pradėjo ŽŪB „Piktupėnai“ (apie 300 karvių), R. Vitkausko ūkis (daugiau nei 800 piendavių), ŽŪB „Kiemeliai“ (per 900 karvių) ir kiti mažesni ūkiai.

Dr. Donata UCHOCKIENĖ
UAB „Gameta“ direktorė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.