Pieno ūkis – kaip metafora

Pieninės galvijininkystės ABC

Biržų rajono ūkininkas Vytautas Stankevičius įsitikinęs gyvulininkystės ir pieno gamybos verslo perspektyva.

– Pieno ūkis – kaimo socialinis modelis, valstybės grindinio akmuo, žmogaus pradžios ir išlikimo metafora, – kalba žinomi Biržų krašto ūkininkai Vaidutė ir Vytautas Stankevičiai. Atokiame Lietuvos paribio su Latvija kaime jiedu sukūrė modernų pieno ūkį, kuriame telpa verslas, mokslas, edukacija, turizmas, poezija. Nuolat banguojančioje ir sunkiai prognozuojamoje rinkoje ūkininkai kupini ryžto puoselėti pienininkystę, suteikti darbo ir pajamų kaimo žmonėms, ekonomiką derinti su kūryba. Už savo iniciatyvas Stankevičiai per pastarąjį dešimtmetį daugelį kartų apdovanoti valdžios padėkomis, šalies ir užsienio kolegų nuolat lankomi, jų patirtis sudėta į lyrinį dokumentinį filmą „Pieno kelias – Paukščių takas“.

Pažangos siekiantis ūkis
V. ir V. Stankevičių ūkis – 870 galvijų (450 melžiamų karvių), sutalpintų septyniuose tvartuose. Kasdien į pieno perdirbimo įmonę išvežama po 5 t pieno žaliavos. Nuo 2004 m. ūkyje įgyvendinta nemažai verslo pažangos projektų, sukurtas į ateitį orientuotas tvarus pieno gamybos verslas. Kontroliuojamų holšteinų karvių bandą praturtinę Danijos džersiai – pieninių galvijų veislė, išvesta Didžiojoje Britanijoje, Džersio saloje. Pasak V. Stankevičiaus, šių karvių pienas yra labai geros struktūros ir išeigos: riebalų būna iki 9 proc., baltymų – iki 4,5 proc., iš dešimties litrų pieno išeina pusantro kilogramo sūrio. Ūkininko teigimu, džersiai labai gražūs, intelektualūs, net inteligentiški ir smalsūs gyvuliai. Jų produktyvumas, be abejo, labai priklauso nuo to, kaip subalansuojamas šėrimas. Džersiai ūkyje šeriami panašiai kaip ir holšteinai, todėl jų produktyvumas yra šiek tiek mažesnis negu holšteinų, tačiau pieno sudėties rodikliai kur kas geresni, primilžis svyruoja nuo 16 kg iki 24 kg per parą.
– Džersių pageidauja kaimo turizmo sodybų šeimininkai, – pasakoja V. Stankevičius, – galvijai ramūs, patrauklūs, be baimės eina prie žmonių, leidžiasi glostomi.
Kaip rašo prof. Česlovas Jukna, džersiai yra viena seniausių ir populiariausių veislių. Grynuoju veisimu džersių veislės galvijai veisiami jau šešis šimtus metų. Veislė žinoma Anglijoje nuo 1771 m., ji buvo vertinama pieno ir sviesto gamyboje. Manoma, kad džersių veislė susiformavo iš vietinių Normandijos ir Bretanės (Prancūzija) galvijų. Švelnus jūrų klimatas, galimybė beveik ištisus metus karves ganyti gerose ganyklose buvo palankūs veiksniai pieninei galvijininkystei plėtoti. Veislė formavosi atrankos ir parankos būdu, nenaudojant kitų veislių.

Salų galvijai
Siekiant išvengti kryžminimo su kitomis veislėmis, nuo 1789 m. į Džersio salą uždrausta įvežti gyvus galvijus iš kitų šalių. Vienašališka atranka ir paranka mažoje populiacijoje (10–13 tūkst. karvių) pagal pieningumą ir pieno riebumą, švelnus klimatas, geros ganyklos suformavo gana lepius, sunkiai mažiau palankiomis sąlygomis prisitaikančius galvijus. Nepaisant to, džersiai veisiami daugelyje pasaulio šalių. Gyvulių spalva šviesiai žala, šviesiai dvyla, kartais su tamsiu atspalviu, baltomis dėmėmis ant galūnių ir apatinėje liemens dalyje. Nosies veidrodėlis tamsios spalvos su šviesių plaukų žiedu.
Džersių veislės galvijai pasižymi pieniniams galvijams tipišku eksterjeru. Jų galva nedidelė, lengva su įlenktu veido profiliu ir plačia kakta, kaklas plonas, kaklo oda su daugeliu smulkių raukšlelių, nugara lengvai įlinkusi, krūtinė gili, bet neplati, liemuo ilgas, kampuotų formų, skeletas švelnus, raumenys išvystyti silpnai, oda plona, šeriai minkšti, švelnūs. Tešmuo dažniausiai vonios formos su plačiai išdėstytais speniais. Gyvuliai gyvo temperamento, patiklūs, jautrūs nepalankioms aplinkos sąlygoms. Karvių aukštis ties ketera 120–122 cm, krūtinės gilumas 64–65 cm, krūtinės platumas 37–38 cm. Džersių svoris atskirose šalyse nevienodas, stambiausi galvijai veisiami Danijoje ir JAV, smulkiausi savo tėvynėje. Vidutinis karvių svoris 350–400 kg, yra gyvulių, sveriančių 500–520 kg, bulių 600–700 kg. Veršeliai atvedami smulkūs – 18–22 kg.

Produktyvumo rekordai
Vidutinis karvių pieningumas – 6 tūkst. kg, pieno riebumas svyruoja – 5–7 proc., baltymingumas 3,9–4,5 proc. Yra karvių, kurių pieno riebumas viršija 8 proc., o baltymingumas 5 proc. ir duodančių po 11–12 tūkst. kg pieno per laktaciją. Pienas skanus, jame yra daugiau vertingų maisto medžiagų, negu kitų veislių karvių piene.
Džersiai linkę mažiau sirgti nei kitų pieninių veislių galvijai.
Šios veislės galvijai yra stiprios konstitucijos – apie tai liudija ilgas jų produktyvus amžius. Pavyzdžiui, JAV karvė davė pieno net 21 metus, Naujojoje Zelandijoje – 20 metų.
Oficialus džersių karvių produktyvumo rekordas pasiektas Anglijoje: 1952 m. iš šešių metų karvės Miuzikal per 361 d. primelžta 11 219 kg 5,97 proc. riebumo pieno. Pastaruoju metu pasaulyje laikomos kelių tipų džersių veislės karvės. Salų džersiai labai jaukūs, nestambūs, lengvų kūno formų. Šio tipo karvės panašios į stirnas. Stambesni švelnaus sudėjimo džersiai yra JAV ir Kanadoje. Pieningiausi šios veislės galvijai auginami Naujojoje Zelandijoje. Danijoje veisiami yra stambesni, grubesnio eksterjero.
Džersiai veisiami grynuoju veisimu ir naudojami kryžminti su kitomis veislėmis, siekiant didinti pieno riebumą ir baltymingumą.
Į Lietuvą šios veislės galvijai buvo įvežti 1965 m., tačiau išnyko. Pakartotinai įvežti 2005–2006 metais. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje 2007 m. buvo laikomos 139 džersių veislės karvės, iš kurių per laktaciją primelžta po 6 154 kg 5,83 proc. riebumo, 4,03 proc. baltymingumo pieno.

Pieno sudėtis – pagal pageidavimą
Biržiečiai ūkininkai V. ir V. Stankevičiai dėmesingai seka viešojoje erdvėje vykstančias diskusijas apie pieno vartojimą, jo naudą ar žalą žmogaus organizmui. Pasak V. Stankevičiaus, pienas yra žinduolių gyvūnų pieno liaukos sekretas, skirtas naujagimiui maitinti. Jame yra visų lengvai įsisavinamų maisto medžiagų, reikalingų organizmui augti: riebalų, baltymų, angliavandenių ir mineralų. Be to, piene yra ir kitų organizmui labai svarbių maisto komponentų: vitaminų, fermentų, organinių rūgščių, hormonų, imuninių medžiagų. Nustatyta, kad piene yra daugiau nei 200 įvairių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmo ląstelėms atsinaujinti ir energijai gauti. Piene yra toks baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis, kad organizmas juos geriausiai įsisavina: baltymų – 96 proc., riebalų – 95 proc., pieno cukraus – 98 proc. Pienas turi dietinių savybių, aktyvina virškinimo trakto darbą, reguliuoja rūgštingumą ir šarminę pusiausvyrą organizme.
Pasak V. Stankevičiaus, ištirta, jog pieno baltymingumas ir riebumas tarpusavyje susiję. Įvairių veislių karvių piene baltymai sudaro 77–89 proc. riebalų kiekio. Mokslininkų duomenimis, holšteinų veislės karvių – 88 proc., Švedijos holšteinų – 87, džersių – 79, lietuviškų veislių – apie 80 proc.
Santykis tarp baltymų ir riebalų kiekių kartais pakinta. Tai įvyksta dėl virškinimo sutrikimų bei šėrimo klaidų: kai kurie pašarai mažina pieno riebumą, didina baltymingumą arba atvirkščiai.

Svarbi genetika
Pastaruoju metu pieno perdirbėjai akcentuoja, jog jiems vertingesnė daugiau baltymų turinti pieno žaliava. Specialistai pastebi, kad pieno baltymingumas didėja nuo ketvirto iki aštunto karvių laktacijos mėnesio. Baltymų piene padaugėja rudenį. Vasarą ir rudenį apsiveršiavusių karvių pieno baltymingumas 0,07–0,08 proc. mažesnis, palyginti su apsiveršiavusiomis žiemą ir pavasarį. Pieno baltymingumas ir riebumas labai priklauso nuo genetikos, paveldimas labiau nei pieno kiekis. V. ir V. Stankevičių ūkio karvės sėklinamos „Litgeno“ genetiškai patikrintų bulių sperma, sėklinimo indeksas – 1,2 dozės.
Ūkininkas V. Stankevičius pastebi, kad šėrimas pieno baltymų kiekį veikia ne taip smarkiai kaip riebalų. Baltymingumas didėja šeriant daug energijos ir mažiau ląstelienos turinčiais pašarais. Tačiau jie dažniausiai sumažina pieno riebumą. Energijos trūkumas atsiranda dėl nepakankamo koncentratų kiekio arba stambiųjų pašarų stygiaus ar jų blogos kokybės.
– Galvijų produktyvumą, pieno riebumą ir baltymingumą skatina ir ūkyje įdiegtos automatizuotos melžimo sistemos, – pasakoja V. Stankevičius.
Prieš trejus metus ūkio fermoje įrengti melžimo ir pašarų dalijimo robotai išvadavo žmogų nuo sunkaus rankų darbo, suteikė šeimininkams daugiau laiko skirti bandos priežiūrai, galvijų gerovei.

abc

Autoriaus nuotraukos

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.