„Pienocentras, 1927–1936 m.“

Tęsinys. Pradžia „ŪP“ Nr. 72, 74

Antalieptės pieno perdirbimo bendrovės pieninė.

Antalieptės pieno perdirbimo bendrovės pieninė.

Visų minėtų sviesto kokybei pakelti priemonių dėka mūsų eksportinio sviesto kokybė iš metų į metus gerėjo, kol 1935 metais pasiekė aukščiausio laipsnio: I rūšies sviesto tais metais buvo eksportuota 85,91 %, 1936 metais šis % dėl įvairių nepalankių aplinkybių šiek tiek sumažėjo.
Pieno perdirbimo bendrovėms, kaip ekonominėms organizacijoms, nuo pat jų veikimo pradžios buvo labai svarbus tinkamas atskaitomybės tvarkymas. Gerai tvarkoma atskaitomybė įgalina nuolatos sekti bendrovių veikimo tikslingumą ir racionalumą. Kaip žinome, tik racionaliai vedama įmonė sugeba savo laiku amortizuotis, tinkamai išnaudoti įdėtą kapitalą ir žaliavos tiekėjams išmokėti galimai aukštesnę kainą. Kad pagelbėtų bendrovėms tvarkyti atskaitomybę, Pienocentras nuo pat savo veikimo pradžios išlaikė sąskaitybos instruktorių kadrą. Sąskaitybos instruktoriai ne tik sekdavo pieno perdirbimo b-vių atskaitomybės tvarkymą, bet taip pat nepajėgiančioms išlaikyti nuolatinio buhalterio bendrovėms padėdavo pačią sąskaitybą suvesti, paruošti bylas Žemės Banke paskoloms gauti ir duodavo nurodymų įvairiais b-vių finansiniais ir ekonominiais reikalais.
Sutvarkius bendrovių sąskaitybos vedimą, pasidarė galima planingai eiti prie bendrovių veikimo racionalizavimo, ypač gamybos išlaidų mažinimo. Jau 1929 metais pradėta apskaičiuoti visų pieno perdirbimo bendrovių gamybos išlaidas ir iš jų daryti praktines išvadas. Gamybos išlaidų mažinimo reikalą ypač paaštrino 1930 metais prasidėjusi pasaulinė ūkiškoji depresiją, kuri nepaprastai numušė visų žemės ūkio gaminių kainas. Pieno perdirbimo bendrovės, nors jos už sviestą gaudavo labai žemą kainą, nenorėdamos nustoti pieno, buvo priverstos ūkininkams už pieną kainų atitinkamai nemažinti; ši aplinkybė spyrė b-ves iki galimų ribų susispausti ir sumažinti gamybos išlaidas. Gamybos išlaidoms sumažinti priemonės buvo: pieninėse perdirbamo pieno kiekio didinimas ir administracinių bei tiesioginių gamybos išlaidų mažinimas. Turinčios mažus pieno kiekius pieninės gamybos išlaidų žymiau sumažinti nepajėgė. Tokioms pieninėms teko savo veikimą nutraukti, prisijungiant prie kaimyninių stipresnių ir turinčių geresnius įrengimus pieninių. Ligi 1932 metų toks jungimasis buvo nežymus: ligi to laiko tesusijungė keliolika pieninių, kurių

Kelmės pieno perdirbimo bendrovės „Džiaugsmas“ pieninė.

Kelmės pieno perdirbimo bendrovės „Džiaugsmas“ pieninė.

daugumas buvo įsteigtos necentralizuoto pieninių organizavimo laikotarpyje. Masinis jungimasis prasidėjo 1932 metais, paaštrėjus ūkiškai depresijai, ir vyko ligi 1936 metų pabaigos, nors pastaruoju laiku kiek lėtesniu tempu. 1932–1936 metų bėgyje iš viso susijungė (likvidavosi) 89 pieninės.

Besilikviduojančioms (prisijungiančioms) pieno perdirbimo bendrovėms pakelti likvidacinius nuostolius, o silpnesniosioms pieno perdirbimo bendrovėms, turinčioms ateityje perspektyvų sustiprėti, – įeiti į normalią veikimo vagą daug pagelbėjo savo parama Žemės Bankas, silpnesnėms pieno perdirbimo bendrovėms remti fondas, Žemės Ūkio Rūmai ir Pienocentras. Silpnesnėms pieno perdirbimo bendrovėms remti fondas buvo sudarytas ministerijų Kabineto 1933 metų rugsėjo mėn. 5 dienos nutarimu. Fondo lėšos susidarė iš atskaitymų po 5 ct. nuo kiekvieno eksportuojamo sviesto kilogramo.

Obelių pieno perdirbimo bendrovės „Labas“ pieninė.

Obelių pieno perdirbimo bendrovės „Labas“ pieninė.

Žemės Bankas, pradedant 1934 metais, iš savo pelno kasmet skyrė tam tikras sumas besilikviduojančių ir silpnai veikiančių pieno perdirbimo bendrovių pas save esančioms skoloms sumažinti; be to, eilei silpnesnių pieno perdirbimo bendrovių keletą metų yra neskaitęs procentų už esamas banke jų skolas. Žemės Ūkio Rūmai ir Pienocentras prie to yra prisidėję mažesnėmis sumomis.
Visų šių įstaigų pieno perdirbimo bendrovėms paremti skirtų lėšų suma pamečiui taip pasiskirstė:
Metai Visos sumos %
1932 2,57
1933 3,07
1934 24,65
1935 47,02
1936 22,69
Viso 100,00
Iš visos šių įstaigų suteiktos pašalpos besilikviduojančių pieno perdirbimo bendrovių skolų dengimui palengvinti teko apie 20 %, o silpnesnių pieno perdirbimo bendrovių padėčiai sustip­rinti – apie 80 %.

Kvėdarnos pieno perdirbimo bendrovės pieninė.

Kvėdarnos pieno perdirbimo bendrovės pieninė.

Šiuo pat tikslu Pienocentras yra išnuomavęs ir eksploatuoja keletą nuostolingai veikusių pieninių.
Pieninių jungimasis ir gamybos centralizavimas turi ekonomiškas ir technologiškas ribas. Šiuo metu pieninių jungimasis šias ribas yra jau beveik pasiekęs, ir pieninių skaičių mažinti beveik nebetenka. Daugumas dabar esamų pieninių veikia normaliai, ir tik dalį jų teks dar paremti.
Greta pieninių perdirbamo pieno kiekio didinimo, gamybos išlaidoms sumažinti turėjo nemažos reikšmės ir b-vių administracinių išlaidų siaurinimas. Šiuo tikslu jau nuo 1932 metų pradėtas normuoti pienininkų, buhalterių, reikalų vedėjų ir valdomųjų organų atlyginimas. Tatai daugiausia palietė silpnesniąsias pieno perdirbimo bendroves.
Pereinant prie smulkesnio Pienocentro ir pieno perdirbimo bendrovių 1927–1936 metų veik­los nagrinėjimo ir jo pailiustravimo skaitmenimis, pravartu susipažinti su mūsų pieno ūkio pajėgumu ir pieno surinkimo vietų tinklo tankumu Pienocentro veiklos dešimtmečio pradžioje ir pabaigoje, žr. lentelę.

lentele