Po sodinukų mugę pasidairius…

Beveik kiekvieną spalio savaitgalį įvairiuose Lietuvos kampeliuose šurmuliuoja rudeninės sodinukų mugės, kuriose galime įsigyti pačių įvairiausių augalų: pradedant daugiamečių gėlių kereliais, dekoratyviaisiais krūmais, medžiais ir baigiant vaiskrūmiais, vaismedžiais bei retesniais vaisiniais augalais. Viena didžiausių tokių mugių spalio 2–4 dienomis vyko parodoje „Sprendimų ratas 2014“, Aleksandro Stulginskio universitete (ASU), Kauno r. Ar kokybiški mugėse parduodami sodinukai, kaip tinkamai juos įvertinti ir išsirinkti, galiausiai – kaip išsaugoti, kol parsivežę pasodinsime? Į šiuos klausimus atsakymus žino ASU Agronomijos fakulteto dekanas, patyręs sodininkas, doc. dr. Viktoras PRANCKIETIS, kuris mielai sutiko pasižvalgyti po mugę kartu su žurnalu „Rasos“. 

Kuo didesnė pasiūla, tuo geriau

Pirmiausia V. Pranckietis pastebi tai, kad sodmenų pasirinkimas mugėje – didžiulis. Ir tai labai patogu lankytojams, nes kuo didesnė pasiūla, tuo didesnės galimybės išsirinkti norimą augalą.

„Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos medelynai labai smarkiai tobulėjo, profesionalūs sodininkai sugeba užauginti ir pateikti rinkai tikrai kokybiškų sodinukų. Išsiplėtė ir augalų asortimentas. Pardavėjai jau moka sodmenis tinkamai pateikti, kad jie būtų apsaugoti nuo išdžiūvimo. Kita vertus, mugėse pirkėjams gali būti sudėtinga atskirti, kurie pardavėjai yra ir augintojai, o kurie – tik prekiautojai sodinukais, dažniausiai importuotais“, – samprotauja V. Pranckietis, pridurdamas, kad medelių srautas iš Lenkijos į mūsų šalį yra didelis. Mugėse pateikiami tiek vietoje užauginti, tiek ir įvežtiniai augalai. Net medelynininkai kartais dalį medelių atsiveža iš kaimyninės šalies dėl lengvo ir greito uždarbio. Tiesa, įvežtinių sodinukų kokybės irgi nereikėtų labai peikti. Jų minusas gali būti tik tas, kad ne visos importinės veislės tinka auginti mūsų klimato sąlygomis.

Vazone – patogu pirkėjui ir komfortiška augalui

Didžioji dalis sodinukų dabar parduodama su uždara šaknų sistema, t. y.  vazonuose. Tai nemažas privalumas, nes tokius augalus galima sodinti praktiškai bet kada: nuo pavasario, kai atšyla žemė, iki vėlyvo rudens, kol ji užšąla. Iš vazonų išimti augalai lengvai pakelia persodinimą ir gerai prigyja. Kai kuriuos augalus galima sodinti ir žiemą, aišku, jeigu jie nebijo šalčių.

Bent vienus metus vazonuose augintus vaismedžius, vaiskrūmius į muges pardavėjai gali atvežti su lapais. Todėl, pasak V. Pranckiečio, akivaizdu, ar augalai sveiki. Apžiūrėjus lapus galima nesunkiai pastebėti, ar vasarą ant jų nebuvo amarų, kitų kenkėjų: jeigu lapai lygūs, sveiki, be „skylučių“, vadinasi, kenkėjai jų nebuvo užpuolę. Gerai prižiūrimuose medelynuose auginamus jaunus sodinukus ligos taip pat puola gerokai mažiau, negu, pavyzdžiui, senus neprižiūrimus sodus. Gražūs, žali, be dėmių, švarūs lapai parodo, kad augalai tikrai sveiki.

Vazonuose auginti ir su jais parduodami sodinukai visuomet yra brangesni negu plikomis šaknimis, tačiau ir mažesnė rizika, kad jie neprigis.

Kaip apsaugoti medelio šaknis?

Didelius vaismedžius medelynininkai į muges dažniausiai veža ne vazonuose, o iškastus iš dirvos, į plastikinius maišus supakuotomis šaknimis. Pasak V. Pranckiečio, šiuo, kaip ir visais kitais atvejais, svarbiausia apsaugoti šaknis nuo išdžiūvimo. Todėl rūpestingi augintojai, prieš paruošdami medelius, jų šaknis pamerkia į molio tyrę, po to dar – į sausas durpes. O per visą dieną mugėje laikomų medelių šaknys, ypač jeigu šiltas oras, turi būti kelis kartus drėkinamos į maišus įpurškiant vandens.

Iš dirvos iškasti medeliai mugėse turi būti pateikiami be lapų, nes jie garina vandenį ir džiovina šakas. Todėl ankstyvą rudenį, kol lapai nuo medelių dar nenukritę, augintojai juos privalo nuskinti. Mugėje matyti vaismedžiai būtent taip ir pateikiami – be lapų, su maišuose esančiomis šaknimis. Geriausias variantas, kai išorinė maišo pusė balta, tuomet saulė mažiau jį įšildo ir menkiau džiovina šaknis.

V. Pranckietis pastebi, kad mugėms besirengiantys medelynininkai kartais nori kuo anksčiau nuskinti vaismedžiams lapus. Tačiau tai nėra gerai, nes rudenį augalai rengiasi žiemai, medėja jų šakelės. Geriausia, jei lapus medeliai numestų natūraliai. Deja, vaismedžių mugės šalyje vyksta ne pagal medelių vystymosi ritmą, o pagal renginių organizatorių planus.

Perkant belapį medelį, suprantama, jau nebus galima iš lapų spręsti apie augalo sveikumą. Šiuo atveju reikėtų pažiūrėti, ar nepradėjusios džiūti medelio šakelių viršūnės, ar išilgai šakelių nesusiraukšlėjusi žievė. Visa tai rodytų, kad medelis jau seniai iškastas, seniai po muges vežiojamas, kad apdžiūvusios jo šaknys jau nebegali aprūpinti šakelių drėgme.

Renkantis ne vazone augintą, o iš dirvos iškastą vaismedį, V. Pranckietis pataria pirmiausia atkreipti dėmesį ne į jo vainiką, o į šaknis. Jos turi būti gyvos – drėgnos, vešlios, kuo daugiau smulkių šaknelių, tuo geriau.

Augalai irgi turi pasus

Dar vienas dalykas, kuriuo „Rasų“ pašnekovas pataria pasidomėti perkant vaismedžius – ar ant medelio yra etiketė. Valstybinės augalininkystės tarnybos kontroliuojami medelynai, jeigu jie atitinka visus nustatytus reikalavimus, gauna leidimus tiekti į rinką medelius, o patiems sodinukams išduodami vadinamieji augalo pasai. Juose nurodyta, kas ir kada sodinuką užaugino, sodinuko pavadinimas ir kilmė, veislė bei kiti svarbūs dalykai.

Pasak V. Pranckiečio, vaismedžio etiketėje galėtų būti nurodytas ir poskiepis, nors tai nėra privaloma. Tačiau pasidomėti, į kokį poskiepį buvo įskiepyta kriaušaitė ar obelaitė, būtina ir labai svarbu. Jeigu etiketėje poskiepio rūšis neįrašyta, to reikėtų paklausti pardavėjo. Poskiepis parodo, kokio dydžio vaismedis augs, ar sode jam reikės nuolatinės atramos (kuolo), ar ne. Pavyzdžiui, jeigu kriaušė skiepyta į miškinę, ji augs didelė, tvirta ir nuolatinės atramos jai nereikės. Jeigu skiepyta į cidoniją, kriaušaitė bus žemaūgė ir jos kamieną visada teks prilaikyti šalia įbestu kuolu.

Veislių daug, bet ne visos mums tinka

Išsiaiškinus, į kokį poskiepį įskiepytas medelis, kitas ne mažiau svarbus klausimas pardavėjui – kokia veislė. Jos paprastai būna nurodytos augalo pase.

Prieš renkantis obelaites ar kriaušaites vertėtų iš anksto pasidomėti, kurios jų veislės tirtos Lietuvoje ir kurios registruotos kaip tinkamos auginti mūsų klimato sąlygomis.

„Pastarųjų metų žiemos labai puikiai „patikrino“ skirtingų obelų veislių tinkamumą – ASU pomologinio sodo kolekcijoje iš pasodintų 57 veislių obelų gyvų liko tik 13. Buvome pasodinę įvairiausių veislių, kokių tik buvome gavę. Tyrimą tam ir vykdėme, kad galėtume sodininkams patarti, kokios Lietuvoje tinkamos auginti, o kokios – ne“, – sako V. Pranckietis. Įvairių veislių sodmenų į šalies rinką iš kitų ES šalių įvežama labai daug, nes tai legalu.

Norintiesiems pasisodinti naujų veislių medelių „Rasų“ pašnekovas pataria per daug nesusižavėti prekybos centruose pirktų ir ragautų įvežtinių obuolių skoniu bei pagal tai vertinti veisles. „Daliai tokių veislių, auginamų Lietuvoje, gali neužtekti laiko sunokti. Pavyzdžiui, pritrūks bent 20 dienų, kad būtų ne mažiau kaip 20 °C šilumos. Tokiu atveju obuoliai negalės sunokti taip, kaip pietinėse šalyse, jie turės daugiau krakmolo ir mažiau cukraus. Vadiansi, nebus tokie skanūs kaip įvežtiniai“, – pasakoja V. Pranckietis. Dėl to prieš apsisprendžiant, kokią obelų ar kriaušių veislę įsigyti, reikėtų žinoti, ar jos tinkamos auginti mūsų šalies klimato sąlygomis. Tai parodo vadinamųjų paros vidutinių aktyvių temperatūrų (aukštesnių kaip 10 °C šilumos) suma, kurios reikia vaisiams sunokti. Lietuvoje šis rodiklis per šiltąjį laikotarpį sudaro apie 2 tūkst. laipsnių, o, pavyzdžiui, pietinėje Lenkijoje – 2,5 tūkst.

ASU Agronomijos fakulteto dekanas pataria aklai nepasikliauti tiek internete randama informacija apie sodo augalus ir jų veisles, tiek ir kai kurių pardavėjų mugėse teikiamais patarimais. Internete galima rasti ir klaidinančių žinių, pardavėjai taip pat ne visi išmano apie kiekvienos rūšies augalų auginimo subtilybes.

Pirkime rudenį, sodinkime pavasarį

Rudeninėse mugėse prekiaujama tiek sėklavaisiais (obelaitės, kriaušaitės), tiek kaulavaisiais (slyvos, vyšnios). Pasak V. Pranckiečio, visus medelius galima pirkti rudenį, tačiau kai kuriuos geriau sodinti pavasarį.

Slyvas, vyšnias ir kitus kaulavaisius bei mažesnes (vienmetes) kriaušaites patartina sodinti kuo anksčiau pavasarį, kai tik išeina įšalas. Rudeninis sodinimas šių rūšių medeliams pavojingas dėl jų jautrumo šalčiams. Todėl rudenį įsigytus sodinukus parsivežę turėtume prikasti: išimkime iš maišo, dėkime gulsčius ant žemių krūvos šiaurinėje jos pusėje taip, kad viršūnės būtų į pietus, o šaknys – į šiaurę. Šaknis ir dalį kamieno užberkime žemėmis. „Rasų“ pašnekovas dar kartą pabrėžia, kad medeliams tuo geriau, kuo anksčiau pavasarį jie pasodinami. Labai blogai daro tie žmonės, kurie sodina medelius gegužės mėnesį, kai jau sprogsta lapai.

Mitu docentas vadina ir tai, kad pavasarį sodinti skirtas duobes reikėtų pasiruošti rudenį. Tai visiškai nebūtina. Dabar medeliai dažniausiai skiepijami į vegetatyvinius poskiepius, augalų šaknys nebūna tokios išsikerojusios kaip sėklinių poskiepių. Sodo centruose galima įsigyti kokybiškų ir augalų lengvai įsisavinamų trąšų. Todėl sodinimo vietas nesunku paruošti pavasarį. Išankstinis duobių ruošimas galbūt reikalingas tik dideliems medžiams sodinti.

Visas obelaites, taip pat ir dvimetes kriaušes, galime sodinti rudenį, pavasario nebūtina laukti, nes jos žiemoja gerai. Aišku, tam tikra rizika išlieka, nes permainingos žiemos, kai atlydžiai kaitaliojasi su šalčiais, augalams gali būti pavojingos. Rudenį pasodintiems medeliams šakų trumpinti nereikia, nebent šaknis, jeigu yra negražių. O vainikas formuojamas pavasarį: medeliams, kurie buvo pasodinti ne iš vazonų, o iškasti iš medelyno, turėtume apie trečdaliu ar per pusę sumažinti vainiką, nes augalas ir šaknų turi panašų kiekį. Tuomet medeliai lengviau prigyja. Iš vazonų sodinamų medelių vainikas negenimas, tik formuojamas pagal poreikį.

Spygliuočių metas jau baigiasi

Spalis yra tinkamas metas daugelio rūšių sodo ar dekoratyviesiems augalams sodinti. Tačiau ir šiuo atveju yra tam tikrų išimčių. „Pavyzdžiui, spygliuočius, jeigu jie iškasti iš medelyno plikomis šaknimis, sodinti šiuo metu jau šiek tiek per vėlu, – pastebi V. Pranckietis, mugėje pamatęs nemažas dekoratyvines pušeles, pardavinėjamas ne vazonuose, o plikomis šaknimis, tik aprištomis plastikiniais maišeliais. – Spygliuočius patartina sodinti iki rugsėjo vidurio, kad jie iki šalčių dar spėtų įsišaknyti. Jeigu sodiname vėliau, rekomenduočiau pirmiausia labai gerai palaistyti žemę, o po to mulčiuoti jos paviršių. Mulčias apsaugos šaknis nuo šalčių. Geriau prigis tie spygliuočiai, kurie turi nemažai smulkių šaknelių. Jeigu augalai medelyne nebuvo daug kartų persodinti (tai juos skatina užauginti daugiau šaknelių), o iškasti iš nuolatinės augimo vietos iš karto, jų šaknynas silpnesnis, sėkmingo prigijimo tikimybė – mažesnė. Tačiau manykime, kad spalio pradžia dar yra paskutinis galimas ne pats blogiausias spygliuočių sodinimo laikas. Svarbiausia pasodinus – neduoti sušalti šaknims, ypač sausoms.“

Beje, taisyklė, kad pasodintą augalą reikia gausiai palaistyti, galioja visais atvejais.

Ar dar galima sodinti braškes?

Nors braškių augintojai žino, kad geriausias jų sodinimo laikas yra rugpjūtis, spalio pradžioje vykusioje mugėje dar buvo galima pamatyti braškių daigų. Vešlūs, gražiais žaliais lapais, o kai kurie net su uogomis daigai vilioja braškių mėgėjus. Tačiau kyla pagrįsta abejonė – pirkti ir sodinti tokiu vėlyvu laiku braškes, ar vis dėl to jau nebe?

Pasak V. Pranckiečio, braškes į joms skirtas lysves turėjome pasodinti ne vėliau kaip iki rugsėjo 10-osios. Mat svarbiausia, kad daigai iki žiemos suformuotų vešlią skrotelę, užaugintų pakankamai lapų, apsaugančių šaknis, o ypač šaknies kaklelį nuo šalčių. Kai braškių daigai pirmaisiais metais turi mažai lapų, dažnai besniegę šaltą žiemą pašąla šaknies kaklelis.

Jeigu braškių daigai parduodami vazonėliuose ir turi suformavę lapų skrotelę, vėliau sodinti dar galima. Vėlai sodinamus daigus nuo būsimų šalčių poveikio galima bandyti apsaugoti mulčiuojant nerūgščiomis durpėmis. Po didelę saują durpių užberiama ant kiekvieno daigo, po lapais.

Tačiau vėlai rudenį sodinti braškes „Rasų“ pašnekovas pataria verčiau vengti. Jeigu labai knieti tokiu laiku įsigyti patikusių daigų, grįžus į namus galbūt vertėtų juos šiltesnėje vietoje susodinti vieną prie kito, kad jie susiglaudę apsisaugotų nuo galimo pašalimo žiemą. Taip pat šiek tiek apmulčiuoti durpėmis ar šiaudais. O tinkamais atstumais tokius daigus pasodinsime anksti pavasarį, praėjus šalčių pavojui.

Avietės, serbentai ir kiti vaiskrūmiai

Mugėje gausu remontantinių ir paprastųjų aviečių, serbentų, retesnių vaiskrūmių. Daugelis pardavėjų avietes pardavinėja patrumpintais stiebais, be lapų, ūglius surišę po kelis į ryšulėlius. Pasak V. Pranckiečio, toks augalų paruošimas tinkamas. Avietes galima sodinti bet kada, jos nelepios ir lengvai prigyja. O pasodinus remontantinių aviečių stiebus galima nukirpti. Jie nebūtini, nes kitąmet mums reikės naujų iš šaknų išaugančių ūglių.

Docentas nepagyrė pardavėjo, į mugę atvežusio iškastų serbentų su lapais. Pastaruosius, kaip ir vaismedžiams, reikėjo nuskinti. Tačiau serbentai labai gajūs, taigi ir tokie kereliai turėtų sėkmingai prigyti.

Serbentus būtina pasodinti rudenį, nes pavasarį jie labai anksti sprogsta, sodinti nėra laiko. Pasodinus serbentus (tiek juoduosius, tiek raudonuosius), jų stiebus, kaip ir aviečių, patariama nukirpti tam, kad jie galėtų šakotis. Kerpama taip pat rudenį, tuomet pavasarį jie paskatinami leisti ūglius iš šakninių pumpurų. Pirmaisiais metais galima palikti nebent vieną šakelę, kad galėtume pažiūrėti, kokios uogos dera.

Šilauoges, sausmedžius, vynmedžius ir įvairius kitokius sodinukus, kurie parduodami vazonuose, parsivežus galima iš karto sodinti į jiems skirtą vietą. Norintiesiems įsigyti vynuogių sodinukų „Rasų“ pašnekovas pataria taip pat pasidomėti veislėmis, nes kai kurios jų sunoks tik šiltnamyje, o lauke joms gali pritrūkti šilumos.

Baigdamas pasivaikščiojimą po sodinukų mugę, V. Pranckietis apibendrina, kad joje daugiau teigiamų dalykų, o pastabų – vos viena kita. ASU Agronomijos fakulteto dekanas į muges pataria atvykti jau žinant, ko ieškome ir ko norime. Tuomet bus lengviau išsirinkti, juolab kad vienoje vietoje – didžiulė augalų pasiūla.

Rasa JAGAITĖ

Autorės nuotraukos

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.