„Praeina negandos ir vėl gerai“

Jonui Grabauskui patinka ūkininkauti gimtinėje. Jo nepalaužė nei sunkumai, nei nelaimės.

Ūkininkauti 65 metų rokiškėnui Jonui Grabauskui – pašaukimas. Tik taip gali paaiškinti, kodėl profesionalus elektrikas, didelę savo gyvenimo dalį be jokios stokos vertęsis iš savo paklausios profesijos ir kitų pelningų darbų, pasirinko žemdirbio kelią. Ir gana sunkų bei vienišą kelią. Kartu su juo šalia pradėję ūkininkauti du broliai, taip pat elektrikai, netrukus vėl grįžo prie savo profesijos, o Jono žmona paskui vyrą neatėjo į ūkį, ji liko gyventi mieste.

Pašaukė tėvų žemė
Rokiškio mieste, savo su tėvais statytame name, gyvenęs J. Grabauskas pradėjo ūkininkauti iš karto, kai tik buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė ir jo tėvas susigrąžino žemę bei po lygiai ją padalijo savo trims sūnums.
Grabauskų tėviškėje Piepaliuose senoji sodyba nebebuvo išlikusi – ją sovietmečiu nušlavė nuo žemės paviršiaus prasiautusi visagalė melioracija. Jonas taip nekantravo pradėti ūkininkauti, kad iš karto įsigijo šešias karves, nors pirmąją žiemą jas teko laikyti mieste. Supratęs, kad nieko gera iš tokio ūkininkavimo nebus, suskubo kurtis kaime, savo žemėje. Antrąją ūkininkavimo žiemą Jono galvijai žiemojo jau pastatytame naujame tvarte Piepaliuose.

Po nelaimės pranašavo krachą
J. Grabauskui patiko kažkada Murmansko srityje matytos ūkių sodybos. Jose kiemai buvo uždari – gyvenamieji namai sujungti su tvartu ir kitais ūkiniais pastatais.
Būtent tokį – rusišką projektą – Jonas pasirinko, kai pradėjo kurti savo ūkį. Kadangi reikėjo skubėti, pastatus statė ne pats, o samdomi žmonės. Deja, prieš šešerius ar aštuonerius metus ištiko didelė nelaimė – nuo šieno pūstuvo ūkyje įsiplieskė gaisras. Sudegė ne tik klojimas, bet ir visų pastatų stogai.
Gaisras kilo liepą, kai į klojimą jau buvo suvežti būsimos žiemos pašarai. Po gaisro jų nebeliko. „Teko ne tik iš naujo pasirūpinti pašarais, bet iki šalčių uždengti visus stogus. Labai sunki buvo ta žiema, – prisiminęs nelaimę atsidūsta Jonas. – Tąkart pirkau net apipuvusius šiaudus ir jais šėriau gyvulius, kad tik išsilaikyčiau.“
Daug kas jam tada sakė: „Jonai, kelk rankas, krachas tau!“ Bet Jonas išsilaikė. Atkūrė ūkį. Tik klojimo nebestatė ir nebeliko „rusiško“ – uždaro – sodybos plano.
Gyvenamąjį namą sujungti su tvartu, atrodytų, – keistas sumanymas. Tačiau J. Grabauskas mato didelį to privalumą: jei tvarte koks sujudimas, pavyzdžiui, karvė ima veršiuotis, išgirsta ir naktį. O pakilus iš patalo iki tvarto – vos keli žingsniai.

Nepavyko pasinaudoti skirta parama
J. Grabauskas šiuo metu dirba apie 100 ha. Vyras džiaugiasi, kad visa jo žemė – vienoje vietoje, o tolimiausia ganykla – už kilometro nuo namų.
Javų jis parduoda mažai, daugiausia augina pašarams. Laiko 68 galvijus, iš jų – 30 melžiamų Lietuvos juodmargių karvių ir 10 mėsinių galvijų. Savo maistui laiko vištų ir keliolika nutrijų, augina daržovių.
Po to, kai samdytas darbininkas dėl aplaidumo sudegino traktorių, visą turimą techniką prižiūri ir valdo pats ūkio šeimininkas. Jam ūkyje triūsti padeda dvi darbininkės Jolita ir Lina. Moterys ne tik ūkyje dirba, bet ir jame gyvena jau 10 metų.
Melžiama ūkyje melžimo aparatais į bidonus. J. Grabauskas norėjo pasinaudoti ES parama savo ūkiui modernizuoti. Parašė projektus, buvo skirtos lėšos jiems įgyvendinti, bet abu kartus nepavyko jomis pasinaudoti – aplinkybės sutrukdė.
Pirmąjį kartą savo fermoje norėjo įdiegti modernią melžimo liniją. Pasamdytas rangovas vasarą pradėjo vežti įrangą, bet montavimo darbų nepradėjo. Atėjo šalčiai, gyvulius iš ganyklų teko suvaryti į tvartus. „Sausio mėnesį rangovas man pagaliau paskambino: „Mėnesiui ištuštink tvartus!“ Tai buvo neįmanoma. Kovo mėnesį atvažiavo patikrinti Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovai – melžimo linija buvo nesumontuota. Reikėjo grąžinti pinigus, parama „nuplaukė“.“
Kitą kartą gavo paramą mėšlidei statyti. Bet staiga krito pieno supirkimo kainos – nuo daugiau kaip lito iki 50-ies centų. „Paskaičiavau, jei pieno kainos ilgai bus tokios, paėmęs paskolą negalėsiu nė su banku atsiskaityti, ir paramos atsisakiau“, – pasakoja ūkininkas.
Mėšlides vis dėlto, padedant broliui, jis pasistatė. Ir tekainavo jos 50 tūkst. litų. Jei būtų statęs pagal programą su rangovais, mėšlidės būtų atsiėjusios 130 tūkst. Lt ir dar pačiam būtų tekę įsigyti žvyro.

Dienos sukasi ratu
J. Grabauskas neslepia, kad ūkyje jo gyvenimo dienos sukasi ratu ir visos yra viena į kitą panašios. 6 valandą jis su savo pagalbininkėmis jau būna tvarte. Pirmiausia apžiūri fermą, ar viskas gerai. Tada užkuria krosnį, katile užkaista vanduo – jo reikia melžimo aparatams plauti. Pašeria gyvulius.
„Jei visi trys dirbame, nebūna gedimų, rytinę ruošą baigiame 8 valandą ir einame pusryčiauti. Po to kelioms valandoms važiuojame padirbėti į laukus – iš valstybės įsigytoje apleistoje žemėje kertame karklynus. Tą 70 arų lauką paversiu dirbama žeme. Miško truputį užsodinsiu“, – apie artimiausius planus pasakoja atkaklus ūkininkas.
Negali nestebinti, kad praėjusį pavasarį kelis šimtus beržų ir eglučių jau pasodinęs ūkininkas duobes medeliams iškasė savo rankomis kastuvu.
Po pietų Jonas apžiūri techniką, važiuoja į miestą, jei ko reikia įsigyti. O moterys laukia vakaro ruošos. Po jos – vakarienė ir vėl mintys apie rytdieną.
„Prie ūkio esu pririštas nuolat. Tik pusdieniui išvykstu. Be manęs merginos gali prižiūrėti gyvulius, bet jei dingtų elektra ir tektų generatorių užkurti, jos to nepadarytų.“

Prieš Naujuosius – sunkmetis
Praėjusių metų pabaiga J. Grabauskui finansiškai sunki. Negana to, kad nuo vasaros pieno kaina nukrito iki 57 ct/l, dar ir primelžia pieno gerokai mažiau, dalis karvių gruodžio pabaigoje veršiavosi. Mažos ir mėsinių galvijų kainos, neapsimoka jų dabar parduoti. Išmokos ūkininko dar nepasiekė.
„Kai už pieną mokėjo daugiau nei litą, buvo malonu dirbti. O dabar gauni pinigėlius ir galvoji, kaip reikės išsiversti – algas, mokesčius sumokėti, už elektrą atsiskaityti. Plaukai šiaušiasi!“ – susirūpinimo neslepia ūkininkas.
Vis dėlto į pesimizmą nepuola ir pats save nuramina: „Sausis bus lengvesnis. Gal pakils pieno kainos, ir vėl bus gerai. Be to, apsiveršiavusios karvės duos daugiau pieno – vėl lengviau. Mėsinių galvijų galėsiu parduoti, išmokas gausiu.“

Neskaičiuoja metų
J. Grabauskas visą gyvenimą daug dirbo. Sovietmečiu po pamainos Rokiškio grūdų produktų kombinate, kur buvo budintis elektrikas, uždarbiaudavo: statybose – elektriku, paskui, su draugu ir broliu sukūrę brigadą, penkerius metus statė tvartus – per metus pastatydavo septynis. Be to, apie penkerius metus iki atkuriant Nepriklausomybę Jonas kepė šakočius.
Pinigų stygiaus nejautė. Tad daug keliavo su šeima. Išmaišė visą Lietuvą, Sovietų Sąjungą – nuo šiaurės iki pietų: buvo Murmanske, Ulan Ude, Sočyje, Armėnijoje, Gruzijoje, maudėsi ne tik Juodojoje jūroje, bet ir Baikalo ežere ir Azovo jūroje.
Užtat dabar apie atostogas nė nesvajoja. Atostogų kelialapius į Lietuvos kurortus kas vasarą nuperka tik savo darbuotojoms.
„Kai sveikata leidžia dirbti, neskaičiuoju metų“, – sako pašnekovas, 25 metus išdirbęs elektriku, mėgęs savo darbą ir buvęs gerbiamas. Nesigaili, kad galiausiai pasirinko žemdirbio kelią. „Patinka ūkininkauti. Patinka valgyti savą maistą – kiaušinius, mėsą, sviestą, grietinę, daržoves. Iš maisto produktų tik duoną perkame“, – sako Jonas.
Tėvo ūkyje išaugintų gėrybių, be abejo, tenka paragauti ir vilniečiams sūnui bei dukrai, taip pat dviem anūkėms. Jie dažnai aplanko tėvą ir senelį.
„Čia – mano gimtinė. Kartais būna sunku, bet ne nuolat. Praeina tos negandos ir vėl gerai“, – patikina žemdirbys iš pašaukimo.

Daiva SKIRKEVIČIENĖ

Autorės nuotraukos

kaimo_laikrastis  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.