Rasa Kasparienė: „Norėjau ne tik šokti, bet ir šokius sieti su istorija“

Rasą KASPARIENĘ, vilkinčią viduramžių damos suknelę, praeiviai Kauno senamiestyje palydi su nuostaba ir šypsena. O ji jaučiasi taip natūraliai, tarsi čia ir gyventų, tik prieš keletą šimtmečių. „Viduramžiai įdomūs, nes kelia norą fantazuoti, interpretuoti“, – sako Rasa.

Informatikė su istorikės diplomu Prieš penkerius metus susibūręs Rasos Kasparienės vadovaujamas viduramžių šokių kolektyvas „Saltus Gladii“ skleidžia šio laiko dvasią Lietuvoje, tačiau žinomesnis yra užsienyje. Šokėjai kviečiami į istorinės rekonstrukcijos festivalius Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Baltijos šalyse. „Saltus Gladii“ reiškia „šokantis kalavijas“. Šis pavadinimas atsirado, kai prie šokėjų prisijungė riteriai. „Viduramžiais tikras riteris turėjo mokėti šokti, joti ir kautis, todėl prieš porą metų kolektyve šoko daugiau vaikinų. Dabar dalyvauja aštuonios merginos, o vyrų pusei atstovauja mano vyras Deividas“, – sako R. Kasparienė. Ji pasakoja, kad šokti norėjo visą laiką, dar vaikystėje tėvų prašė leisti į baleto pamokas. Tačiau jie nesutiko, nes Rasa lankė muzikos mokyklą – viskam neužtektų laiko. „Mano svajonės pradėjo pildytis užaugus. Norėjau ne tik šokti, bet ir šokius sieti su istorija“, – tvirtina moteris. Rasos specialybė toli nuo istorijos ir šokių. Ji – informacinių technologijų specialistė, bet visą laiką domėjosi istorija, neakivaizdžiai baigė istorijos studijas, dabar yra etnologijos mokslų doktorantė.

Komercinių pasiūlymų atsisako Anksčiau Rasa su Deividu lankė klubą „Viduramžių pasiuntiniai“, mokėsi šokių, važinėjo po festivalius. Istorinės rekonst­rukcijos festivaliai Europoje labai populiarūs. Lietuvoje vyksta tik du tokio pobūdžio renginiai: Trakuose „Viduramžių šventė“ ir „Hanzos dienos“ Kaune. Kai „Viduramžių pasiuntiniai“ pasuko komercine linkme, pora nusprendė nenorinti eiti šiuo keliu. „Turime darbus, šokiai mums tėra laisvalaikio pomėgis.“ Pradėję savarankišką veiklą, į istorinės rekonstrukcijos festivalius Rasa su vyru važinėjo ne dviese – kartu keliaudavo ir jų mažametis vaikas. Žinoma, jis nešokdavo. Aplink gražią šeimą pradėjo burtis bendraminčiai iš kitų klubų. Atėjo laikas spręsti, ką veikti toliau. Festivaliuose kauniečiai pastebėjo, kad dažniausiai kviečia dalyvius, galinčius parodyti įdomią programą. Tai paskatino pasirinkti vidur­amžių šokių kryptį. Choreografiją kuria Rasa, naudoja anksčiau išmoktus elementus. „Domiuosi viduramžių istorija, gilinuosi į kultūrą, analizuoju šokius. Esu doktorantė, gebu tyrinėti istorinius šaltinius, rekonstruoti juose pateikiamą medžiagą“, – teigia R. Kasparienė. Subūrusi kolektyvą, Rasa komercinių pasiūlymų atsisako: „Jei už pasirodymus gautume pinigų, tai būtų darbas. O su darbu sieja kitokie santykiai – pradeda nepatikti, neigiamų emocijų kelia nuovargis.“

Drabužius siuva pačios Šilko audinių su metalo įvijomis Rasa atsisiuntė iš Indijos, Pakistano. Visam ansambliui reikia skirtingų šilko rūšių. Drabužius siuvasi pačios „Saltus Gladii“ narės – tyrinėja ikonografinę medžiagą, paveikslus, nes iškarpų tais laikais nebuvo. Dažnai tenka pasitelkti vaizduotę. „Žinome, kad turėjo būti korsetas, tai matyti iš suknelės formos, tačiau niekur jo nėra užfiksuota. Telieka laisvai interpretuoti pagal vėlesnio laikotarpio drabužius. Vilkiu XVI amžiaus korsetą, manau, tokius moterys dėvėjo ir anksčiau“, – komentuoja apdarą šokėja. Drabužio ansamblį sudaro keli sluoksniai, pamušalas siuvamas iš lino. Suknelės kraštas sutvirtinamas, kad nenusidėvėtų. „Dabar esu apsivilkusi trimis sluoksniais. Po suknele dar dėviu lininius marškinius, jie yra kaip apatiniai“, – viduramžių madą aiškina kaunietė. Viduramžiais buvo svarbus drabužių daugiasluoksniškumas. Paprastai namuose moterys dėvėdavo trijų sluoksnių sukneles, susiruošusios į gatvę turėdavo apsivilkti dar vieną drabužį, pabrėžiantį socialinį statusą. Jei oras vėsus, derėdavo užsidėti ir apsiaustą.

Ant batų – medpadžiai Istorinės rekonstrukcijos klubo nariai patys gali įsitikinti, kaip viduramžiais jautėsi žmonės, dėvėdami tokius drabužius. Rasa tikina, kad patogiausia vilkėti paprastų miestiečių ar valstiečių apdarus, pasiūtus iš lino, vilnos. Net ir vidurvasarį apsivilkus vilnonę suknelę jautiesi patogiai, nes vilna gerai praleidžia orą. Rasa avi smailianosius batelius, pagamintus Lenkijos amatininkų. „Kai važiuojame į festivalius užsienyje, būtinai apsilankome viduramžių turguje, – įspūdžiais dalijasi moteris. – Įsivaizduokite milžinišką mugę, kurioje visos prekės vien iš to laiko: nei plastiko, nei kitų šiuolaikinių medžiagų. Viskas autentiška, pagaminta rankomis.“ „Saltus gladii“ vadovės kaklo vėrinys taip pat pagamintas pagal viduramžių tradicijas. „Mano papuošalas su tikrais perlais, paauksuotas, – didžiuojasi Rasa. – Už jį mokėjau 600 litų. Brangu, bet tiek ir turi kainuoti tikros damos papuošalai.“ Bandau įsivaizduoti, kaip tų laikų moterys vaikščiojo gat­vėmis. Ilgi sijonai braukė dulkes arba mirko nuo purvo ir lietaus. Kaip prižiūrėdavo drabužius, kad jie liktų švarūs – kasdien skalbdavo? „Moterys vilkėdavo apatinius lininius marškinius, juos galėjo keisti kasdien ar kas kelias dienas – šis audinys sugerdavo prakaitą, viršutinė suk­nelė likdavo švari. Suknelę, kurią dėviu, pasisiuvau prieš trejus metus, jos dar nė karto nereikėjo skalbti. Skalbimas kenkia tokiam audiniui“, – teigia kaunietė. Iš Rasos pasakojimo galima įsivaizduoti, kaip atrodė tų laikų gatvėmis vaikščiojusios moterys. Žengdamos per lietaus balą ne tik ilgą sijoną pasikeldavo, bet ir avėjo specialius medpadžius. Tai – platformos, jas pritvirtindavo prie batų, pakeldavo pėdas maždaug penkiolika centimetrų. Toks buvo valstiečių apavas. O kilmingieji į purvinas gatves net neidavo – važinėdavo karietomis. Be to, iš paveikslų matyti, kad aukštuomenės kvartalų gatvės buvo tvarkingos, grįstos akmenimis.

Aprašydavo šokius Viduramžių šokių choreografija priklausė nuo laiko. X–XII amžiuose socialinė hierarchija nebuvo ryški, todėl panašiai šokdavo ir dvaruose, ir kaimuose. Vėliau radosi didesnių skirtumų. Pasak R. Kasparienės, to meto visuomenėje susiformavo paradoksas, kai pirkliai uždirbdavo daugiau nei karaliai ar kunigaikščiai. Praturtėję pirkliai galėdavo sau daug leisti, todėl buvo priimama įvairių apribojimų. Kaime šoko paprasčiau, o dvaruose ir pilyse pradėjo plisti profesionalūs šokiai, buvo užrašomi jų pavadinimai. Apie XV amžių atsirado šokių choreografija. Išliko pavardės žmonių, aprašydavusių šokius, pritaikydavusių jiems muziką. „XV amžiaus pabaigoje atsirado pirmieji įrašai apie šokius. Tačiau literatūros kūriniuose, kituose rašytiniuose šaltiniuose kai kurie šokiai minimi anksčiau, todėl, galima sakyti, šokame renesanso epochoje užrašytus šokius, sukurtus viduramžiais“, – tvirtina „Saltus Gladii“ vadovė. Rekonstruojant šokius, parenkant jiems muziką, tenka studijuoti, tyrinėti istorinę medžiagą, bet lieka ir daug vietos interpretacijai. „Todėl viduramžiai ir įdomūs“, – sako Rasa Kasparienė, laisvalaikį skyrusi istoriniams šokiams.

Rita Šemelytė Laimučio Brundzos ir Rasos Kasparienės asmeninės nuotraukos