Reemigrantų „Lenkija“ Puodkaliuose ir kituose kaimuose šalia Skuodo

Prieš trejus metus iš Airijos grįžusi Rimos ir Modesto Kavaliauskų šeima jau spėjo daug nuveikti: Skuodo r. įsigijo namą, kurį dėl nepatogios vietos netrukus ir pardavė, kurį laiką būstą nuomojosi, po to tame pačiame rajone susirado seną sodybą ir kurtis pradėjo joje. Tris vaikus auginanti šeima tuo pačiu metu plėtė ir savo pačių pradėtą kurti žemės ūkio verslą – augino braškes ir vištas. Šiandien ūkio šeimininkai įsitikinę, kad bent jau kol kas jokių naujų veiklos formų neieškos, o tobulins tai, ko pirmiausia ėmėsi sugrįžę iš svečios šalies.

Grįžti paskatino ne nusivylimas emigracija

Kone prieš du dešimtmečius, būdama visai jauna, Rima išvyko į Airiją ieškoti laimės. Galima sakyti, kad laimių ji ten surado net kelias.

„Airijoje buvo visa mūsų gyvenimo pradžia. Sutikau Modestą, kuris ten atvyko iš Kupiškio rajono, sukūrėme šeimą, gimė trys vaikai, įsigijome namą, turėjome gerus darbus. Vyras dirbo paukštyne, sunkvežimiu išvežiodavo vienadienius viščiukus, jo uždarbis per savaitę būdavo apie tūkstantį eurų į rankas. Aš dirbau maisto fabrike. Nors mano uždarbis būdavo perpus mažesnis, pajamomis nesiskundėme, ir tikrai ne tai buvo priežastis, dėl kurios po penkiolikos metų emigracijos nutarėme grįžti į Lietuvą“, – ŪP pasakojo R. Kavaliauskienė.

Ir Rima, ir Modestas suprato, kad svečioje šalyje kuria ne vien savo likimą. Trys augantys vaikai nepastebimai, tačiau nenumaldomai integravosi į svečią šalį, ir atrodė, kad lietuviais jie niekada nebus. „Supratome: jei ten pasiliekame ilgiau, sulaukiame pensijos, o vaikai tampa airiais, kurie su Lietuva jokių ryšių nebeturės“, – lietuvių šeimą kankinusią nuojautą atskleidė Modestas.

Jam antrino ir Rima. „Buvo trauka į namus, labiausiai dėl vaikų. Kai parvažiavome, vaikams buvo vienuolika, aštuoneri ir šešeri metai. Nors du jau ėjo į mokyklą, dėl lietuvių kalbos jiems ir šiandien sunku. Ten sekmadieniais bendroje patalpoje vienu metu kiekvieną skirtingą vaikų klasę mokė atskiras mokytojas. Suprantama, tokios mokymosi sąlygos kokybės neduos. Ir šiandien vaikai tarpusavyje kalbasi angliškai, stengiasi tai daryti mums negirdint. Su mumis jie bendrauja, aišku, lietuviškai, tačiau žino ne visus žodžius. Dabar visi lanko Mosėdžio gimnaziją. Gerą gyvenimą ten turėjome, tačiau sugrįžti nusprendėme dėl vaikų. Turėjome arba dabar važiuoti, arba niekada nebūtume grįžę“, – apie nelengvą apsisprendimą pasakojo R. Kavaliauskienė.

Būsto paieškos

Sugrįžusi į Lietuvą šeima pirmiausia nusprendė susirasti būstą, jo ieškojo rajone, iš kur Rima ir kilusi – Skuodo. Iš pradžių įsikūrė Daukšių k., tačiau greitai pamatė, kad tai nėra ta vieta, kur galėtų vystyti savo sumanytą verslą.

„Sugrįžę įsikūrėme Daukšių k., planavome ten gyventi. Buvo likę tik namo vidų sutvarkyti. Norėjome užsiimti braškių auginimu, vištų laikymu, galvojome patys auginti joms pašarus, o čia tik trys hektarai, ir pati sodyba gyvenvietėje. Pirmą rudenį prisipirkome braškių daigų, tačiau Daukšių žemė mums netiko dar ir todėl, kad ten daug grambuolių, kurių niekada neišnaikinsi, kad ir kaip besistengtum. Kur tas braškes sodinti, jei tinkamos žemės nėra. Todėl braškių užveisėme mano tėvų sodyboje Puodkalių k., o Daukšių sodybą nusprendėme parduoti“, – apie pirmuosius nesklandumus tėvynėje pasakojo R. Kavaliauskienė.

Reemigrantai suskato ieškoti pirkėjų savo namui ir kartu žvalgėsi naujos sodybos. Pavyko surasti ir viena, ir kita. Naująją sodybą nusižiūrėjo taip pat ne per toliausiai nuo Skuodo, tarp Tauzų ir Udralių kaimų.

„Kurį laiką gyvenome pas tėvus, paskui išsinuomojome butą Mosėdyje. Pagal skelbimą vietos laikraštyje pasiskambinome sodybos šeimininkams, atvykome apsižiūrėti. Žemės aplinkui 7 ha, melioracijos sistemos veikiančios. Trobos, tiesa, nekokios, tačiau laikinai tiko. Dabar čia jau įsirengėme ir patogesnį būstą, kuris ateityje galbūt taps mūsų kontora, išliejome pamatus naujam namui. Senąjį griausime“, – apie būsto paieškas ir statybas pasakojo ŪP pašnekovė.

Užkirbino turgaus prekeivius

Braškių auginimu Kavaliauskai užsiėmė dviejose vietose – tėvų sodyboje, prie kurios turi apie 60 arų šių uogynų plantaciją, ir naujoje sodyboje. Joje pasistatė 5 arų šiltnamį, o atvirame lauke užveisė dar 15 arų braškyno. Naujakuriai tikino, kad su braškėmis jiems viskas sekasi puikiai. Užpernykščiu derliumi liko patenkinti, pernai dėl šiltos vasaros derlius apskritai buvęs rekordinis, o šiemet uogas skinti dar tik pradeda.

Ponia Rima prisiminė pirmuosius bandymus parduoti savo pačios užaugintas uogas.

„Pirmaisiais metais važiuodavau į Palangą, nes Skuode esu nežinomas žmogus. Kai pardavinėti braškių pirmą kartą atvažiavau į Skuodo turgų, kitos braškes pardavinėjančios bobulytės šnairavo, kas tu čia tokia esi, ar tik ne lenkiškas uogas pardavinėji. Priveža esą čia jų iki valiai. Gerai, sakau, sėskim į mašiną, aš jus nuvešiu į Puodkalius (kaimas yra vos už 4 km nuo Skuodo – red. past.) ir parodysiu jums, kur yra „Lenkija“. Taip tą vasarą ir skambėjo – „Lenkija“ Puodkaliuose. Braškės buvo labai gražios, blizgios, buvo į ką pažiūrėti, malonu tokias pardavinėti“, – prekybą pirmuoju derliumi prisiminė ūkininkė. „Jei per dvi valandas Skuodo turguje gali parduoti 600 kg uogų, tai visai neblogai“, – džiaugėsi ir Modestas.

Lauke Kavaliauskų uogos dengiamos plėvele, o šiltnamyje jas augina pakeltas maždaug ant metro aukštumo stelažų, pasodinę į dirvožemio maišus.

„Tokia sistema labai patogi prižiūrėti, taip pat padeda apsisaugoti nuo kenkėjų. Pavyzdžiui, tripsai stelažų viršaus nepasiekia, nereikia naudoti chemijos, o kad uogos megztųsi, pastatėme nedidelį avilį su kamanių šeima“, – atskleidė M. Kavaliauskas.

Žiemą – rūpestis vištomis

Pavasarį ir vasarą ūkininkai paskiria braškėms, o rudenį ir žiemą – vištoms. Iš pažiūros jų nėra daug, tačiau rudenį užaugus broileriams kiekvieną mėnesį realizuoja jų po kelis šimtus. „Turime įsirengę savo skerdyklėlę, joje pagal reikalavimus galime skersti iki 150 vištų per savaitę, kitaip sakant, ji skirta mėsai į rinką tiekti nedideliais kiekiais. Vištidės šildomos, todėl paukščiams jauku ir šilta net žiemos mėnesiais, o tai padeda išvengti ligų. Yra automatinės girdyklos, talpios šėryklos. Vasarą prie vištų nėra daug darbo, todėl daugiausia laiko skiriame braškėms. Rudenį, kai reikia paukščius skersti ir pardavinėti, darbų padaugėja. Daugiausia parduodame iš namų pagal užsakymus, apie 200–300 broilerių per mėnesį. Prieš didžiąsias šventes pardavimai išauga“, – pasakojo R. Kavaliauskienė.

Paklausti, ar jų gyvenimas labai užimtas darbais, abu patikino, kad taip nesijaučia. „Galėtume ir daugiau padaryti, ateityje tikriausiai taip ir bus. Tačiau nesiruošiame ieškoti papildomų veiklos sričių, tiesiog gilinsimės, tobulinsime tai, nuo ko pradėjome. Esame nusipirkę automobilį su visa įranga, skirta vežti paukščius pardavinėti turguje. Kol kas tas automobilis stovi nenaudojamas, nes vištų tiek neužauginame. O jei ir užaugintume, reikėtų didesnės skerdyklos, tačiau tada tektų atitikti ir griežtesnius veterinarinius reikalavimus. Visa tai greičiausiai ateityje“, – prognozavo Modestas.

Per trejus metus nuo grįžimo iš svečios šalies, kurioje iš pradžių žadėta būti gal porą metų, o užsibūta keliolika, Skuodo r. įsikūrusi šeima dar nespėjo pajusti nepasitenkinimo lietuviška kasdienybe ir užtikrintai leidžia šaknis lietuviškame kaime.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas