Riešinės – mažieji meno šedevrai

„Dailininkas tapo paveikslus, rašytojas – rašo knygas, o aš mezgu riešines – nė vienos poros nėra tokios pačios. Pati kalta, kad mezgu sudėtingai, bet taip, kaip visos, man nepatinka“, – prisipažįsta tautodailininkė iš Jonavos Eglė Pečiurienė. Jos įspūdingų aksesuarų paroda „Praeities taku“ surengta Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose.

Dvasios ramybė
Su Egle susipažinome pernai Vilniuje, Baltramiejaus mugėje: tautiniais drabužiais pasidabinusios jonavietės stalelis buvo nuklotas spalvingomis riešinėmis, kurias apžiūrinėdami žmonės stebėjosi: „Tikri meno kūriniai.“ Tautodailininkė pažadėjo pasakyti, kai surengs savo darbų parodą. Ir pažadą tesėjo: Seime ji eksponavo apie 50 tautinio kostiumo aksesuarų, puoštų 2–5 spalvų karoliukais, tradiciniais raštais, darbai – sertifikuoti Lietuvos tautinio paveldo dirbiniai.
Pasak autorės, ji jau yra numezgusi daugiau kaip 800 riešinių, prie vienų sugaišta apie tris dienas, mezga po 12 valandų kasdien. Kai kas stebisi: „Kaip tu gali, akis pražiūrėsi?..“
„Atsakau: kaip jūs diena iš dienos galite megzti megztinius, nerti vąšeliu ar siuvinėti kryželiu? Riešinės – mano pomėgis, meilė, pragyvenimo šaltinis, – tikina jonavietė ir sako, kad paėmusi į rankas virbalus patiria dvasios ramybę, nuotaika praskaidrėja, rūpesčiai nublanksta. – Mezgu kiekvieną dieną. Net ir sirgdama turiu numegzti bent porą eilių, jei nepavyksta, jaučiuosi tarsi iš namų išėjusi ir palikusi įjungtą virdulį ar neužrakintas duris – ramybės nėra, jaučiu įtampą.“

Megzti išmoko pati
Riešinėmis E. Pečiurienė susidomėjo prieš septynerius metus. Iki tol ji buvo apkerėta koliažų: rinko šakeles, samanas, akmenėlius, džiovino augalus ir kūrė nuostabius floristinius paveikslus, daugiausia – peizažus. Eglė sako, apie gėlininkės profesiją svajojusi seniai, o kai neteko darbo ir Kauno Petrašiūnų darbo rinkos mokymo centre baigė floristikos kursus, jautėsi tarsi ant sparnų: į kiekvieną medžio lapelį žiūrėjo su polėkiu – jis galėjo tapti kalnu, lauku, mišku, gėlės žiedlapiu.
Deja, po trejų metų Eglė suprato, kad iš šio darbo vargu ar pragyvens, tad nusprendė ieškoti kito uždarbio šaltinio.
„Tuo metu pradėjo populiarėti riešinės. Vienoje mugėje pamačiau labai gražias. „Ar lengva megzti?“ – paklausiau mezgėjos, o ji patikino, kad sunku, reikia baigti kursus. Bet aš nebūčiau aš: jei užsispiriu, visada pasiekiu savo. Pirmiausia įlindau į internetą – viskas labai miglotai nupasakota, tada susivėriau karoliukus ir pradėjau eksperimentuoti“, – šypsosi pašnekovė, kuriai pirmas blynas nepavyko, nes karoliukus įmezgė ne toje eilėje – jie pasislėpė siūluose.
Dabar Eglė ištobulėjo: turi savų paslapčių, žino gudrybių, o pradedančioms mezgėjoms pataria neskubėti – numezgus bent 10–15 riešinių patirties ir įgūdžių atsiras.

Puoselėja savitumą
Pasak E. Pečiurienės, pomėgį megzti ji atrado dar vaikystėje: pirmoje klasėje stebėjo mezgančią mokytoją, toji parodė, kaip akis apmesti, kaip jas išmegzti. Grįžusiai namo anūkei senelis iš dviračio strypų padarė virbalus, o močiutė iš kaimynės parnešė spalvotų siūlų likučių. Mergaitė negaišo: greitai mokykloje pasirodė su megztu šaliku, tiesa, kreivu, šleivu, mat nemokėjo išmegzti kraštinių akių, tačiau – savo! Vėliau mezginiais puošė ir drauges, šeimą.
„Mezgimas leido ne tik taupyti, bet ir atrodyti išskirtinai, įdomiai, kitaip negu kiti“, – pabrėžia pašnekovė.
Išskirtinės ir jos riešinės: mažiausiai dviejų spalvų karoliukus naudoja, daugiausia – penkių. Vienai riešinei tautodailininkė ant siūlo suveria nuo 1500 iki 4000 karoliukų.
„Pirmiausia nusipiešiu languotame popieriuje raštą ir flomasteriais pasižymiu spalvas, suskaičiuoju karoliukus ir suveriu ant siūlo. Pirmoms riešinėms su žibutėmis naudojau keturių spalvų karoliukus. Skirtingomis spalvomis jų primezgiau gal 15 porų, mugėje riešinės dingo per valandą – nespėjau susigaudyti, – juokiasi Eglė ir sako, kad tai buvo ženk­las puoselėti savitumą, kurti dar originaliau ir įdomiau. – Naudoti vienos spalvos karoliukus man neįdomu, nuobodu, norisi išgauti gyvybę, nuotaiką. Tai leidžia perteikti spalvas, be to, tą patį raštą mezgant skirtingų spalvų karoliukais net ir vienodame siūlų fone rezultatas išeina visiškai kitoks.“
Riešines tautodailininkė mezga iš juodų, pilkų, tamsiai raudonų, rudų, mėlynų, žydrų, baltų, samanų spalvos siūlų. Juodi siūlai labai gražiai atspindi bet kokios spalvos karoliukus, tačiau ne mažiau įspūdingai atrodo ir baltos, tamsiai raudonos riešinės. Pasak tautodailininkės, sunkiausia megzti juodais karoliukais ir juodais siūlais.
„Tikra savižudybė, išvargina tiek fiziškai, tiek emociškai, – patirtis neleidžia Eglei meluoti. – Mezgu tik iš grynos vilnos, jei siūlai su sintetika, riešinės veliasi, greitai atsiranda bumbuliukų. Klientų paprašyta mezgiau ir iš šunų, ir iš kupranugarių vilnos – rankos degė, tad nežinau, ar tokias bus smagu nešioti.“

Svajonė – knyga
Surengusi jau tris asmenines riešinių parodas, dalyvaujanti bendrose tautodailininkų parodose, po platų pasaulį pasklidusių įspūdingų darbų autorė įsitikinusi, kad šis aksesuaras dera tiek prie kasdienių, tiek prie proginių drabužių ir žiemą, ir vasarą. Viena iš E. Pečiurienės svajonių kada nors išleisti savo riešinių ir tautinių raštų knygą.
„Mezgu tik tradicines riešines aplink riešą, marginu tik tautiniais raštais, jų ieškau muziejuose, knygose, internete, sukaupiau labai didelį archyvą. Mano tikslas – išsaugoti tradicijas, o savastis – spalvotas raštas“, – sako Eglė. Nors ji nėra baigusi dailės mokyklos, koloristikos kursų, tačiau itin subtiliai jaučia visus spalvų derinių niuansus.
E. Pečiurienės klientai – vaikai, įvairaus amžiaus moterys, vyrai, kurie ne tik negaili 150–200 litų (dabar atitinkamai eurų) už riešines, bet ir vertina tautodailininkės išmonę, jaučia pagarbą rankų darbui, kai kurie net turi po kelias – tokius žmones jonavietė vadina „šeima“.
Tiesa, Eglės gyvenime buvo ir išskirtinis atvejis, kai ji atsisakė parduoti riešines: žmogus nepagarbiai elgėsi, nevertino jos triūso, o riešinės jai – kaip savi vaikai.
„Manau, jog parduoti rankdarbį nėra svarbiausia: į riešines sudedu gražiausius jausmus, meilę, dalelę širdies, tad noriu, kad jas įsigytų geri, nuoširdūs žmonės“, – atvirauja jonavietė.

Namie neįgrysta
E. Pečiulienė sako esanti labai laiminga: ji turi darbą ir pomėgį, tvirtai žengia gyvenimo keliu ir nesiblaško – ieškoti savęs jau nebereikia, kiek turės sveikatos ir jėgų, tiek megs riešines, o darbas namie jos neerzina ir neįgrysta, atvirkščiai, turi daug privalumų – galima viską kontroliuoti.
Pasak mezgėjos, viename didelio stalo gale prie lempos ji dirba, kitame – šeima valgo pietus, bendrauja, septynmetė dukra Ugnė piešia, atlieka užduotis. Toks darbas leidžia neatitrūkti nuo šeimos, prižiūrėti namus, auklėti du vaikus. Abu jie turi polinkį į meną: dvidešimt dvejų metų Gintaras iš nekokybiškų, nuo riešinių likusių karoliukų daro dekoratyvinius medžius, 2011 metais kartu su mama surengė savo darbų parodą, o mažoji Ugnė pamėgo pintines juostas. Savo žmonai priekaištų neturi ir vyras Algimantas, kur gali, padeda, palaiko.
„Kiekvienas namuose savaip užsiėmęs, todėl tarp mūsų nėra trinties, neturime laiko ieškoti problemų“, – sako Eglė Pečiu­rienė ir patvirtina, kad pomėgiai praskaidrina ir pagražina kasdienybę.

Eglė Leonovienė

image descriptionPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.