Romas Dambrauskas: „Kol pasaulyje bus moterų, turėsiu klausytojų“

Mėgstamiausias dainininko Romo Dambrausko metų laikas yra ruduo, ne veltui jį vadina rudeniniu paukščiu. Tai metas, kai jis turi daug darbo, veiklos, koncertų, kelionių. Šio rudens derlius – naujas dainų albumas „Anapus tylos“. Deja, ruduo jo neįkvepia lyriškiems tekstams, dainuoja tai, ką parašė kitais metų laikais, jo tekstuose – praeinantis laikas, patirtis, išgyvenimai. Dainininko gimtadienis, kurio jis nesureikšmina ir švenčia tyliai, taip pat rudenį.

Esi sakęs, kad pavasaris Tau – nuobodus laikas, o ruduo?

Man svarbiausia – ramybė, namai ir darbas. Žinau, ką turiu daryti studijoje,
žinau, ko neturėčiau daryti gyvenime, siekiu tobulumo, kaip ir visi, tik nedideliais žingsniais, tarsi niekur neskubėčiau.

Gamtos grožis mane žavi, bet jį paprastai matau pro automobilio langą. Labai gerai, kad turim keturis metų laikus, tarkim, Čikagoje pavasaris ir ruduo ypač trumpi.

Rudeniniai darbai man yra veikla prie namo. Mano sklype Mažeikiuose nėra medžių, tad nereikia grėbstyti lapų. Visai nežvejoju ir nemedžioju, niekada gyvenime nesu nei grybavęs, nei uogavęs. O va, valgyti – tai pirmas, kaimynai atneša, mama prigrybauja.

Jau kelintas mano ruduo toks pat: skrendu koncertuoti į Ameriką, nes po vasaros darbų Lietuvoje muzikantams – tylos metas. Tik spalį prasideda judėjimas. Trečiadieniais ir ketvirtadieniais – autoriniai koncertai, visi savaitgaliai – panašūs, taip iki pat Kalėdų. Lietuvos žiūrovai, palyginti su tais, kuriems dainuoju užsienyje, atrodo apsnūdę, pavargę, ten žmonės aktyvesni, gyvai dalyvauja. Norėtųsi, kad tokia publika būtų ir čia. Dažnai pagalvoju, kad aktyvioji tautos dalis išvažiavo, liko žmonės su rūpesčiais veide.

Aš pats rudeninės depresijos nepatiriu, nes esu užsiėmęs. Kai ištisai lyja ir šlapia, patarčiau ką nors įdomaus veikti, pasislėpti nuo darganos namuose, prie šviesos. O į rudenį eiti, kai jis gražus.

„Anapus tylos“ – dešimtasis Tavo albumas. Kas jame kitaip, naujai?

Dvidešimtas, jei skaičiuotume nuo tų laikų, kai dar Mažeikiuose su grupe grojome, o autorinių dainų – dešimtas albumas. Daug, visas gyvenimas tam buvo paskirtas. Pastaruosius penkerius metus nieko nekūriau, juos galiu pavadinti tylos laiku, tačiau viduje kirbėjo, kad jau va kitais metais sėsiu ir parašysiu naujų dainų. Negaliu sakyti, kad nieko neveikiau: parengiau geriausių dainų albumus. Tačiau atėjo laikas, kai sau pasakiau: „Reikia.“

Sėdau ir padariau per tris mėnesius. Vasaros nemačiau. Ir nereikėjo, bus dar tų vasarų. Reikia prisiversti bet kokį darbą dirbti, dainas rašyti – ne išimtis, tačiau kančios nejutau, nes tai man mielas darbas. Šį kartą sunkiai rašiau dainų žodžius. Tie penkeri metai davė žinoti: „Seniai bedarei tą darbą.“

Dirbu įvairiai, dažniausiai sukuriu muziką, o paskui rašau žodžius. Turiu labai ryškų savo žodžių braižą, todėl negaliu pasinaudoti svetimais tekstais. Dažniausiai jie manęs netenkina, mano tekstai tarsi kitokie, o gal aš tiesiog pripratau, kad visa daina turi būti mano. Padėjo Paulius Stalionis, vienos dainos žodžiai parašyti kartu su juo. O kai įsibėgėjau, spėjau iki tos datos, kurią nusistačiau.

Kas atsitiko Tavo gyvenime per tuos penkerius metus, kuriuos pavadinai tylos laiku? Ką atradai, atidaręs vidines savo dureles?

Radau snūdą, pamačiau, kad viskas viduje saldžiai miegojo. Juk patogu važinėti į koncertus, dainuoti geriausias dainas, lyg ir nieko netrūksta. Bet nesąžininga negalvoti apie klausytojus, kurie laukia naujų dainų.

Esu žmogus, kuris turi nusibrėžti laiko žymenis. Kai įspraudžiu save į rėmus, darbas pajuda. Žygiuoju savo vaga nesiblaškydamas į šalis, nenoriu ir neieškau įmantrybių. Kiekvieną kartą pradedu dainą vienodai: pirmiausia galvoju, kad turi būti gera melodija, paskui – žodžiai, nes manęs klauso žmonės, kurie juos supranta.

Klausantis dainų atrodo, kad pats išgyveni įvairių dramų? Ar keičiasi Tavo dainų stilius?

Savo stilių pavadinčiau melodingu, lyrišku. Kas kartą kuriant išlenda įvairių patirčių, negaliu pats adekvačiai vertinti tekstų. Manau, kad tie, kurie klauso, išgyvena savo jausmus, patirtis, atsispyrę nuo manųjų. Todėl dainuoju apie gyvenimą, apie du gyvenimus, apie tai, kas manyje kirba, – žmonių santykius. Manęs klausosi moterys, jos yra lyrikės, mėgsta prasmingus žodžius. Vadinasi, kol pasaulyje bus moterų, turėsiu klausytojų.

Kokios muzikos klausaisi pats? Ar ryte atsikėlęs įsijungi muziką?

Kai kurie žmonės bet ką valgo, o aš esu tas, kuris bet ko klausosi. Įsijungiu radiją, kokią nors stotį, jei patinka daina – išklausau, nebepatinka – perjungiu kitą. Taip žvejoju, o ta žvejyba labai priklauso nuo nuotaikos. Kad pirkčiau, kaupčiau plokšteles ir jų klausyčiau – ne, taip niekad nedariau. Man ta pati muzika atsibostų. Paprastai net nesigilinu, kas dainuoja, kokie vardai, biografijos.

Klausantis muzikos svarbiausia, ką ta daina man kalba. Net nežinau, kaip vienas ar kitas atlikėjas atrodo. Kažkada perklausiau paskutinį Michaelio Jacksono albumą. Galvojau: ką tas žmogus rašė prieš savo gyvenimo pabaigą? Kuo jis gyveno? Nusivyliau, nes neradau nieko įspūdingo, to, kuo žavėjo ankstesnė jo kūryba. Gal, sakau, dabar duobė, kad man nepatinka niekas, arba aš negirdžiu, neišgirstu, nepagaunu, kas mane sudomintų. Yra radijo stočių, kurių nesiklausau, bet turiu kelias, kurios transliuoja man patinkančią muziką.

O ryte klausausi žinių, labai mėgstu analitines laidas, kuriose diskutuojama įvairiausiomis temomis. Nes noriu žinoti, ar pasaulinis karas jau baigėsi, ar prasidėjo, kokia situacija šalyje, mane tai jaudina. Dabar turiu amerikietišką automobilį, jo radijuje negali nustatyti stoties, jeigu jos dažnis – dešimtainė trupmena, todėl negaliu klausyti mėgstamų radijo stočių. Labai gaila, nes kelyje praleidžiu daug laiko.

Kokia paprastai Tavo diena? Esi miegalius?

Žygiuoju savo vaga nesiblaškydamas į šalis, nenoriu ir neieškau įmantrybių.
Kiekvieną kartą pradedu dainą vienodai: pirmiausia galvoju, kad turi būti gera
melodija, paskui – žodžiai, nes manęs klauso žmonės, kurie juos supranta.

Pasiklausau žinių, aparatu išsiverdu kavos. Išbandžiau gal dešimt rūšių, kol radau tą, kuri man skani. Puikiausia dienos pradžia – kava su pienu. Stengiuosi nevalgyti iki pietų, nes jei tik pavalgau, organizmas kaip pasiutęs reikalauja valgyti daug dažniau. Per pietus jau valgau, bet gaminti nemėgstu. Turiu „Zepterio“ puodus, kuriuos vadinu tinginio indais. Jie gamina už tave. Dar man patinka pjauti žolę prie namų. Įvairių būna dienų, reikalų, koncertų. Kai rengiau albumą, darbus apleidau, bet dabar jų prisikaupė – reikia mamos namą aptverti tvora, turėsiu rasti darbininkų, prižiūrėti.

Kai dirbau, keldavausi trečią, ketvirtą valandą. Pabundu tokiu laiku ir suprantu, kad nebeužmigsiu, tada einu į studiją, kuri yra mano name. Taip „kalėsi“ naujas albumas. Kurdamas muziką susiduri su daugybe problemų, kurias gal ir pats susigalvoji: sakykim, pusę valandos suki keturis taktus, dailini, ieškai.

Negaliu net pasakyti, kiek laiko užtrunka parašyti dainą. Kai skulptorius paima į rankas kaltą, jis žino, per kiek laiko gali nutašyti medį. Su dainomis – kitaip. Rodos, jau pradedi, o paskui numeti į šoną, kažko nerandi, tokia, pusiau sukurta ir guli. Grįžti po savaitės, vėl tas pas. Ir taip gali būti daug kartų, kol ji suskamba taip, kaip tau patinka. Dabar, kai albumas jau baigtas, nurimo vidus, pamiegu rytais ilgiau. Prasidės kiti rūpesčiai – pristatyti klausytojams.

Kuri iš šalių, į kurias važiuoji koncertuoti, labiausiai patinka?

Važiuoju ten, kur kviečia, džiaugiuosi, kad netingiu skraidyti. Tai juk mano darbas. Man įdomu apžiūrėti šalį, sužinoti, kaip ten gyvena žmonės. Skraidau į Ameriką, Angliją, Norvegiją, Daniją, Švediją.

Lietuviai visur panašūs. Pirmiausia man jų šiek tiek gaila, kad nutolę nuo savo šaknų ir kasdien tolsta. Manau, jog reikia grįžti po kelerių metų į Lietuvą ir kurtis čia. Pažįstu tokių, kurie užsidirbę pradeda verslą Lietuvoje ir puikiausiai verčiasi. O publika visokia, tikrai ne stebuklinga. Būna, kad atėję pasilinksminti žmonės ir susimuša. Kartą Londone patekau į lietuvišką naktinį klubą ir pakraupau: žmonės ateina prisibaigti, vyrai, moterys – kažką susirasti. Pilnas klubas tų, kurie per savaitę daug dirbo, užsidirbo, nori atsipalaiduoti, o nemoka. Tas atsipūtimas virsta lėbavimu iki paryčių. Aišku, gal žmogų slegia, kad namie, Lietuvoje, paliko mylimą žmogų, vaiką ar šeimą, kad turi arti.

Amerikoje – kitaip. Ji toli, kai važiuoja į ją, planuoja kurtis, ten lietuviai truputį kitokie. Nors grįžta ir iš Amerikos. Kodėl? Vadinasi, ir ten savęs nerado. Amerika man nepriimtina. Daug joje pramogų, visko, bet aš negalėčiau niekur kitur gyventi, tik Lietuvoje, nes man ji – šventas kraštas. Smagu nuvažiuoti, padirbėti, bet tik tiek.

Kas pasikeitė Tavo gyvenime per dešimt metų? Ar keičiasi požiūris į vertybes?

Tikriausiai mano gyvenimas nusistovėjo. Ir tai yra gerai. Vadinasi, nebeieškau svaigulių. Žinau, kad turiu šeimą, namus. Kartais tą būseną supurto albumo leidimas. Man svarbiausia – ramybė, namai ir darbas. Žinau, ką turiu daryti studijoje, žinau, ko neturėčiau daryti gyvenime, siekiu tobulumo, kaip ir visi, tik nedideliais žingsniais, tarsi niekur neskubėčiau.

Tavo santykiai su mama visada buvo labai geri.

Jie ir dabar puikūs. Labai myliu ir gerbiu savo mamą, tiek ir tereikia žmogui – gerbti vienam kitą. Ji taip pat gerbia mane, mėgsta ir vertina mano darbą. Tai yra labai svarbu. Visai neturime dėl ko kivirčytis. Taip buvo visą gyvenimą. Niekada nebuvau geras vaikas, kvailiodavau, kaip ir kiti jauni žmonės, tačiau ji mane suprato. Mūsų santykiai – pagarbos kelias, kuris toks buvo visada. Kalbėdama ji nėra pakėlusi balso. Negirdėjau jos šaukiančios. Neįsivaizduoju, kaip tai atrodytų. Ramus, protingas žmogus, o svarbiausia – leidžia sūnui gyventi savo gyvenimą.

Matomės kasdien, ji ateina pas mane, nes gyvena toje pačioje gatvėje, pasišnekame apie visokiausius reikalus, ir tiek. Padedu jai prie namų. Jau ketveri metai, kaip mama gyvena name, nes aš nusprendžiau, kad taip bus geriau negu bute. Pastatėme jai namuką. Ji man nepriaugina daržovių, nes turiu savo šiltnamį, nors kai kada atneša ką nors skanaus iš savo lysvės. Nelendame į per daug gilias temas, neatviraujame. Juk esame du suaugę žmonės.

Kas Tau yra namai?

Daug metų gyvenau bute. Kol nežinai, koks džiaugsmas, patogumas ir ramybė yra turėti savo kiemą, tai net negalvoji, kad būtina gyventi ant žemės. Kai tai pajunti, atsiranda noras tokią būseną jausti nuolat. Savęs nebeįsivaizduoju gyvenančio kitur, nes man būtina studija, į kurią galiu kada panorėjęs eiti ir ramiai dirbti, nesiderindamas prie grafiko. Mano namai paprasti, apie 100 kvadratinių metrų ploto. Vieno aukšto, patogu, kad nereikia laiptais lakstyti aukštyn žemyn. Pastačiau greitai, per keturis mėnesius nuo nulio, tada taip susiklostė aplinkybės, kad neturėjau laiko ilgiau laukti. Smagu, kad yra savas kiemas, kuriame gali palikti nerakintą automobilį.

Gyvenai ir dideliame mieste, grįžai į Mažeikius. Kaip Tave veikia tarsi sulėtintas mažo miestelio gyvenimas?

Jei reikia, Mažeikiuose nuvažiuoju į parduotuvę, jei genda automobilis, važiuoju pas draugus, kurie taiso. Daugiau niekur nevaikštau, nevažinėju. Nėra poreikio. Netraukia manęs dideli miestai. Noriu ramybės, tylos, kad aplinkui nebūtų žurnalistų, kurie tyko pasistiebę iš už tvoros nufotografuoti, ką veikiu kieme.

Neseniai vedei. Kokių šeiminio gyvenimo pranašumų atradai?

Dviese smagu, nenorėčiau gyventi vienas. Ir pasišnekėti, ir padiskutuoti, ir papramogauti dviese daug smagiau. Daugiau man net nejauku kalbėti, nemėgstu viešinti savo šeimos gyvenimo.

Senatvės bijai?

Nė kiek. Juk gali save keisti: pradeda ką nors skaudėti – keisk gyvenimo būdą, maistą, sportuok, kažką veik. Mano mamai 74-eri, ji puikiai jaučiasi, daro mankštą, prisižiūri, keliauja su tremtinių klubu į ekskursijas po visą Lietuvą ir užsienį, kur tik nėra buvus. Aš tiek neapkeliavęs, kiek ji. Mama man – pavyzdys, kad ir senatvėje galima puikiai gyventi.

Kaip įsivaizduoji, koks bus Tavo ateinantis dešimtmetis?

Norėčiau dar bent kelis naujus albumus sukurti, vadinasi, pirmiausia – darbas. Norėčiau, kad visi būtų sveiki, laimingi, kad niekas nesikeistų, tai mane labiausiai tenkintų. Taip ir pragyvenčiau tą dešimtmetį.

Daivos Budrienės tekstas, Laimučio Brundzos nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.