Šeimos ūkis – stipri, bet neišnaudota žemdirbystės jėga

Kiekviena Vyriausybė savo programų žemės ūkio skyriuose pirmiausia įsipareigoja, kad Lietuvoje skatins žemdirbių kooperaciją, tik paskui daug trumpiau užsimena ir apie savarankiškus šeimų ūkius. Kodėl vis dar nuvertinami šiuolaikiniai, darbštūs, ūkininkavimo naujovėmis nuolat besidomintys ir jas iškart įsidiegiantys vidutiniai šeimų ūkiai? Ar stiprus, ambicingas, valdžios malonių nelaukiantis ūkininkas blogesnis negu dešimt formaliai kooperuotų silpnų ūkelių?

Per daug biurokratizmo

Mūsų valdininkai priekaištauja nenorintiems burtis į kooperatyvus ūkininkams, kad jie visai neteisingai šiuolaikinius kooperatyvus, kurių idėja kilo Vakaruose, painioja su sovietiniais kolūkiais. Šmaikštesni ūkininkai atšauna, kad tada kolūkiečiams nurodinėjo kolūkio valdžia: pirmininkas ir kolūkio partinės (komunistų partijos) organizacijos sekretorius, o dabar kooperatyvų nariams įsakinėja įgaliotinių susirinkimas, kooperatinės bendrovės valdytojas, kooperuotus ūkininkus kontroliuoja kooperatyvo revizijos komisija. Kooperatyvų veikla per daug biurokratizuota.

Puikiai išsilavinę jaunieji ūkininkai, padirbėję galingiausioje, turtingiausioje Europos šalyje Vokietijoje, gali argumentuoti, kad vakarinėse ir centrinėse Vokietijos žemėse (po Antrojo pasaulinio karo – amerikiečių ir britų okupacinėse zonose) klesti beveik vien smulkūs ir vidutiniai šeimų ūkiai. Posovietinėms šalims būdingų milžiniškų agrarinių koncernų, didelių žemės ūkio kooperatyvų čia praktiškai nėra.

Liaudies dvarai subyrėjo

Komunistinėje Rytų Vokietijoje, kurią užgrobė Raudonoji armija, pagrindinės agrarinės įmonės buvo valstybiniai „žemės ūkio gamybos kooperatyvai“ (Landwirtschaftliche Produktionsgenossenschaft). Vokiečiai juos pašaipiai vadino „liaudies dvarais“ (Volkseigenes Gut). Iki 1964 m. „dvarai“ neturėjo net žemės ūkio technikos, o traktorių, kombainų laikinai gaudavo tik pasirašę sutartis su valstybinėmis mašinų traktorių stotimis (MaschinenTraktoren Station). Jose buvo ne tik žemės ūkio technikos priežiūros, bet ir politiniai skyriai. Jie kontroliavo, kad traktorininkai ir mechanikai atmintinai iškaltų trumpąjį Sovietų Sąjungos komunistų partijos (bolševikų) istorijos kursą. 1990 m. Vokietijai susivienijus „liaudies dvarai“ subyrėjo, o dauguma jų darbininkų persikraustė į vakarus. Likusieji skursta iš kai kurių „dvarų“ atsiradusiose žemės ūkio bendrovėse.

Tik keli tikri kooperatyvai

„Lietuvos žemės ūkio neskirstyčiau į šeimų ūkius, kooperatyvus ir agrarinius koncernus, griežtai neatribočiau vieno ūkininkavimo būdo nuo kito. Svarbu, kad žemdirbiai neabejotų dėl pasirinkto kelio. Stambūs ūkiai ir taip stiprūs, valstybės pareiga remti silpnesnius ūkininkus, jaunus naujakurius, ką tik įsisteigusius kooperatyvus. Visuomenės požiūrį į kooperaciją lemia žmonių erudicija, išsilavinimas, žemės ūkio procesų supratimas. Tik keli kooperatyvai Lietuvoje dirba pagal europinius kooperacijos (arba, kaip sako ekonomistai, trečiojo, po valstybinio ir privataus, ekonomikos sektoriaus) principus. Tikro kooperatyvo pajininkai patys pasirenka kooperatinės bendrovės valdytoją, jeigu jis blogai dirba – atleidžia. Kol įsivaizduosime, kad atžarus valdytojas gali įžeidinėti pajininkus ir vis viena bus neliečiamas, žemės ūkio kooperacija niekada neįsibėgės“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės mentorius Rimantas Krasuckis.

Dabar rinkos ekonomika

Šeimų ūkiai dažniausiai yra tik pirmieji maisto gamintojai. Žemės ūkio produkcija perdirbama, gabenama, parduodama jau be mažųjų ūkininkų. Anot Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesorės Vilmos Atkočiūnienės, kooperacija būtų svarbi, jeigu aprėptų visą maisto pramonę nuo lauko iki stalo, nuo ėdžių iki šakutės.

„Mažais kiekiais gaminant dar ir perdirbti, pardavinėti beveik neįmanoma. Tik susikooperavę, kartu daugiau parduodami produkcijos, smulkieji gali pasiekti vadinamąją masto ekonomiją (sumažinti produktų savikainą ir gamybos išlaidas). Daugelis Europos šalių kažkaip specialiai neskatina ūkininkų kooperuotis. Tik padeda bendraminčiams susiburti. Kooperuoti visą maisto grandinę galėtų tik planinė ekonomika. Dabar, kai perdirbimo pramonė ir prekyba visiškai privatizuotos, praktiškai neįmanoma to padaryti“, – pabrėžė R. Krasuckis, priklausantis žemės ūkio ministro Andriaus Palionio sudarytai kooperacijos plėtros darbo grupei.

Didžiulė rinkėjų armija

Lietuvoje yra keliasdešimt tūkstančių šeimų ūkių. Sudėjus ūkininkus, jų žmonas, vaikus, kitus giminaičius – tai didžiulė Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų rinkėjų armija. Šeimų ūkiai galėtų tapti stipriais tikrosios kooperacijos katalizatoriais, spartintojais, pareikalauti iš Seimo ir Vyriausybės palankių smulkiesiems ūkininkams įstatymų, priversti perdirbėjus sąžiningai atsiskaityti už žemės ūkio produkciją. Tačiau Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga kol kas nepasinaudoja savo potencine galia.

Sukurti protingą strategiją

„Noriu patikslinti. Smulkiųjų ir vidutinių europietiška samprata (apie 20 ha) šeimų ūkių Lietuvoje yra 100 tūkstančių. Rinkėjų būtų apie 300 tūkstančių. Iki šiol civilizuotai bendravome su valdžia. Šeimos ūkininkų sąjungos tarybos posėdžiai atviri. Visada laukiame Žemės ūkio ministerijos, Seimo atstovų, Prezidento patarėjų ar net paties valstybės vadovo. Seniai parašyti ir perduoti valdžiai pagrindiniai mūsų reikalavimai: sukurti protingą lietuvišką žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją, neberemti (ir dar europiniais pinigais) neperspektyvaus didžiojo agrarinio verslo, ryžtingai restruktūrizuoti visą žemės ūkį, pasirinkti tokias šakas, kurios sukuria didesnę pridėtinę vertę, sudaryti galimybes šeimų ūkiams, įskaitant jų paveldėtojus ir verslo naujokus, būti visateisiais, nediskriminuojamais vietinių maisto tiekimo grandinių dalyviais“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis.

Masinio reiškinio nebus

Pasak V. Juodsnukio, vos pasunkėjus Vakarų Europos žemdirbių gyvenimui, šimtai tūkstančių prancūzų, belgų ūkininkų išeina į gatves protestuoti prieš savo valstybių ir bendrąją Europos Sąjungos žemės ūkio, maisto pramonės ir aplinkosaugos politiką.

„O Lietuvos valdžia stengiasi suskaldyti, supriešinti ūkininkus, kad jie būtų pasyvūs, negintų savo teisių. Mūsų sąjunga buvo pasirašiusi sutartį su Vokietijos Žemutinės Saksonijos Aplinkos ir žemės ūkio ministerija. Atvykę vokiečių mokslininkai mums sakė – kol lietuvių ūkininkai bus vien produkcijos tiekėjai, jiems nėra jokios prasmės stoti į kooperatyvus. Be didesnės europinės paramos, kurią dabar monopolizavę stambieji latifundininkai, šeimų ūkiai neužsidirbs daugiau pajamų. O be jų masinės žemės ūkio kooperacijos negali būti“, – aiškino V. Juodsnukis.

Gerai, bet su saiku

Šilalės r. Požerės kaimo jaunasis ūkininkas Aivaras Ežerskis laiko tik 12 karvių, ūkininkauja savarankiškai, gyvenimu nesiskundžia, suspėja ir mūsų žemdirbių protesto akcijose Briuselyje dalyvauti, tik nori, kad valdžia jam netrukdytų leistų daugiau žemės išsinuomoti. Stambieji žemdirbiai vis užbėga jaunajam ūkininkui už akių.

„Kooperacija būtų gerai, bet su saiku. Neturi peržengti sveiko proto ribų. Mes, visi kaimynai, ir taip padedame vieni kitiems be kokių nors didesnių formalių įsipareigojimų. Kooperuosiesi ar ne – vis vien visuomenės daugumos nuomonė apie žemdirbius nepasikeis. Ūkininko profesija tapo keiksmažodžiu. Mes „teršiame aplinką, mėgaujamės mokesčių lengvatomis“. Pats smarkiai plėstis negalvoju. Tektų samdytis padėjėjų, dalytis su jais savo pelnu, pirkti daugiau žemės ūkio technikos. Gamybos išlaidos padidėtų. Pieno litras tau pačiam brangiau kainuotų, negu gautum iš supirkėjų“,savo ateities planais su „Ūkininko patarėju“ pasidalijo A. Ežerskis.

Vertikali kooperacija

Prof. dr. Janas ŽUKOVSKIS

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto VKVT instituto direktorius

Pirmiausia reikia remti ūkininkus, kad jie būtų stiprūs. Žemdirbių pajamos turi didėti. Idealu, kai ūkininkas gamina, parduoda, išlaiko savo šeimą ir dar neūkininkaujantiems kaimynams padeda. Juos pasamdo, tai yra sukuria valstybei naujų darbo vietų.

Šeimos ūkis ir kooperatyvas vienas kitam neprieštarauja. Jei stiprintume vienus, neturėtume pamiršti ir kitų. Kooperatyvas būtų įrankis ūkininkams dar daugiau naudos iš ūkio gauti, gamybos sąnaudoms sumažinti.

Net ir kooperuotiems ūkininkams sudėtinga būtų valdyti visą maisto grandinę. Tai padaryti sunku, bet reikia. Čia matyčiau didžiausią valdžios paramą žemdirbiams. Tarptautinė pieno gamybos korporacija „Fonterra“ (vienas iš jos užsienio partnerių – AB „Rokiškio sūris“ – red. past.) iš tiesų yra žemės ūkio kooperatyvas. Jį valdo apie 10,5 tūkst. Naujosios Zelandijos fermerių. „Fonterros“ produkcija (pienas, sviestas, sūriai, valgomieji ledai) sudaro apie 30 proc. pasaulinio pieno gaminių eksporto.

Visame pasaulyje stiprėja vadinamoji vertikalioji kooperacija – žemdirbiai, perdirbėjai, prekybininkai.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas