Serbentų žydėjimo auksas

Auksuotieji serbentai – dar gana reti ir neįprasti augalai, daugelio laikomi agrasto ir serbento hibridu, mat jų lapai panašūs į agrasto, tik šakelės be spyglių. Tačiau tai dekoratyvūs, uoginiai ir medingieji sodo augalai. Pavasarį jie vilioja žiedų, dėl kurių ir vadinami auksuotaisiais, auksu, vasarą – gardžiomis uogomis, o rudenį – neįprastai spalvingais lapais.

Apie šių serbentų auginimą „Rasoms“ papasakojo Vilniaus universiteto botanikos sodo Pomologinių kolekcijų grupės vedėjas Edvardas MEIDUS, o su veislėmis supažindino privataus medelyno savininkas sodininkas Romas VRUBLEVSKIS.

Auksuotieji serbentai (Ribes aureum Pursh.) – įdomūs serbentų (Ribes L.) genties atstovai, sudarantys atskirą auksuotųjų serbentų Simphocaly x Berl. pogentį, priklauso agrastinių (Grassulariaceae) šeimai. Savaime auga Šiaurės Amerikoje – JAV šiaurės vakarų dalyje ir Kanados pietvakariuose. Pogentyje yra dar penkios smulkios endeminės Šiaurės Amerikoje augančios rūšys. Auksuotieji serbentai vis dažniau auginami įvairiose šalyse, taip pat ir pas mus. Kaip dekoratyviniai krūmai pripažinti XIX a. pradžioje. Vėliau jais susidomėta kaip uoginiais. Pirmosios šių serbentų veislės buvo išvestos JAV.

Žiedai – auksiniai, uogos – blizgančios

Auksuotųjų serbentų krūmai užauga 2–2,5 m aukščio. Šakos iš pradžių auga stačiai, vėliau viršūnės link šiek tiek išlinksta. Ūgliai palyginti ploni, raudonai rudi. Lapai triskiaučiai, pasitaiko ir penkiaskiaučių, iki 5 cm pločio, iš abiejų pusių pliki, bekvapiai. Žiedai ryškiai geltoni lyg auksas, susibūrę po 5–15 stačiose arba įstrižose kekėse, kvapūs. Dėl šių ypatingų savybių, E. Meidaus nuomone, augalai ir nusipelnė auksuotojo serbento vardo. Žydi gegužę. Taurėlapiai dvigubai ilgesni už vainiklapius, kurie oranžiškai geltoni, o baigdami žydėti paruduoja. Uogos prinoksta ne vienu laiku, o skanaujamos nuo liepos vidurio iki rugsėjo. Jos būna labai įvairių spalvų, formos ir dydžio. Pasitaiko juodų, geltonų, rausvų, juosvai rudų ir kitokio atspalvio uogų, tačiau visoms būdingas blizgantis paviršius. Dydis – nuo vidutinio serbento iki vidutinio agrasto, apskritos, ovalios, cilindro, lašo formos. Sėklos smulkios. Skonis malonus, su daugybe poskonių. Uogos neįprasto serbentams skonio, bet nerūgščios, saldesnės nei juodųjų. Artėjant rudeniui, auksuotųjų serbentų lapai nusidažo purpurine spalva, kuri visai nebūdinga tradiciniams serbentams.

Kur sodinti, kaip auginti?

Vieta. Auksuotieji serbentai – šviesomėgiai, gerai auga vidutinio derlingumo ir drėgnumo priesmėlio ar priemolio dirvoje. Ištveria sausras, nes giliai įsišaknija, auga net druskinguose dirvožemiuose, todėl daug jų veislių sukurta Uzbekijoje. Pakenčia ir pavėsį, ir miesto dūmus, ir dulkes. Auksuotųjų serbentų selekcija taip pat vykdoma Rusijoje ir Latvijoje.

Pritaikymas. Mes juos galime auginti kaip uoginius ir dekoratyvinius augalus. Iš šių vaiskrūmių galima formuoti gyvatvores (pakenčia karpymą), sodinti grupelėmis, naudoti kaip poskiepį liemeniniams (kamieniniams) serbentams ir agrastams, nes beveik neleidžia atžalų.

Ligos ir kenkėjai. „Šių serbentų nepuola genčiai būdingos ligos ir kenkėjai,. – pažymi E. Meidus. – Taip pat visiškai neserga miltlige, kuri dažnai apninka juoduosius serbentus.“

Dauginimas. Dauginami kaip ir kiti serbentai: atlankomis, auginiais, sėklomis. Derėti pradeda 3–4 metais.

Vertė. Auksuotųjų serbentų uogos ne tik skanios, bet ir vertingos. Jose yra 17–25 proc. sausųjų medžiagų, 7–8 proc. cukrų, 1,3–2 proc. organinių rūgščių, 40–200 mg/100 g vitaminų C ir B, 0,6–2,8 proc. pektinų, gausu provitamino A, daug turi ir dažomųjų medžiagų.

Perdirbimas. Iš uogų gaminamas vynas, verdamos uogienės (uogų ir cukraus santykis 1:1), džemas.

‘Laila‘ ir kitos veislės

‘Laila‘ – vidutinio ankstyvumo, derlinga, desertinė, puošni Latvijos selekcininkų sukurta veislė. Pasak sodininko Romo Vrublevskio, gegužės pradžioje pradžiugina nuostabus, tiesiog auksinis ‘Lailos‘ žydėjimas, kuris tęsiasi beveik visą gegužę, nelygu oro sąlygos (kartais pražysta ir balandžio antrąją pusę). Žiedai geltonai auksiniai, originalios vamzdelio formos, susibūrę kekėse, ypač medingi, gausiai lankomi bičių. Uogos labai skanios, saldžiarūgštės, aromatingos, standžios (ne vandeningos), beveik juodos, stambios (sveria 5 g), originalios formos – pailgos kaip maži baklažaniukai su rudais, ilgokais žiedkočiais. Jos ne tik skanios, bet ir gausios vitaminų C, B, provitamino A, cukraus, įvairių organinių rūgščių, pektinų. Vitamino C jose 3–4 kartus mažiau negu juoduosiuose serbentuose, bet vitamino A (karotino) turi daugiau negu abrikosai ar raudonos paprikos. Pradeda nokti rugpjūčio pirmąją dekadą, noksta ne vienu laiku, tad jų subtiliu skoniu galima mėgautis iki rugsėjo. Valgomos šviežios tiesiai nuo krūmo, tinka perdirbti – žalias uogas sutrinti su cukrumi, virti uogienes, džemus, gaminti drebučius, cukatus. Uogienės ir džemai kvepia kaip juodųjų serbentų, o skonis kur kas subtilesnis.

„Krūmai užauga iki 1,5 m aukščio, ilgaamžiai, vienoje vietoje gali gyvuoti iki 30–40 metų. ‘Laila‘, išauginta kaip stiebinis augalas, skiepytas į rūšinį auksuotojo serbento poskiepį, apie 20 metų gali puošti sodybą ar sodelį, – naujienomis savo medelyne džiaugiasi R. Vrublevskis. – Skiepijama 0,5–0,6 m aukštyje. Medeliai užauga 1,5–2 m aukščio. Medelį išauginsime ir formuodami auksuotojo serbento sėjinuko vainiką nuo 0,5–0,6 m aukščio. Derantis medelis dovanos po 2–3 kg uogų.“

Pasak R. Vrublevskio, artėjant rudeniui jų lapai nusidažo ryškiomis spalvomis. Įdomus pastebėjimas: kuo uogos tamsesnės, tuo lapai nusispalvina ryškesniu purpuru, o kai uogos šviesesnės, tuo ir lapai švelniai rausvi.

Kitos veislės. Iš auksuotųjų serbentų veislių taip pat išsiskiria ‘Saliut‘ – geltonomis uogomis, medeliai užauga iki 2 m, ‘Triochgramovaja‘ – raudonomis uogomis, ‘Uzbekistanskaja Krupnoplodnaja‘ – itin stambiomis, gardžiomis juodomis uogomis.

Anot sodininko, auksuotieji serbentai atsparūs kaitriems saulės spinduliams ir sausrai, ligoms ir kenkėjams, užterštam miesto orui, nebijo nė šalčio. Tik svarbu nepertręšti, nes ir taip stipriai auga. Žiemą dengti nereikia. Medelius prižiūrėti lengviau nei linkusius sutankėti krūmus. Dauginami kaip ir kiti serbentai – vegetatyviai. Tačiau jei mėgstame eksperimentuoti, dauginkime sėklomis. Jos sėjamos rudenį arba anksti pavasarį, prieš tai 2 mėnesius stratifikavus drėgname smėlyje, 3–4 oC temperatūroje. Išauginti sėjinukai gali skirtis uogomis, krūmo augimu ir kitomis savybėmis.

Rūta ANTANAITIENĖ

Romo VRUBLEVSKIO archyvo nuotraukos

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.