Simona Juškevičiūtė: „Gera per tapybą padėti kitam“

Tapyba, interjero dekoravimas, piešimas ant drabužių ir garderobo detalių, vaikiškų knygelių iliustravimas, papuošalų kūrimas, meno terapijos užsiėmimai – dailininkės iš Kulautuvos (Kauno r.) Simonos Juškevičiūtės talentas skleidžiasi į visas puses, o kūrybos bagaže jau daugiau kaip tūkstantis meno darbų. „Tai tik apšilimas – geriausi kūriniai dar bus!“ – tikina Simona, ją aplankėme aliejiniais dažais ir smilkalais kvepiančioje tapybos studijoje.

„Kokybiškas fabrikas“
Centrinėje Kulautuvos gatvėje įkurtos nedidelės, bet labai jaukios dailininkės tapybos studijos langai iki žemės, be užuolaidų ar žaliuzių – visa jaunos moters kasdienybė aplinkiniams kaip ant delno. Kasdienybė todėl, kad kūryba Simonai – ne pomėgis ar darbas, o pats gyvenimas, be kūrybos jo neįsivaizduoja.
„Visada svajojau taip gyventi ir svajonė išsipildė. Esu atvira žmonėms: mokau tapyti, vedu tapybos terapijos užsiėmimus, susidomėjusieji gali užsukti ne tik paveikslų pažiūrėti, bet ir pabendrauti, – pasakoja dailininkė. – Buvau laiminga, o prieš dvejus metus persikrausčiusi į Kulautuvą tapau dar laimingesnė: čia nuostabi energija, jaučiu įkvėpimo antplūdį. Nuotaika sugenda tik pamačius, kad nebeliko baltų drobių!“
Neišsemiamas Simonos įkvėpimas, energija ir kūrybos apimtys tiesiog stulbina: vienu metu ji gali darbuotis prie 20 paveikslų, būna, kad per dieną nutapo net kelis. Tiesa, prie paveikslo „Laikinumo triumfas“ plušėjo beveik visą vasarą – kantriai tobulino, klojo sluoksnį ant sluoksnio. Jei tik galėtų, tapytų vien ant didelio formato, trijų metrų pločio drobių, bet taip sparčiai dirbant paveikslai greitai užpildytų mažą jos studiją… Tad Simona džiaugiasi užsakymais dekoruoti privačių namų erdves, neretai pati pasisiūlo išgražinti kokį vaikų darželį ar globos namus – labdara jai labai svarbi.
Menininkė rodo originalias seges – jos jau praeitas etapas, bet buvo, kad tokių papuošalų per dieną padarydavo penkiasdešimt: karštais klijais išraizgo įvairias formas ir raštus, įkomponuoja dekoratyvias detales, paskui nuspalvina dažais.
Pastaruoju metu ji su pakylėjimu piešia ant drabužių ir net ant batų, savo virtuvės sieną papuošė mozaika, išgražino šviestuvą.
„Prisiminiau taiklų vienos dėstytojos juokelį: „Mūsų kokybiškas fabrikas“, – pasakė apie mane“, – šypsosi Simona. Artimiausiu metu ji žada perprasti dar ir keramikos paslaptis.

Niekada nesakyk niekada
Nors S. Juškevičiūtės kūriniai labai įvairūs, visų pirma ji – tapytoja. Piešti mėgo dar kūdikystėje: dvejų metukų mergaitei rūpėjo ne žaisliukai – sunerimdavo neradusi pieštukų ar mėgstamos spalvos flomasterio.
„Prie popieriaus lapo galėjau išsėdėti po keturias ar penkias valandas, netraukė nei kiemas, nei žaidimai, skęsdavau piešinių pasaulyje. Močiutė tvirtino: „Bus dailininkė“, – pasakoja kūrėja. – Giminėje nėra menininkų, tėvai nieko bendra neturi su menu, o štai močiutė buvo labai jautri grožiui, žavėjosi tapyba, pati norėjo pabandyti piešti, bet nesiryžo ir nesuspėjo. Matyt, jos svajonė persidavė man.“
Simona dėkinga savo tėvams, kurie unikalią klausą turinčiai penktokei leido savarankiškai apsispręsti: toliau mokytis muzikos ar dailės.
„Mačiau viziją, kad žmonės perka mano paveikslus. Tik tuomet nesupratau, kad mano pasirinkimas buvo nulemtas iš viršaus, man tiesiog nepatiko muzikos mokytoja“, – prisimena S. Juškevičiūtė.
Ji baigė dailės gimnaziją, vėliau Kauno aukštesniąją dailės mokyklą, studijavo dailės pedagogiką ir technologijas, apgynė dailės bakalauro diplomą Šiaulių pedagoginiame universitete.
Tapyba įtraukė netikėtai. Simona studijavo grafiką, šioje srityje jautėsi stipri ir apie tapymą nė negalvojo. Bet šiandien vidines vibracijas itin aiškiai jaučianti, į pasąmonės gelmes besigilinanti ir lemtimi tikinti Simona sako, kad Dievas sudėlioja kiekvieno žmogaus gyvenimą: gali kurti planus, sakyti „niekada niekada“, skintis gyvenimo ar karjeros kelią alkūnėmis, bet bus, kaip lemta.
„Tik skatinama ambicijų priėmiau tapybos dėstytojo Arūno Uoginto iššūkį. Jo padedama atradau tapybą su šimtais spalvų ir atspalvių, jo paskaitose ir įvyko lemtingas lūžis. Šiandien tapybos į nieką neiškeisčiau“, – tikina jauna dailininkė.
Tiesa, prieš įsikurdama Kulautuvos pušyne Simona 10 metų dirbo dailės mokytoja vidurinėje mokykloje ir neformaliojo švietimo srityje. Naujo gyvenimo atskaitos tašku tapo avarija. Atsidūrusi ligoninėje suprato: metas palikti mokyklą ir dėl tėvų, dėstytojų bei mokytojų, kurie matė jos nerealizuotą potencialą, dirbti tik kūrybinį darbą.
„Pasąmonė žmogui linki tik gero: pajautimai, suvokimas man ateina per sapnus, vizijas, įvairius ženklus, turiu labai stiprią intuiciją. Supratau, kad jau subrendau ir galiu įkurti savo studiją“, – prisimena Simona.

Žvilgsnis sielos akimis
Kubizmas, siurrealizmas, impresionizmas – S. Juškevičiūtei artimi skirtingi meno stiliai. Visgi, pasak meno žinovų, impresionizmas, palytėtas švelnaus moteriškumo, subtilaus jausmingumo, labiausiai atitinka išskirtinį tapytojos braižą. Drobėse jis liejasi spalvomis: ryškios, gyvos, kontrastingos konkuruoja su švelniomis, subtiliomis, skaidriomis, realios formos – žmogus, gamta – persipina, perauga į fantastinius vaizdinius, ne tik sukuria originalias kompozicijas ir netikėtas metaforas, bet ir skleidžia paslaptį.
„Mano darbuose vyrauja moters pasaulio temos: sapnai, emocijos, moters fėjos, moters deivės įvaizdžiai. Man itin svarbi harmonija: tiek siužeto, tiek spalvų, tiek paties gyvenimo, – atskleidžia savo filosofiją menininkė ir sako, kad tapyti negatyviomis temomis jai nesiseka. – Kartą pabandžiau sukurti paveikslą „Gobšumo dimensijoje“: norėjau sukrėsti godžius žmones, bet draugams tik sukėliau šypsenas. Tai dar kartą įrodė, kad mano pašaukimas – skleisti harmoniją. Su metais vis geriau suvokiu, ką turiu tapyti ir kodėl.“
Simona sąmoningai aplenkia menininkų parodas, jei žino, kad jų kūryba neatitinka jos požiūrio. „Mane žavi tie tapytojai, iš kurių darbų sklinda harmoningas menas. Štai Paryžiuje, Orsė muziejuje, aplankiusi impresionistų parodą tarsi skraidžiau, o iš garsiausios Londone galerijos „Saatchi“ norėjau greičiau išbėgti – darbų energija man buvo nepriimtina, nors kompozicijos – tobulos“, – į viską sielos akimis žvelgia menininkė.

Dėkingumas keičia gyvenimą
Jaunosios kartos dailininkei įkvėpimo niekada nestinga, mintys, vizijos teka galingu srautu dieną naktį. Ką tapyti, Simona renkasi klausydama pasąmonės. Kad darbai neprarastų dalies savo energijos, ji iš karto piešia teptuku, pieštuku eskizuoja tik žmones.
„Didžiausią įtaką man daro sapnai, per kuriuos gaunu informaciją, žinutes, simbolius. Kiekvienas sapnas ir nutapytas darbas mane keičia, augina ir padeda suvokti, kas esu, kodėl čia gimiau, – atskleidžia kūrėja, mananti, kad tapymas – tobulas būdas dalytis su kitais savo patirtimis, mintimis. – Tapydama jaučiuosi tarsi sapnuodama – vibracijos labai panašios. Dažnai savęs klausiu: „Kur yra tikriau?“
Tapyba atvėrė ir dėkingumo visiems ir už viską – už gera ir už bloga – paslaptį. Pasak Simonos, dėkingumo būsena pakeičia gyvenimą, nuoširdžios padėkos žodžiai prilygsta maldai.
„Žmogus gali būti sau draugas arba priešas. Geriau būti draugu! Galima kaltinti, bumbėti, priekaištauti ir taip pamažu naikinti save. Tačiau kai su nuolankumu priimi tai, kas siunčiama, kasdien prisimeni, už ką esi dėkingas, sektis ima labiau“, – asmeniniais patyrimais dalijasi pašnekovė.

Brangina kūrybos laisvę
Pasak S. Juškevičiūtės, menininkui ne sunku, o įdomu gyventi. „Jei esi darbštus, duonos niekada netruks“, – šypsosi tapytoja, išbandžiusi ir emigrantės laimę: dvejus metus praleido Švedijoje ieškodama naujų erdvių savo darbams. Deja, malonūs švedai pasiūlydavo ateiti kitą kartą ar atnešti kito formato paveikslų, suprask, kam svetimi, turim savų menininkų. Tuomet lietuvė ėmė tapyti drabužius baikeriams.
„Jei gyvendamas užsienyje netraumuoji sielos, viskas gerai. Bet man buvo labai sunku, supratau, kad emigracija ne man, – įsitikinusi Simona. – Anksčiau man labai rūpėjo būti žinomai, bet Dievas vis aptramdydavo per didelį mano ego – turėjau išmokti pralaimėti, susitaikyti. Dabar mano prioritetai kiti: svarbiausia – klausyti sielos balso.“
S. Juškevičiūtė vertina kūrybos laisvę, todėl labai džiaugiasi, kai klientas duoda laisvės interpretacijai. Tapo, kas miela jai pačiai, tada ir paveikslas pavyksta, ir pirkėjas patenkintas. Menininkės kūriniai pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir užsienyje. Gimtinėje ji yra surengusi daugiau kaip 30 autorinių parodų, savo darbus pristatė Londone, o pastaruoju metu ruošia dvi parodas – Bostone ir tolimoje Australijoje. Nauja paroda žada nustebinti ir savo kūrybos gerbėjus Lietuvoje.
„Kūrybinių tikslų siekimas man kaip sielos kvėpavimas, – atvirauja tapytoja ir šypteli: – Jei nereikėtų pinigų pragyvenimui, paveikslų išvis nepardavinėčiau, gyvenimo pabaigoje juos kam nors padovanočiau.“

Padeda sveikti
„Per dvylika pedagoginio darbo metų sukaupiau daug informacijos ir patirties, vedžiau privačias dailės pamokas, todėl greitai supratau, kaip stipriai teigiamai žmones veikia tapyba, suvokiau turinti dailės terapijai reikiamų gebėjimų ir sėkmingai išbandžiau pačios sukurtus dailės pedagogikos metodus, – pasakoja Simona.  – Jau ketverius metus vedu tapybos pamokas ir tapybos terapijos užsiėmimus Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams, taip pat tapybos terapijos mokau dar ir Kulautuvos bendruomenės namuose, turiu kelias uždaras grupes kituose Lietuvos miestuose. Ateityje planuoju programą nėščiosioms ir po netekčių norinčioms geriau pažinti save moterims.“
Nors dirba su įvairaus amžiaus žmonėmis, menininkei smagiausia su brandaus amžiaus moterimis. Jos įdomios, sukaupusios patirties, išminties, tik kai kurios praradusios ne tik artimuosius, bet ir gyvenimo džiaugsmą, harmoniją, savivertę. Pedagogei gera stebėti, kaip moteris įtraukia kūryba: jau po pirmų užsiėmimų pradeda nuoširdžiai šypsotis, atsiveria, išsikalba, keičiasi jos mintys, emocijos. Teigiamus pokyčius liudija ir piešiniai – niūrius pakeičia nušvitę spalvomis.
„Tapyba – sparnai sielai. Verta mokyti kitus patirti tokį sielos skrydį“, – įsitikinusi Simona Juškevičiūtė. Atsisveikindama ji pataria susirgus tapyti tik pirštais – greičiau pasveiksite!

Eglė Leonovienė

Laimučio Brundzos Simonos Juškevičiūtės asmeninės nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.