Skulptūriškų formų vaisiai ir daržovės

Žodį „karvingas“ (angl. carving – drožyba, pjaustyba) tikriausiai jau teko girdėti. O jei ne, tai bent matyti meniškai išpjaustytus arbūzus Pietų šalių viešbučių restoranuose. Tokia pjaustyba, arba drožyba – pasaulyje labai populiarus pomėgis, kartais prilyginamas menui, rengiamos parodos, konkursai, leidžiami albumai ir knygos. Tačiau šį kartą niekur toli nekeliausime. Šioje srityje meistriškumo savarankiškai siekė ir dabar juo dalijasi su kitais kaunietė Vita BRŪZGIENĖ.

Savarankiško mokymosi entuziastė
Vita kilusi iš Rietavo, ten mokėsi ir kulinarijos meno, o į Kauną atkeliavo priviliota kito žemaičio – Žilvino Žvagulio, tuomet steigusio klubą „Laukinis arklys“. „Mes, du žemaičiai, labai gerai vienas kitą suprasdavome, dirbti buvo įdomu ir smagu“, – juokiasi tuos laikus prisiminusi Vita.
Į kulinariją ji pasuko dėl to, kad nuo vaikystės turėjo privilegiją eksperimentuoti virtuvėje. Jos mama ištisomis dienomis prapuldavo savo gėlynuose, o dukra gamindavo valgį. Ką tik norinti, tegul ir kiek produktų sugadins – nieko nedrausdavo.
Dabar Vita pati yra trijų vaikų mama, kulinarijoje įgijusi solidų stažą – apie dvidešimt metų, nes dirbti pradėjo anksti, o prieš penkerius metus sako panorusi išmokti ką nors visiškai naujo.
Mokytis ką nors naujo jai „susiklosto“ netikėtai. Pavyzdžiui, yra tekę dalyvauti pirmajame kulinariniame TV projekte, kur ją kaip savo asistentę pasikvietė tuometis šefas Tomas Rimvydis.
„Tai didžiulis iššūkis – dirbti naujoje virtuvėje. Nežinai, per kiek laiko orkaitėje iškeps ten įdėtas maistas ar kaip greitai užvirs karamelinis kremas“, – Vita atskleidžia subtilybes nedalyvavusiesiems maisto gaminimo varžybose.
„Kartą restorano, kuriame dirbau, virtuvės šefas davė knygą su meniškai išpjaustytais vaisiais bei daržovėmis ir pasiūlė pasižiūrėti, patikino tikįs, kad ir aš taip galėčiau. Pavarčiau, gražu ir grąžinau jam tą knygą. Po pusės metų padavė dar kartą ir tąsyk jau visai kitaip ją skaičiau – mėginau suprasti, kaip ten padaryta. Kai pamėginau pjaustyti namie ir neišėjo kaip toje knygoje, tuomet pradėjau ieškoti informacijos. Dabar internete pilna pamokėlių, kaip ką daryti, o tuomet dar beveik nebuvo. Ėmiau prašyti užsienyje gyvenančių draugų paieškoti knygų, vėliau įrankių – mokiausi iš savo pačios klaidų“, – pasakoja Vita.
Ji pradėjo nuo paties paprasčiausio peilio ir burokėlio. Iš jo išpjaustė rožę, kuri pasirodė graži, nors dabartinėmis akimis žvelgdama galėtų įvardyti įvairių trūkumų.

Pradžiai didelių investicijų nereikia
„Noriu padrąsinti žmones, susidomėjusius pjaustyba. Iš pradžių tereikia eksperimentuoti ir puikiai galima apsieiti be sudėtingesnių įrankių. O kai sutvirtėja įgūdžiai, užplūsta sudėtingos idėjos, labai padeda specialiai šiai meno sričiai sukurti įrankiai“, – sako Vita.
Iš tų keliolikos turimų knygų ir interneto moteris sužinojo, kad dailioji valgomų objektų pjaustyba atsiradusi apie XIV amžiuje Kinijoje, Japonijoje ir Tailande. Visų tų šalių meistrai dabar yra pasiekę stulbinančių aukštumų, mat šio amato mokosi nuo vaikystės.
„Kartais pagalvoju, kad jie turbūt jau gimsta pjaustinėdami. Tailande vaizduojama daug smulkių detalių, kurios kartais atrodo kaip 3D variantas, o kinai ir japonai dažniau mėgsta kovas, drakonus ir naudoja labai daug trafaretų. Tailandiečiai siekia labai tiksliai atkartoti gamtą: jei pjaustinėja paukštį, jis bus su nagučiais ir preciziškais kiekvienos plunksnos brūkšneliais. Sako, kad jei įvaldai jų techniką, gali vadintis meistru. Jų darbai iš tiesų virtuoziški – kompozicijoje esantis mėnulis, regis, ore kabo. Dažniausiai pjaustinėjami moliūgai ir tam tikra ridikų, baltų su pilkomis rievelėmis, rūšis: jie nedžiūsta ir nevysta, todėl labai patogu. Iš arbūzų – lotosai, povai, drakonai ir kitos įvairios skulptūros, bet tai jau visai kita kategorija ir vienoje parodoje jas abi retai gali pamatyti. Dar viena mada – realistiški veidai. Vienas amerikietis drožinėja animacijos personažus, kurių veidukuose – stulbinančios mimikos. Nuolat vyksta parodos, o konkurencija tarp meistrų didžiulė“, – apie mūsų krašte dar ne tokį populiarų meną pasakoja Vita.

Jei galėjo kiti
Vita užsiregistravo kone visuose karvingo tinklalapiuose, todėl dabar gauna daug naujienų ir žino visus mados vėjus. Kai seniau ji žiūrėdavo į moliūgus, virtusius karietomis ar fantastiškais paukščiais, tai atrodydavo tarsi stebuklas. Ir tuomet kildavo noras išmokti taip pat nuostabiai pjaustinėti.
„Galvodavau, kad jei kiti galėjo, tai ir man turi kada nors pavykti. Daugeliui mano atradimų prireikė labai daug laiko, nes važiuoti į kursus pas meistrą užsienyje yra labai brangu. Dienos mokymų kaina prasideda nuo 200 eurų, o dar kelionė, pragyvenimas, įrankiai. Būtent todėl, kai jau išmokau, pradėjau rengti kursus, vesti seminarus. Labai norisi paskatinti kurti tuo susidomėjusiuosius. Manau, kad tai pravartu ir virėjams, ir vaišes ruošiančioms šeimininkėms, nes galima sukurti stulbinantį įspūdį vien iš paprasčiausių porų ar kininių kopūstų“, – įsitikinusi Vita.
Jos pačios darbų taip pat dažnai užsakoma vestuvėms, krikštynoms ar jubiliejams dekoruoti. Dabar jau nieko nenustebinsi tiesiog gardžiais patiekalais. Iškilmingesniais atvejais stalai puošiami floristinėmis kompozicijomis, tačiau dekoracijos iš maisto produktų dar įspūdingesnės, juolab kad jas galima suvalgyti.
„Pati sau gerokai užsikėliau kartelę, man jau neužtenka paprastai, noriu mokėti viską, ką ir kiti jau moka. Tam negaila nei laiko, nei pinigų, tik dar šiek tiek gaila šeimos“, – šypteli Vita, neskaičiuojanti užsakymui atlikti reikalingų valandų. Kartais prie vieno gaminio tenka pasėdėti ir 7–8 valandas.
Gana dažnai jai tenka išpjaustyti arbūzus, nes jie puikus desertas, o ir pjaustinėti smagu – turi net tris spalvas. Kita vertus, arbūzas arbūzui nelygu. Dažnai jokie stuksenimai neatskleis, koks jis viduje. Kartais būna, kad įbedi peilį, o jis tarsi sprogsta ir išbyra gabalais. Kartais būna toks minkštas, kad irgi tenka važiuoti ieškoti naujo.
„Norėdama išmokti drožinėti veidus nuvažiavau pas profesionalų skulptorių. Jis leido žiūrėti, kaip dirba, ir paragino mokytis anatomijos. Mano darbai vis sudėtingesni ir kartais net smagu, kai žmonės pamano, jog tai kieno nors kito darbai, atkeliavę iš interneto. Dabar jau yra daug pjaustinėjančiųjų, kurie apie tai rašo savo asmeniniuose puslapiuose, bet iliustracijas dažniausiai ima iš interneto. Man jau pakanka savų darbų. Dabar gana dažnai drožinėjimo mokau virėjus, ypač tuos, kurie ketina važiuoti dirbti į užsienį. Ten toks papildomas gebėjimas labai pakelia vertę“, – dalijasi informacija Vita.

Eksperimentai tęsiasi
Kartą jai kilo mintis išdrožinėti sūrį. Technika juk ta pati. Puikus darbas išėjo panaudojus itališką sūrį. Visai gerai sekėsi su kai kuriomis „Džiugo“ ir „Vilkyškių“ sūrio rūšimis.
„Verkiant reikia rėmėjo – sūrių gamintojo. Sukaupiau daug idėjų eksperimentams, tačiau sūrių reikia didelių ir jie brangūs“, – šypteli Vita.
Jai labai patinka nustebinti savo pasiūlymais ir sulaukti klientų keliamų iššūkių. Kaune teko dekoruoti krikštynų vaišėms skirtą salę. Tarp svečių buvo šeimininkų draugų užsieniečių, kuriems norėta parodyti, kaip lietuviai moka švęsti, todėl puošybai taip pat skirtas atitinkamas dėmesys.
„Kai užsakovė panoro 10 iš moliūgų drožtų povų, ilgai mėginau ją atkalbėti. Pats paukštis 50–60 cm dydžio, o dar aukštyn iškelta uodegos vėduoklė, jau visas metras susidaro. Sakiau, bus per daug, dėl to ir negražu. Bet užsakovė užsispyrė ir buvo teisi: įžengę į salę, kur buvo vaišės, visi liko maloniai priblokšti. Dvi paras dirbau be miego, nes šių darbų negali iš anksto pradėti, turi būti šviežia, kaip ir visas maistas. Vėrinukus povų uodegoms per kelias valandas reikėjo padaryti jau vietoje“, – prisimena Vita.
Žmonės labai dažnai klausia, ar išpjaustinėti vaisiai ir daržovės ilgai stovės. Vita turi labai paprastą atsakymą – juk tai maistas, paruoštas šventei, o toks neišsilaiko labai ilgai. Be to, svarbu, kaip laikysi – paliksi ant stalo ar rūpestingai padėsi į šaldytuvą. Drožinėtą arbūzą galima uždengti drėgna servetėle ir maistine plėvele, palaikyti šaldytuve ir jis puikiai išsilaikys bent dvi paras, o paskui gali būti skaniai suvalgytas.

Daiva VALEVIČIENĖ
Nuotraukos iš www.drozinejimas.lt archyvo ir Rasos KUNCAITĖS
Facebook: vaisių drožinėjimo menas

f

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.