Smulkių ūkių perspektyva: kooperacija, emigracija ar degradacija?

Lietuvos šeimos ūkių sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Skiparius įsitikinęs, kad smulkūs ūkininkai nurašyti nepelnytai.

Lietuvos šeimos ūkių sąjungos (LŠŪS) Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Skiparius išsiuntė Seimui laišką, kuriame įvardijo didžiausius kaimo skaudulius ir siūlė kitomis akimis pažvelgti į ateitį. Parengęs laišką, R. Skiparius ir jo bendražygis Vaidas (savo pavardės viešinti nenorėjo) „Ūkininko patarėjui“ papasakojo smulkaus lietuvių ūkininko situaciją. Pašnekovų tvirtinimu, Lietuvoje stengiamasi daryti viską, kad smulkiųjų ūkininkų sluoksnis visiškai išnyktų – jų žemės nukeliautų į stambiųjų rankas, o smulkūs žemdirbiai arba išvyktų į užsienį uždarbiauti, arba degraduotų savoje šalyje.

Maži niekam nereikalingi
„Labai norėčiau, kad mano vaikai būtų šalia, tačiau jų čia nėra. Panaši situacija daugelyje šeimų, tai yra baisu. Bet niekas dėl to nesijaudina. Kaip gavo biurokratai atlyginimus, taip ir toliau gauna, etatai yra, užmokestis su niekuo nesusietas, su jokia jų veikla, sprendžiant, ką daryti Lietuvai“, – pokalbį pradėjo LŠŪS Kretingos skyriaus pirmininkas R. Skiparius.
Pašnekovo manymu, Lietuva suskilusi į turtinguosius ir vargšus, tai esanti pagrindinė šalies negalavimų priežastis.
„Suspaudė mažus ūkininkus. Jų šiandien jau nėra daug, bet vis dėlto dar yra. Nuo 50 melžiamų karvių prasideda verslas, iki 50 piendavių verslo nėra. Tai tik paprastas natūrinis ūkis, parduodi pigiau ar brangiau.
Vis dėlto ir toks ūkis gyvena, gauna šiokias tokias pajamas, maitinasi šeima. Kodėl šiandien neparengta programa tam Lietuvos pieno upeliui? Juk labai džiaugiasi ES, kad produkcija į Lietuvą vežama iš kitų šalių, parduotuvių nebeįmanoma suskaičiuoti. Kodėl taip yra? Todėl, kad viskas užspausta, nieko jūs patys nedarykite, mes atvešime plastikiniuose maišeliuose, tik imkite mūsų produkciją. O žinote ką vieną dieną jie pasakys? Kad Vokietijoje pienas pabrango tris kartus… Tai kelia nerimą, todėl naujasis ministras turi inicijuoti ilgalaikės programos kūrimą, kuri paskatintų darbo vietų atsiradimą Lietuvos kaime. Tada žmogus tikėtų, kad darbo yra, ir jis neitų gerti“, – svarstė R. Skiparius.
Skyriaus pirmininkas pateikė Danijos pavyzdį, kur ir jis yra dirbęs, ir jo dukra dirba. Ten ūkininkai susiburia po 20, augina, pavyzdžiui, buliukus, turi savo kooperatyvo fabrikėlį, jame įsidarbina kooperatyvo šeimų nariai. Pačių perdirbtą produkciją jie parduoda ir gauna pajamų. O štai Lietuvoje, R. Skipariaus manymu, „klesti masiškas perpardavinėjimas, ūkininkas neturi laiko, iš jo nuperka pigiai, o parduoda tris kartus brangiau“.

Perpardavinėtojų rojus
Iš ūkininko stengiasi pasipelnyti visi, kas tik netingi. R. Skipariaus bendražygis Vaidas pateikė pavyzdį, koks traktorių kainų skirtumas kaimyninėje Lenkijoje ir Lietuvoje.
„Lietuvoje šeimos ūkininkai neįstengia nusipirkti naujo traktoriaus, o seno įsigijimo ES neremia. Kaimynas nusipirko traktorių. Kaipgi ir aš nepirksiu, ėmiau domėtis, apie paskolą galvoti. Kaip tik tuo metu su žmona išvažiavome į Lenkiją. Ten 100 AG „Belarus“ traktorius kainavo 76 tūkst. Lt, dar net su kondicionieriumi. O Lietuvoje toks pat modelis, tik blogesnės komplektacijos, atsiėjo 94 tūkst. Lt. Lietuvių firmos atstovas paaiškino, kad pardavėjas taip pat nori uždirbti…
O kodėl neleidžiama iš programos lėšų pirkti senų traktorių? Smulkiesiems ūkininkams tai būtų labai paranku. Vienas žmogus parsivežė 1998 m. CASE už 13 tūkst. Eur. Jeigu ūkininkui dalį pirkinio apmokėtų, smulkūs ūkiai galėtų džiaugtis ne nukaršusiais „belarusais“, o normaliai dirbančiais vakarietiškais traktoriais. Ar nors vienas ūkininkas iki 50 ha žemės yra nusipirkęs ką nors nauja? Nebent jis turėjo prisitaupęs arba gavo palikimą. Bet aš tokio nežinau“, – pasakojo Vaidas. Jis nenorėjo, kad skelbtume jo pavardę, mat dėl sudėtingų verslo sąlygų šis smulkus ūkininkas savo veiklą uždaro.
Pašnekovo teigimu, ūkininkai pamažu atsisako savo veiklos. Vienas pažįstamas, turėjęs 14 karvių, jas pardavė, užsiims tik augalininkyste. Kitas turi 100 ha ir 25 melžiamas karves, tačiau kitais metais nebešienaus, parduos šienavimo techniką.
„Daug smulkių ūkininkų turi senos technikos – „zilų“, „gazikų“. Tomis mašinomis jie dirba mėnesį ar du per metus, veža grūdus į sandėlius, o po to ši technika stovi nejudinama. Tačiau techninę apžiūrą ji privalo praeiti kasmet, kaip ir sunkvežimiai, kurie visus metus veža žvyrą. Kodėl sistema negalėtų būti lankstesnė?“ – stebėjosi Vaidas.

Konferencija dviem
„Kaip rašiau savo laiške Seimo nariams, daug su žemės ūkiu susijusių organizacijų tik maitinasi iš mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau realios veiklos nevykdo. Prisimenu prieš porą metų vykusį Žemės ūkio ministerijos susitikimą su žemdirbiais. Į kiemą įsuko keturi visureigiai, iš jų išlipo gražiai apsirengusios moterys. Suėjo visi į pusės tūkstančio vietų konferencijų salę, o joje – tik aš ir dar vienas ūkininkas… Klausiu, ar ne gėda taip valstybės pinigus eikvoti. Kaip tada jie mane gerbti pradėjo, kad tik į viešumą neišlįstų. O sau ataskaitas pasirašė, pliusiuką užsidėjo, nesvarbu, kad kalbų tik du susirietę mužikai klausėsi“, – ironizavo R. Skiparius.
Pašnekovų manymu, Lietuva neturi stuburo, valstybės politika nepadeda žmonėms geriau gyventi.
„Arba tu gyveni skurde ir iš nevilties geri, žudai vaikus, arba gyveni labai gerai ir į visus žiūri iš aukšto… Na, gal dar numes ką iš gailesčio. Žiūrėsiu, kokie bus naujosios valdžios darbai. Gal jie atkreips dėmesį į kaimo vidutiniokus ir padarys Lietuvą laimingesnę, kad gyventų ir turėtų darbo vietas čia, o ne važiuotų į užsienį. Dabar tik stebime, kaip Lietuva dingsta. Čia neišgirstas, nustumtas žmogus susirenka savo vaikelius ir išvažiuoja, apleisdamas jį maitinusią žemę. Jis nekovoja už savo darbo vietą, už savo šeimą, nesistengia kurtis čia pat, kažką daryti, nes nuo to atgraso visa sukurta biurokratinė sistema. Užsienyje žmonės gali savo žemėje auginti, parduoti ir iš to gyventi. Danijoje, Švedijoje, kitose Vakarų šalyse ūkininkai gyvena labai gerai“, – apibendrindamas pokalbį sakė LŠŪS Kretingos skyriaus pirmininkas R. Skiparius.

Juozas SKRIPKAUSKAS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

Algimanto SNARSKIO piešinys

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.