Sode puikuojasi vokarnis

Dendrologė Edita TURSKIENĖ

Pagaliau žiema parodė savo nagus, pabarstė sniego ir krimstelėjo šaltuku. Neaišku, kiek laiko žiemiški orai dar išsilaikys, bet norėtųsi, kad būtų pakankamai ilgai, nes lauko augalams sniegas ir šaltis yra tiesiog būtini. Ne tik patiems augalams, bet ir jų sėkloms reikia „pamiegoti“ žiemos miegu ir pasiruošti naujam sezonui. Ir ši ramybė – ne šiaip sau, nes šaltuoju periodu vyksta įvairūs biocheminiai procesai.

Žinoma, kartais šaltis pridaro kiaulysčių mūsų mylimiems augalėliams – nušaldo jų šakeles, o kartais ir visai pražudo. Bet taip dažniausiai nukenčia lepesni augintiniai, neįpratę prie lietuviškos žiemužės. Tad viena ausimi paklausę prognozių apie šiltėjantį klimatą, pro langą stebėdami žiemos vėjo kedenamas medžių šakas, galime ramiai planuoti šių metų sodinimus ir svajoti apie naujus įdomius augalus. „Rasos“ šį kartą kviečia į pažintį su mūsų soduose dar retu, bet labai įdomiu dekoratyviniu augalu – vokarniu.

OLYMPUS DIGITAL CAMERAVOKARNIO (Fothergilla Murr.) pavadinimas, ko gero, mažai kam girdėtas, nors Lietuvoje šis augalas auginamas jau kelis dešimtmečius. Šie augalai priklauso hamamelinių šeimai, kurioje taip pat  yra ir kiti retai auginami (bent jau Lietuvoje) sumedėję augalai – hamameliai, parotijos, lazdeniai, dervamedžiai ir kiti.
Vokarnių gentis nedidelė, joje yra tik trys rūšys ir jos visos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Augalai buvo pavadinti XVIII a. anglų augalų kolekcininko, gydytojo ir filantropo John‘o Fothergill‘o garbei. Lietuvoje dažnesnis didysis vokarnis, o karolininis auginamas gerokai rečiau.

DIDYSIS VOKARNIS (F. major Lood.) tikrai vertas didesnio mūsų sodininkų dėmesio, nes puošia aplinką nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Šis krūmas gegužės pabaigoje pasidabina labai originaliais ir gausiais žiedais. Vieniems žiedai panašūs į šepetėlius, o kitiems – į baltus dobiliukus ar kutus iš siūlų. Žiedai balti arba kreminės spalvos, ilgais vainiklapiais, švelniai kvepia medumi, viliodami drugelius ir kitus vabzdžius. Vasarą išryškėja sodriai žali, stambūs ir šiek tiek blizgantys lapai, panašūs į lazdynų. Rudenį sunku praeiti pro vokarnio krūmus, nes jie tiesiog šviečia ryškiai raudonais ar geltonais lapais, lyg būtų apimti liepsnų. Patys krūmai auga lėtai, užaugdami iki 1,5–2 m aukščio. Šakos plačiai išsikeroja į šalis, bet jų nepatartina genėti, nes vokarniai to nemėgsta. Na, nebent šakelės būtų pažeistos ar nudžiūvusios. O laikui bėgant pats krūmas savaime įgauna tvarkingą kūgio formą. Be to, jau yra išvesta didžiojo vokarnio veislių grupė Monticola, išsiskirianti gausiais žiedais, stačiomis šakomis ir ryškiai žaliais abiejose pusėse lapais.

KAROLININIS VOKARNIS (F. gardenii Murray) yra šiek tiek mažesnis už didįjį, užauga iki 1 metro aukščio, bet platesnis. Žydi 1–2 savaitėmis anksčiau už savo didįjį brolį, gegužės pirmąją pusę, kol dar nebūna išsiskleidę lapai. Kartais plinta atžalomis. Šį neaukštą krūmą galima komponuoti gėlynuose kartu su gėlėmis arba po juo pasodinti anksti pavasarį žydinčių svogūninių gėlių. Gražiai dera ir su šliaužiančiaisiais spygliuočiais. Karolininis vokarnis ne itin atsparus šalčiui ir ligoms.
Yra išvestos kelios veislės: 
‘Blue Shadow‘ lapai sodriai žali su melsvu atspalviu. Žiedai šiek tiek smulkesni, bet gausūs.
‘Jane Platt‘ lapai siauri, o šakos nulinkusios žemyn siauromis kaskadomis.
‘Mt. Airy‘ – itin puošnus nedidelis krūmas melsvai žaliais lapais ir gausiais žiedais.

Poreikiai
Vokarniai mėgsta rūgštoką dirvą, panašiai kaip rododendrai ar magnolijos, nepakenčia kalkingų ir suplūktų vietų. Augalą geriausia sodinti iš karto į nuolatinę vietą, nes persodinimą pakelia sunkiai. Dirva turėtų būti drėgna, puri, pralaidi vandeniui ir neužmirkusi, vidutiniškai derlinga. Tinkamiausia vieta – saulėta, nors pakenčia ir nedidelį pavėsį, tik tuomet mažiau žydi. Kenkėjai ir ligos vokarnius puola retai,  dažniau jie nukenčia per vasaros kaitras dėl drėgmės trūkumo. Tad vokarnius patartina mulčiuoti smulkinta pušies žieve, spygliais ar kitu organiniu mulčiu, kuris neleistų taip greitai išgarinti drėgmę, palaikytų tinkamą mikroklimatą ir dirvos struktūrą. Pirmąsias žiemas po sodinimo krūmus vertėtų pridengti nuo šalčio. Vokarnius galima dauginti atlankomis, nes sėklų Lietuvoje jie labai retai arba visai nesubrandina.
Tad pakvieskime šį nedidelį ir puošnų augalą į savo sodą, paįvairinkime sode žydinčių krūmų ir gėlynų draugiją, prisiviliokime drugelių, o rudenį pasidžiaukime spalvingais lapais.

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.