Suvalkiečiai neverkia ir šakėmis nemojuoja

Šakių savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Irena Žemaitienė nesidžiaugia ūkių stambėjimu, nes tai didina kaime bedarbių ir socialiai remtinų žmonių skaičių.

Šis pavasaris Šakių rajono ūkininkams – ne pats palankiausias. Iššalo nemaža dalis žieminių pasėlių, pavasario sėją ilgokai gaišino drėgmės perteklius, ne visi pieno gamintojai gavo pažadėtas kompensacijas. „Bet mūsų ūkininkai neverkia ir šakėmis nemojuoja – jie dirba, nes žino, kad dirbančiam žmogui žemė visada atlygina“, – tvirtina Šakių savivaldybės administracijos Žemės ūkio skriaus vedėja Irena ŽEMAITIENĖ. Apie permainas kaime ir pokyčius žemės ūkyje su I. Žemaitiene kalbėjosi korespondentė Daiva BARTKIENĖ.

Valdžios malonės nelaukia
– Paskaičius laikraščius atrodo, kad žemdirbiams jau artinasi paskutinioji – kur šį pavasarį bepažiūrėsi, ten blogai, todėl kam jau kam, o skaičiuoti mokantiems suvalkiečiams, atsėjus daugiau kaip pusę žieminių, tikrai negali būti gerai. Tai iš kur tiek optimizmo?
– Su kuo tą blogumą lyginsi, toks bus ir atsakymas. Štai žiemą skambina man iš Vilkaviškio, sako, pas mus sniego beveik nėra, o jūsų pusėje dar kiek boluoja. Iš tiesų, Šakių rajone daug mažiau žieminių iššalo nei apie Vilkaviškį, Marijampolę. Tuo ir džiaugiamės. Prieš savaitę Aleksandro Stulginskio universiteto dėstytojai į Šakius atvežė tris dešimtis užsieniečių, studijuojančių kaimo plėtrą – jie norėjo iš arti pažiūrėti, kas tos bendruomenės, kaip jos veikia. Vadinasi, turime ką parodyti, esame įdomūs, iš mūsų galima pasimokyti. O problemų kaime visada yra – ir blogais, ir gerais metais. Jas pats gyvenimas diktuoja. Štai Žemės ūkio ministerija paskelbė, kad moka kompensacijas nuostolius patyrusiems pieno ūkiams – ir iškart pasipylė klausimai: kodėl tiek daug žmonių nėra sąrašuose? Pradėjome aiškintis ir supratome, kad tie, kas gruodžio–sausio mėnesiais pieno nepardavė, kompensacijų negavo. O žmonės piktinasi, stebisi, kad ministrė nežino, jog karvės užtrūksta. Ką galiu jiems atsakyti? Bet mūsų ūkininkai patys ieško išeities. Vieną dieną užėjo pasikalbėti penkias karves laikanti jauna moteris. Vyras miręs, auga du vaikai. Galvoju, kaip ji išgyvena iš tokio mažo ūkelio. Pasirodo, moteris spaudžia sūrius, daro grietinę, muša sviestą – ir parduoda tiems, kurie dėl senatvės nevalioja laikyti karvių. Tokių ūkininkų, kurie sugeba iš pienelio užsidirbti ilgesnį pinigėlį, turime daug ir nė vienas nesiskundžia, kad sunku – dirba, nes nori daugiau turėti, vaikus į mokslus išleisti. Mūsų žmonės patys sau susikuria darbo vietas, sugeba užsidirbti ir išgyventi be valdžios malonės.

Pieno šoko nepajuto
– Dabar visi pranašauja, kad pieno ūkiai išnyks taip, kaip išnyko linų pramonė. Ar suvalkiečiai taip pat išparduoda karves lenkams?
– Tokių tendencijų nepastebėjome. Taip, laikytojų skaičius gerokai sumažėjo – pernai rajone karves laikė 936, šiemet – 741 gyventojas, bet karvių skaičius pakito nesmarkiai. Didžiąją dalį – beveik 5,9 tūkst., arba daugiau kaip 56 proc. – pieninių karvių Šakių rajone laiko aštuonios didžiosios bendrovės, todėl jokio šoko pienininkystėje nejaučiame.
Analizuodami galvijų ir karvių laikytojų skaičiaus pokyčius 2007–2015 metais pastebėjome, kad daugiausia ūkių gyvulininkystės atsisakė iki 2012 m. Pastaraisiais metais jų skaičius dar šiek tiek pamažėjo, bet jau ne taip drastiškai.
Gyvulininkystės kaimo žmonės atsisako dėl didesnės rizikos, mažesnių, palyginti su augalininkyste, pelnų, didelio produkcijos kainų svyravimo ir, žinoma, sunkaus darbo. Kita vertus, ūkiai pamažu stambėja.
Nors karvių laikytojų turime daug, tik penki ūkininkai laiko daugiau kaip po 100 karvių, daugiau kaip pusšimčio piendavių bandas turi 13 ūkininkų. Iki penkių karvių melžia 68 proc. pieno ūkių savininkų, tačiau 70 proc. pieno pagamina ūkiai, turintys didesnes bandas.
Negaliu nesidžiaugti, kad Lietuvos statistikos departamentas Šakių rajone užfiksavo didžiausius pieno primilžius – iš karvės vidutiniškai primelžiame 7404 kg pieno. Pernai 894 pieno gamintojai perdirbimo įmonėms pardavė 60227 t pieno.
Linų man tikrai gaila, juo labiau kad rajone turėjome ir perdirbimo pramonę. Dabar linų sėjama tik aliejui – pernai deklaruota 40 ha. Nesu pesimistė ir negalvoju, kad taip pat kaip linai išnyks kaime ir karvės.
Visas ūkininko darbas yra kaip loterija, priklauso nuo Dievo malonės. Neužaugs žolė, neužderės javai, neturėsi kuo ir karvės šerti. Bet kol yra kaime pagyvenusio jaunimo, patikėkite, karvė Suvalkijoje muziejiniu eksponatu netaps.

Dirbantiems kooperuotis nebūtina
– Suvalkiečiai visada mokėjo įvertinti, kas naudinga. Ar raginate savo rajono žemdirbius kooperuotis?
– O kam? Turint penkias karves reikia pačiam perdirbti pieną ir parduoti produktus – tokiame ūkyje darbo užtenka visai šeimai ir visą dieną. Reikia tik sugalvoti ir daryti tai, ką sugebi. Vienos ūkininkės slegia sūrius, kitos juos dar ir iškepa, sako, kad net nereikia vežti parduoti – pirkėjai patys į namus atvažiuoja.
Taip, galima susitarti ir dirbti keliese, bet mūsų krašte sakoma, kad paskolinęs litą pats tampi skolingas – turi laukti, kol grąžins. Kiek dėl to būna pykčių ir nesantaikos! Geriausia dirbti sau, todėl žmones raginu pagalvoti, ką sugeba ir kuo galėtų užsiimti.
Mane džiugina, kad iš užsienio grįžęs jaunimas turi verslo idėjų. Yra fondai, kurie remia, bet jų mintys dažniausiai siekia toliau nei mūsų ministerijos surašytos paramos taisyklės. Jaunimas nori veisti sodus, statyti šiltnamius, kad ir žiemą galėtų užauginti braškių, turime sraigių augintojų. Norinčių pirkti natūralių, sveikų, kokybiškų produktų daugėja, ir kaimo žmonės turi atsiliepti į šį poreikį. Kaip padėti ūkininkams susiorientuoti šiandienėje situacijoje ir numatyti, ko reikės ateityje, galvoja ir savivaldybės vadovai. Prieš keletą metų rengdami strateginį Šakių rajono plėtros planą numatėme, kad reikia sudaryti ir žemės ūkio strategiją – šiemet tuo ir užsiimame. Jau paskelbti viešieji pirkimai, pradėjome rinkti duomenis būsimam dokumentui.
Norėtume, kad rajone atsirastų mėsos perdirbimo cechas, ekologiškų grūdų malūnas. Stambieji ūkiai tokiais verslais gal ir neužsiims, bet tam, kuris mažai augina, papildomos pajamos visada pravers.

Ne visi pokyčiai džiugina
– Žemės ūkio skyriaus vedėja tapote tik pernai, tačiau su žemdirbiais bendraujate ir šiame skyriuje dirbate jau antrą dešimtmetį. Kaip Šakiuose keičiasi žemės ūkis, kur link suka kaimo verslas?
– Žemės ūkis sudaro didžiąją mūsų rajono verslo dalį, o žemės ūkio naudmenos užima beveik 70 proc. rajono ploto. Gruodžio 31 d. duomenimis, rajone buvo įregistruoti 3663 ūkiai, tarp jų – ir 16 žemės ūkio bendrovių bei įmonių. Ūkių, kartu ir pasėlius deklaruojančių pareiškėjų skaičius nuolat mažėja, o deklaruojamas plotas – didėja. Tai rodo, kad ūkiai vis dar stambėja, darosi konkurencingesni ir pelningesni, intensyvėja žemės ūkio naudmenų naudojimas.
Trys didžiosios Šakių žemės ūkio bend­rovės dirba beveik 10 tūkst. ha žemės, trys stambiausi ūkininkai – dar bene 4 tūkst. ha, todėl vidutinis ūkis mūsų rajone yra dukart didesnis nei šalyje – 32,44 ha.
Šios tendencijos nėra vien geros. Sparčiai daugėjant didelių, daugiau kaip 500 ha pasėlių deklaruojančių ūkių, smulkiesiems tampa vis sudėtingiau konkuruoti dėl žemės, lygiuotis į jų produkcijos pagaminimo kaštus, konkuruoti kainomis. Smulkieji ūkiai pamažu išstumiami iš rinkos, o tai didina bedarbių ir socialiai remtinų žmonių skaičių.
Keičiasi ne tik ūkių, bet ir pasėlių struktūra. 2007 m. rajono ūkininkai augino 20,5 tūkst. ha žieminių kviečių, o pernai deklaravo per 39 tūkst. ha šių pasėlių. Posūkis į augalininkystę akivaizdus, bet ūkininkų norus koreguoja žalinimo reikalavimai. Iki 2014 m. beveik visai nesėjome pupų, o štai pernai jų buvo deklaruota jau gerokai per 2 tūkst. ha, žirnių – 3,6 tūkst. ha. Dabar jau girdime ūkininkus kalbant, kad vasarinių rapsų sėti neapsimoka, geriau žirnius. Jų kaina pernai buvo gera ir šiemet neblogas sutartis sudarinėja, todėl kai kurie sėjomainai ir laukams gerinti ne 5–7 proc., o kur kas daugiau vietos skiria.
Skaudi mūsų ūkininkų cukrinių runkelių auginimo patirtis. Jie suvalkiečiams davė nemažai pajamų, tačiau nuolatiniai neatsiskaitymai padarė negrįžtamą įtaką – cukrinių pasėliai per kelerius pastaruosius metus sumenko net 800 ha. Tie, kurie atsisakė šio verslo, kažin, ar į jį sugrįš ir vėl iki žiemos vidurio klampos po pažliugusius laukus, veš ir stovės eilėse prie supirkimo punkto – auginant grūdus ir javapjūtė lengvesnė, ir darbymetis anksčiau baigiasi. Nors dalis mūsų ūkininkų, skolas atsiėmę produktais, šiemet nori nenori juos turės panaudoti – taigi ir cukrinių runkelių pasėlių plotai greičiausiai vėl šiek tiek padidės.
Suvalkijos ūkininkai visada buvo stiprūs – ir finansiškai, ir dvasiškai. Mūsų kaimas išaugino tautos kultūros žiedą, kuriuo iki šiol pagrįstai didžiuojamės. Esame įleidę šaknis į derlingą žemę, todėl neabejojame – kol bus ji, būsime ir mes.

Daivos BARTKIENĖS nuotrauka

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.