Sveikatinantys vaisiai ir žievė

Ruduo dovanoja ąžuolo, kaštono vaisių bei žievę sveikatai stiprinti. Pasak „Žolinčių akademijos“ vadovės Danutės Kunčienės, dabar pats tinkamiausias laikas prisirinkti šių gydančių gamtos gėrybių, o jei to dar nepadarėte – paskubėkite.

Paprastasis kaštonas

Paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum) – kaštoninių (Hippocastanaceae) šeimos, 15–30 m aukščio, kiaušiniška ar rutuliška laja puošnus medis. Lietuvoje auginamas kaip dekoratyvinis augalas soduose, sodybose ir parkuose. Vaisius – žalia, apvali, stambiais dygliais apaugusi dėžutė, kurioje yra tamsiai ruda, didelė sėkla – kaštonas. Vaistams vaisiai renkami kai sunoksta, rugsėjį–spalį.

Naudingosios savybės. Vaisiuose gana daug, apie 5–8 proc., riebalinio aliejaus, taip pat folinės, nikotino, cholino rūgščių, gausu aminorūgščių. Tai vertinga vitamininė medžiaga, kurioje yra B1, B2, B6 vitaminų. Sėklose taip pat yra spireozido, escino (saponinų), rauginių ir mineralinių medžiagų, fitosterolio, krakmolo, baltymų, vitamino C. Paprastojo kaštono preparatai mažina kraujo krešėjimą ir didina kraujagyslių pralaidumą, todėl nuo seno naudojami trombozių profilaktikai ir gydymui. Kaštonų ekstrakte esančios veikliosios medžiagos skatina skysčių pasišalinimą, esant kojų pabrinkimams, mažina dėl pablogėjusios veninės kraujotakos atsiradusius kojų skausmus ir raumenų spazmus, sunkumo ir tempimo pojūtį, odos niežėjimą, vartojami gydant kojų venų varikozę, hemorojų. Namų sąlygomis gaminama paprastojo kaštono vaisių spiritinė ištrauka (tinktūra), nuoviras ir užpilas. Spiritiniais preparatais įtrinama oda, o vandeniniai preparatai geriau gydo, jei naudojami vonioms.

Paruošimo būdas. Kaštonai išlukštenami iš kevalų ir laikomi kambario temperatūros patalpoje.

Užpilas. Reikės apie 300 g kaštonų. Jų odeles nulupkite ir sumalkite. Į pusės litro talpos tamsaus stiklo butelį suberkite sumaltas odeles, iki kakliuko pripilkite vandens, butelį užsukite dangteliu. Palikite pastovėti tamsioje šiltoje vietoje dvi savaites, kasdien butelį suplakite. Skaudamus sąnarius tepkite kaštonų odelių užpilu ir skausmas pamažu atlėgs.

Tinktūra. Kaštonus susmulkinkite ir užpilkite puse litro degtinės ar spirito. Palaikykite mišinį ne mažiau kaip dvi savaites, nusunkite ir gerkite po 30–40 lašų keturis kartus per dieną. Tokia tinktūra gelbsti, kai išsiplėtusios kojų venos. Paruošta spiritine ištrauka galima kojas ir įtrinti, taip pat padeda nuo hemorojaus, vidurių užkietėjimo.

Pėdoms masažuoti. Į patogią vonelę priberkite kaštonų ir užpilkite juos šiltu, gal net kiek karštu vandeniu. Keletą minučių ant jų pavaikščiokite, pamindykite. Taip masažuojant liečiami ir stimuliuojami įvairūs pėdų taškai, suaktyvinama kraujotaka ir medžiagų apykaita. Maža to, kaitinami kaštonai išskiria kvapą, labai naudingą bronchams, tad tokios vonelės tinka peršalus ar kosint.

Tepalas. Dvi saujas džiovintų, maltų kaštonų užpilkite šiltu kokosų aliejumi (1:2) ir keletą dienų po truputį vis pakaitinkite. Paskui gautą kaštonų tepalą perkoškite, supilkite į tamsų butelį ir sandariai uždarykite. Kaštonų tepalas gerina kraujotaką, padeda po sumušimų, gydant kojų venų varikozę.

Nervų sistemai stiprinti. 2–3 kaštonus galite nešiotis švarko ar palto kišenėje, mat jie turi tokių pačių savybių, kaip ir pats medis: ramina, gerina nuotaiką, padeda nuo nemigos.

Kaštonų galite pasidėti ir ant darbo stalo prie kompiuterio. Kartkartėmis juos gerai nuplaukite po tekančiu vandeniu.

Vietoje muilo. Nulupkite kaštonus ir smulkiai sumalkite jų minkštimą. Gautą masę užpilkite šiltu vandeniu ir ištirpinkite truputį sodos. Po to palikite 24 valandoms stovėti ir brinkti, kaskart vis pamaišykite. Paskui gerai nusunkite, kad nebeliktų skysčio. Iš gautos sausos kaštonų masės nulipdykite norimos formos muiliukus ir palikite sausoje vietoje, kol sukietės. Likęs skystis yra tiesiog puikus, lengvai putojantis skalbiklis vilnai ir šilkui.

Įsidėmėkite. Paprastojo kaštono sėklos netinkamos maistui, jomis galima apsinuodyti, pakenkti inkstams ir kepenims.

 

Paprastasis ąžuolas

Paprastasis ąžuolas (Quercus robur) – bukinių (Fagaceae) šeimos šviesomėgis lapuotis medis, išaugantis iki 40 m aukščio. Auga visoje Lietuvoje, bet labiausiai paplitęs Vidurio žemumoje, rečiausias pietinėje Lietuvos dalyje. Vaisius – rusvai gelsva vienasėklė gilė, kurios pamatą gaubia goželė. Vaisius subrandina rugsėjį–spalį.

Kaip ir kada rinkti? Gydymui vartojama ąžuolo žievė. Ji lupama rudenį arba anksti pavasarį, kai lengvai atsiskiria nuo medienos, plonų kamienų (5–10 cm skersmens) arba, jei medis storesnis, nuo jaunų

šakų. Lupama 25–30 cm ilgio, 3–6 cm pločio gabalėliais. Gilės renkamos po pirmųjų šalnų, kai prinoksta ir pačios ima kristi nuo medžio. Prieš šalnas pirmiausia nubyra kenkėjų apgadintos gilės.

Naudingosios savybės. Ąžuolo žievės nuoviras vartojamas kaip sutraukiantis, uždegimą slopinantis vaistas burnos ertmei skalauti, taip pat gerklei skalauti sergant stomatitu, faringitu. Tinka namaloniam burnos kvapui šalinti. Išoriškai juo gydomi nudegimai, pragulos, pūliniai. Dažniausiai vartojamas kompresams, plovimams, vonioms.

Gilės maistingos, turi 40 proc. krakmolo, nedaug baltymų, 2–4 proc. riebalų. Gilių kavą (be pieno) galima naudoti ne tik kaip skanų gėrimą, bet ir kaip sutraukiančiai veikiantį vaistą esant pilvo skausmams, vidurių laisvumui.

Ąžuolo žievė naudojama audiniams, plaukams,  kiaušiniams dažyti. Plačiai naudojama odos dirbimo, siūlų dažymo pramonėje. Iš žalių smulkių šakų rišamos pirtininkų itin vertinamos vantos. Ąžuolo lapų dedama raugiant agurkus, pomidorus ir kitas daržoves, nes šiuose lapuose esantys taninai išlaiko daržoves kietesnes.

Paruošimo būdas. Nulupta žievė džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusi turi būti ne storesnė kaip 3 cm, blizganti, lygi arba šiek tiek raukšlėta, išorinė jos pusė pilkai ruda, vidinė – gelsvai arba rausvai ruda. Skonis stipriai sutraukiantis, kvapas atsiranda pamirkius žievę vandenyje. Laikoma medinėse dėžėse arba maišuose. Tinka vartoti 4–5 metus.

Žievės nuoviras. Nuovirui pagaminti imkite susmulkintos ąžuolo žievės ir vandens santykiu 1:10. Maišydami kaitinkite verdančio vandens vonelėje 30 min. Po to 10 min. leiskite nusistoti, perkoškite, įpilkite išgaravusį vandens kiekį. Burnos ertmę skalaukite iki aštuonių kartų per dieną.

Gilių nuoviras. Gilės džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, kol apvysta. Baigiamos džiovinti džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Jas tinka vartoti vienus metus.

Gilės pirma išlukštenamos, susmulkinamos, sudžiovinamos ir sumalamos. Jei gabalėliai vis tiek dideli, galite dar kartą sumalti kavamale (tik nesusmulkinkite iki miltų). Užplikykite vieną arbatinį šaukštelį stikline verdančio vandens arba pavirkite kelias minutes ant silpnos ugnies.

Įsidėmėkite. Ąžuolo žievės nuoviro negalima vartoti žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešėjimas, susiaurėjusios kraujagyslės, užkietėję viduriai, kamuoja infekcinis viduriavimas.

Parengė Rūta Antanaitienė