Tarp euro ir svajonių paukštės

Pačiame Tauragės rajono pakraštyje, Kęsčių kaime, ranka rankon ūkininkauja Laimutė Sugintienė ir Vladas Liekis. Iškeitę miestietišką gyvenimą į nelengvą kasdienybę kaime, jau bene dešimtmetis jie įgyvendina vieną idėją po kitos. Šiemet tauragiškius pradžiugino naujausias šių ūkininkų sumanymas tiesiogiai iš ūkio pardavinėti mėsinių galvijų skerdieną.

Nenorėjo gyventi „protingai“ Pirkdami seniai negyvenamą sodybą Žygaičių seniūnijos Kęsčių kaime tauragiškė finansininkė L. Sugintienė ir vidaus tarnybos atsargos pulkininkas leitenantas V. Liekis net negalvojo tapti ūkininkais. Mieste abu turėjo darbus, todėl norėjo tik erdviau ir ramiau gyventi, švaresniu oru kvėpuoti, bulvių, morkų, svogūnų užsiauginti. Viskas prasidėjo nuo vienos karvės: reikėjo pieno sūriui suslėgti, varškei sutraukinti, sviestui sumušti – negi, pasak Laimutės, kaime gyvendamas pieną parduotuvėje pirksi? Darbštūs žmonės nemoka sėdėti sudėję rankų. Vaikams į mokyklą leisti reikėjo pinigų, tad karvių daugėjo, ūkis pamažu pradėjo plėstis. Kad spėtų nulėkti į darbą Tauragėje, ne vienus metus ūkininkai keldavosi gerokai prieš aušrą. Buvo laikas, kai abu veždavo į miestą pieną parduoti. Atsiradus kaimo plėtrai skirtai paramai įregistravo ūkį, karves sėklino mėsinių galvijų sperma ir pamažu pienininkystę iškeitė į mėsinę gyvulininkystę. Atsimindama tuos laikus Laimutė ironiškai šypsosi: „Galėjome protingai gyventi, kaip visi žmonės, o dabar turime daug dirbti.“ Vladas tvirtina, kad mėsinių galvijų priežiūrai daug laiko nereikia: visa žemė – aplink sodybą, panorėję gyvuliai patys pareina į tvartus atsigerti ir paėsti. „Didžiausias darbas – šienauti. Žolė mūsų pievose prasta, vasarą vos pakyla – nereikėtų pašarų, galėtume ir nepjauti“, – pasakoja V. Liekis. Bet lengvai gyventi šie ūkininkai nemoka. L. Sugintienė sako, kad dėl to kaltę turėtų prisiimti Vladas, generuojantis vieną idėją po kitos ir nenustygstantis vietoje tol, kol jų neįgyvendina. Paskutinis jo sumanymas – skerdykla ir mėsos išpjaustymo cechas. Vasario pradžioje Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius Jonas Milius L. Sugintienės ūkiui suteikė laikinąjį veterinarijos numerį – leido tvarkyti ir išpjaustyti ūkyje užaugintų ir sumedžiotų laukinių gyvūnų mėsą.

Be paramos ir be įsipareigojimų Vladas neslepia, kad skerdykla su mėsos išpjaustymo cechu – iššūkio reikalas. „Iš streso, kad išliktume ir tuo, ką užauginame, pramonininkams turtų nekrautume“, – pritaria L. Sugintienė. Ūkininkai tvirtina, kad lengviausia būtų gyventi nieko nedarant, tada nei mokesčiai kamuotų, nei reikalavimai galvą kvaršintų. Bet taip gyvena tik tie, kurių vienintelis tikslas – gauti pašalpą ir sulaukti, kol rytą atidarys parduotuvę. Tikri ūkininkai visada galvoja, kaip iš savo darbo daugiau naudos gauti. Nuvažiavę į mėsinių galvijų augintojams skirtą seminarą tauragiškiai sužinojo, kad perdirbėjai, išveždami lietuviškus galvijus į užsienį, dar gauna ir paramą. „Nutarėme savo cechą įsirengti ir patys mėsą pardavinėti. Toli vežami skersti gyvuliai stresuoja, prastėja jų mėsos kokybė, todėl geriausia turėti skerdyklą savo ūkyje“, – „Ūkininko patarėjui“ porina Vladas. Europos Sąjungos kaimo plėtrai skirtos paramos jie neprašė – nenorėjo įsipareigoti metų metus vykdyti gamybą, todėl cechą įsirengė iš savo lėšų. „Esame pensininkai, nebežinome, ar ilgai turėsime jėgų tiek daug dirbti. Tik už savo lėšas įsirengę galėsime bet kada cecho duris užrakinti ir galvijus vėl parduoti supirkėjams. O įranga valgyti neprašys – gal kada vaikai mūsų ūkyje savo verslo imsis“, – svarsto Vladas. Jam pritaria ir Laimutė: „Būtų gerai, jei galėtume vykdyti nepertraukiamą gamybą, bet tiek gyvulių neužauginame, o tvarką, švarą ceche reikia kasdien palaikyti. Jei įdarbintume žmogų, reikėtų jam algą mokėti, socialiai drausti – o tai gali daryti tik turėdamas nuolatinių pajamų. Nutarėme kol kas dirbti tiek, kiek patys pajėgiame, o paskui žiūrėsime.“ Šiuo metu ūkininkai laiko 80 mėsinių galvijų, samdo vieną pagalbinį darbininką. Ekologinis galvijų auginimas mėsai – ekstensyvus verslas, jo nepaskubinsi, todėl ir didelė gamyba tokiame ūkyje neįmanoma. Žemės Žygaičių apylinkėse nederlingos, net šlapiausią vasarą smėlyje drėgmė neužsilaiko, todėl 70 ha turintys ūkininkai sėja tik 4 ha kvietrugių, pasodina vos 15 arų bulvių. Bet L. Sugintienė ir V. Liekis ūkio naudą kitaip skaičiuoja. „Mes neplanuojame, per kiek metų cechas atsipirks ir išvis ar atsipirks. Užsidirbsime sau pragyvenimui ir gana, o pensiją taupysime kelionėms. Skerdykla ir mėsos išpjaustymo cechas – tai investicija, kuria galės naudotis vaikai. Vieną netoliese turime, šalia mūsų namą statosi, labai tikimės, kad dar kuris nors susigundys grįžti į kaimą“, – sako L. Sugintienė.

Realizacija problemų nekelia Skerdimo kursus baigęs V. Liekis nusiteikęs per mėnesį paskersti kol kas tik po porą jautukų, nes kokybiškai jautienai subrandinti reikia laiko. „Turėtume kam parduoti, jei ir dažniau skerstume, tačiau kol kas nenorime skubėti. Nuo praėjusio rudens gyvulių perdirbėjams nebeparduodame. Mūsų jautiena ypač geros kokybės, brandi, nes mėsiniai galvijai auga natūraliose pievose, jokių papildomų pašarų jiems neduodame“, – pasakoja V. Liekis. Atvykusiems jautienos pirkti tauragiškiams ūkininkai leidžia pasirinkti tokį gabalėlį, kokio nori. Brangiausia – nugarinė, už ją ūkininkai gauna ir po 20 Eur/kg. „Kas paragavo, kainos nebeklausia – supranta, kad gera mėsa brangiai kainuoja. Dar tik mokomės rūšiuoti mėsą pagal raumenų sandarą, nustatyti kainą. Sudėtingiausia suderinti mokesčių klausimus, todėl kartais nežinome net ką daryti – jei leidžia Tauragės VMVT, stabdo Mokesčių inspekcija“, – neslepia ūkininkas. V. Liekis džiaugiasi, kad ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Tauragės VMVT inspektoriai geranoriškai padeda spręsti problemas ir bent jau pirmuosius veiklos metus žada nebausti klystančių ūkininkų. Vis dėlto abu sutartinai tvirtina, kad palengvinti reikalavimai skerdykloms ir mėsos perdirbimo cechams įrengti – gražiai įpakuotas mitas. „Viską turėjome padaryti taip, kaip didelėje įmonėje, tik leido ceche neįrengti dušo ir tualeto – praustis galime čia pat esančiuose namuose“, – atsidūsta V. Liekis.

Pasiryžusiųjų – vienetai Tauragės VMVT viršininkas-valstybinis veterinarijos ins­pektorius Kęstutis Patašius pri­pažino, kad V. Liekis ir L. Sugintienė – kol kas antrieji rajono ūkininkai, pagal supaprastintus reikalavimus įsirengę savo ūkyje užaugintų gyvulių skerdyklą ir mėsos išpjaustymo cechą. Jiems taip pat leidžiama tvarkyti laukinių medžiojamų gyvūnų mėsą. Anksčiau panašų cechą Skaudvilėje įsirengė ir jau ne pirmi metai sėkmingai dirba ūkininkas Bronius Pratašius. „L. Sugintienės ūkyje ne visi reikalavimai įvykdyti, todėl pratęsėme laikinojo veterinarijos numerio galiojimą dar trims mėnesiams. Bet liko tik smulkmenos, tikime, kad ūkininkai įstengs viską laiku padaryti. Džiaugiamės, kad atsiranda ūkininkų, nebijančių iššūkių ir norinčių tiekti pirkėjams galutinę produkciją. Ateityje sieksime reikalavimus tokiems cechams dar palengvinti, kad kuo daugiau ūkininkų ryžtųsi imtis parduoti pusgaminius“, – „ŪP“ sako K. Patašius. Pasak valstybinio veterinarijos inspektoriaus, jau dabar ūkininkai savo cechuose neprivalo įrengti kabineto veterinarijos gydytojui, nereikalaujama gyvulių izoliatorių ir pervarymo gardų, supaprastinti reikalavimai plaunamiems paviršiams, buitinės patalpos gali būti gyvenamajame pastate. „Esame pasirengę ne tik konsultuoti, bet ir geranoriškai padėti visiems, kurie planuoja imtis tokios veiklos. Labai tikime, kad L. Sugintienės pavyzdys įkvėps ir kitus rajono ūkininkus“, – „ŪP“ sako Tauragės VMVT viršininkas K. Patašius.

Kovojo už kaimo išlikimą Tauragėje nemažai drąsių ūkininkų, bet kitų tokių kaip V. Liekis ir L. Sugintienė sunkiai surastume. Ne be reikalo Kęsčių kaimo bendruomenės nariai abu juos renka savo lyderiais: Laimutė – pirmininkė, Vladas – jos pavaduotojas. Kęsčių kaimo bendruomenėje – net 150 narių. Susiburti šio krašto žmones privertė būtinybė atsispirti į jų žemes pasikėsinusiems vėjo jėgainių, Danijos kiaulių kompleksų statytojams, skalūnų dujų ir naftos ieškoti norėjusiai amerikiečių kompanijai „Chevron“. Ir tai anaiptol ne visi „investuotojai“, kuriems prireikė Žygaičių krašto žemių. „Jei būtume atsidavę likimo valiai, šiandien apie mūsų sodybą stovėtų vienuolika galingų vėjo jėgainių – nei patys čia galėtume gyventi, nei ūkio, juo labiau ekologinio, nebūtume galėję turėti. Esame vieninteliai Lietuvoje, kurie sustabdė jau suprojektuotų vėjo jėgainių statybą ir išsaugojo kaimą“, – didžiuojasi Kęsčių ūkininkai. V. Liekis tikina, kad ne visiems jų kova patiko – buvo ir tokių, kurie laukė atėjūnų, nes tikėjosi brangiai parduoti žemę. „Bet kas čia gyvena, niekas nenori likti be duonos kąsnio“, – tvirtina buvęs ugniagesys. Prieš metus tuščiame Kęsčių kaimo gaisrinės garaže V. Liekis įkūrė ugniagesių muziejų – atvėrė visuomenei duris į visą savo gyvenimą kauptą turtą: senąją ugniagesių techniką, teminius suvenyrus, kalendorius, spaudos leidinius, daugybę padėkos raštų – iš viso per 500 eksponatų. Muziejų papuošė 1949 m. Švedijos karalystės užsakymu Jungtinėse Amerikos Valstijose pagamintas automobilis „International Loadstar 1600“. Ir muziejų tuščiame gaisrinės garaže V. Liekis kūrė tik tam, kad savivaldybė neuždarytų ugniagesių punkto. Jo gyvenimo misija – tarnauti žmonėms.

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.