Tėvo diena – kiekvieną dieną

Dažniausiai „Šeimininkės“ pašnekovės – nuostabios moterys, be savo mamos pareigų, atrandančios laiko įdomiai ir prasmingai veiklai. Šįsyk, žengdami į Tėvo dienos sekmadienį, ieškojome vyrų – puikių tėčių. Sakoma, kad vienas tėvas gali duoti daugiau negu šimtas mokytojų. Tai įrodo ir mūsų pašnekovai.

      Robertas Kuliešius: „Su vaikais ateina daug palaiminimo“

Skaniausi – tėčio patiekalai Galima sakyti, kad vilniečių Kuliešių šeimoje, kurioje auga penki vaikai, Tėvo diena švenčiama ne kartą per metus, o gerokai dažniau. Tėtis Robertas darbo reikalais (jis prekiauja automobiliais) dažnai keliauja į Italiją, kur praleidžia po kelias savaites per mėnesį, tad jam sugrįžus namuose visada tvyro šventiška nuotaika. Šįsyk dukros Konstancija, Onytė ir Kamelija tėčio taip pasiilgo, kad nusprendė miegoti apsivilkusios jo marškinėliais. Vaikai pasiilgsta ir tėčio patiekalų, ypač meistriškai jis gamina iš makaronų. „Šiandien ruošiau mėsa ir daržovėmis įdarytus kriauklių formos makaronus. Patinka eksperimentuoti, kuriu receptus pats iš to, ko yra šaldytuve“, – pasakoja R. Kuliešius. Tačiau nespėjus makaronams išvirti teko išskubėti į sūnaus Jeronimo plaukimo varžybas, iš kurių jis parsinešė net du medalius, tad patiekalas nelabai pavyko. Vaikai sako, kad skaniausi būna tėčio spagečiai su padažu (bolognese), jis kepa gardžiausią kiaušinienę, visada pats ruošia žuvį, kurią sužvejoja. „Tėtis ir trylikametė Paulina yra mūsų šeimos kulinarai“, – šypsosi mama Dovilė, nelabai mėgstanti sukiotis virtuvėje. „Mečiau šį amatą, nesiseka, dažnai pridega“, – juokiasi ji. „Metei nė nepradėjusi“, – nepyksta Robertas. „Aš tikriausiai būsiu virėja. Arba aktorė“, – pareiškia dar neapsisprendusi vyresnėlė. Pašnekesį pertraukia maisto smulkintuvo ūžimas: Jeronimas paruošia skanų ledų ir vaisių kokteilį. Ko gero, dar vienas kulinarijos talentas auga. Kai prie viryklės stoja mama, ant stalo garuoja sveiki valgiai, tačiau nei kopūstų kotletai, nei trintų daržovių kokteiliai vaikų nežavi. Tėtis pirmasis ėmė šnekėti apie tai, kad reikia valgyti sveikiau, tad po truputį šeima atsisakė cukraus, miltų, retai vartoja sviestą. Vietoj saldumynų renkasi vaisius, bet kai užsinori, nusiperka ir limonado ar torto.

Nenorėjo, kad vaikai būtų egoistai „Daug kas klausia, kaip sugalvojome turėti tiek daug vaikų“, – tęsia pokalbį Dovilė. „Planavome keturis“, – sako tėtis. „Tačiau dar Kostytė nusprendė pas mus ateiti“, – priduria mama. Ar smagu, kai tokia didelė šeima? „Paulinos paklauskite“, – juokiasi Dovilė. Jai – turbūt nelabai, vis dėlto vyriausia, tenka daugiau atsakomybės, bet kitiems nėra blogai. Kai mokykloje su draugėmis svajodavo apie ateitį, Dovilė visada sakydavo: „Turėsiu penkis vaikus.“ „Nenorėjau, kad mano vaikai užaugę būtų egoistai. Kai šeimoje auga tik vienas ar du, tėvams tenka įdėti daug pastangų, kad taip neatsitiktų, o didelėje šeimoje tai negresia. Nėra pavojaus ir išlepti: kuo daugiau šeimos narių, tuo jie savarankiškesni“, – pastebi ji. Tiek daug atžalų auginti nebuvo sunku, gal tik pirmuosius, kai dar trūko supratimo ir patirties. Paskui kuo vaikų daugiau – tuo leng­viau, vieni kitus prižiūri, vieni su kitais žaidžia, o tėvams ramu. Dabar Dovilė dirba namuose, tokią galimybę suteikia maketuotojos darbas. Tai reiškia, kad darbo valandos trunka visą parą. Kita vertus, visada esi šalia, net jei dirbi prie kompiuterio kitame kambaryje, viena akimi matai, kas vyksta. Neseniai ji susidomėjo masažu, baigė masažo kursus. Tai ir širdžiai miela veikla, ir galimybė papildomai užsidirbti. Įsimetusi į bagažinę masažo stalą, ji važiuoja masažuoti į mokyklą, kurioje mokosi vaikai, pas kitus klientus. Tėvai dirba daug, kad vaikams nieko netrūktų. Vyresnieji lanko Vilniaus Valdorfo gimnaziją, nuo rudens į ją eis ir jaunėlė Konstancija. Visi lanko po kelis būrelius. „Aišku, galėtume neleisti vaikų į mokyklą, už kurią reikia mokėti, būrelius. Galėjome neimti paskolos keturių kambarių butui ir toliau gyventi dviejuose kambariuose, tada išlaidos būtų gerokai mažesnės, bet mes norime vaikams suteikti normalų gyvenimą. Geriau pasispausime“, – svarsto mama.

Turime dalyvauti vaikų gyvenime Dovilė ir Robertas eina į visus renginius mokykloje, visas vaikų varžybose. Jie įsitikinę, kad tėvai turi dalyvauti vaikų gyvenime, o ne visą laiką sėdėti darbe ir nieko daugiau aplinkui nematyti. Pasilieka laiko ir pomėgiams, ir poilsiui. Kiekvienam šeimos nariui kartais reikia pabūti vienam. Dovilei patinka ilgi pasivaikščiojimai, kasdien nueina po 10 kilometrų, lanko jogos treniruotes. Tai galimybė susikaupti, pailsėti nuo šurmulio. Ji yra ir keliautojų klubo, su kuriuo leidžiasi į sudėtingus žygius pėsčiomis, plaukia baidarėmis, narė. Į juos išsiruošia be vaikų, jie pabūna vieni arba vyro prižiūrimi. Kartais Robertas vaikus išsiveža į draugų sodybą prie ežero ar kur nors paiškylauti, o mama mielai lieka namuose viena. Jai visiškai ramu, kad ir alkani nebus, ir nesušals, nes tėtis labai rūpestingas. O kartais šeima tėtį vieną išleidžia ramiai pažvejoti. Dovilė ir Robertas įsitikinę, kad didelėje šeimoje labai svarbu palikti erdvės kiekvienam nariui, sudaryti galimybę daryti tai, kas jam patinka ir ko tuo metu norisi. Todėl jokios prievartos nėra. Jei nusprendžia, kad visi drauge eis į kokį nors renginį ar pramogauti, puiku, tačiau šeštadienis namie vilkint pižamomis nėra prarasta diena. Juolab kad vaikai visą savaitę labai užsiėmę, o nieko neveikti irgi yra poilsis. Penktadienis Kuliešių namuose – vaikų kino vakaras. Jie išsirenka filmą (dažniausiai neapsieinama be įnirtingų ginčų) ir, pakovoję dėl geriausios vietos arčiausiai ekrano, žiūri jį. Būtinas atributas – skanėstai. Pirmadieniais rengiamas šeimos vakaras: aptariamos bendros problemos, pasitariama dėl namų taisyklių, skiriama laiko ir dvasiniams dalykams, o pabaigoje vaišinamasi saldumynais. Sekmadieniais visa šeima eina į bažnyčią.

Kartais patinka suvaikėti „Man mano gyvenimas patinka, o jei būtų kitaip, ką nors keisčiau, – dalijasi mintimis Dovilė. – Nėra taip, kad abu su vyru visą laiką viena kryptimi vairą suktume. Kartais vienas griežtesnis vaikams, kartais kitas, kartais abu nuolaidesni.“ „Mes apskritai esame iš skirtingų planetų“, – šmaikštauja Robertas. „Bet štai jau penkiolika metų kartu“, – priduria žmona. Požiūris į svarbiausius dalykus sutampa, o visa kita – tik nereikšmingos smulkmenos. Jiedu juokiasi prisiminę, kaip močiutė juos pirmą kartą šiek tiek paūgėjus mažiukams išleido pabūti vienus. Robertas pasiėmė Dovilę į žvejybą. „Oi, kaip neįdomu ten buvo“, – raukosi prisiminusi. „Kviečiu ją važiuoti su manimi į Italiją, paatostogauti prie jūros, bet jai labiau patinka vaikščioti po pelkes, kai šerkšnas ant palapinės, lyja ar sninga“, – juokiasi vyras. Kai nori pabūti dviese, jie eina pasivaikščioti į miestą, o į Italiją po kelis tėtis vežasi vaikus. „Koks yra jūsų tėtis?“ – klausiu vaikų. „Griežtas“, – atsako Paulina. „Ne visada, – priduria Jeronimas. – Ypač supyksta, kai šuo ką nors sugadina.“ Prieš pusantro mėnesio iš prieglaudos paimtas šuniukas spėjo prikrėsti eibių: apdraskė duris, apgadino sienas, net užuolaidas nutraukė. „Liepia ruošti pamokas, tvarkytis, nešnekėti niekų, o jei neklausai, ima rėkti“, – vardija tėčio taisykles Paulina. „Kartais tenka balsą pakelti, kai yra dėl ko“, – paaiškina Robertas. Tačiau kai tėtis sugrįžta iš kelionės, vaikai kurį laiką būna auksiniai. Ar auksinis būna ir tėtis, istorija nutyli. Kartais vaikai, nuėję su juo į parduotuvę, prisiperka limonado, kitų nelabai reikalingų dalykų. Paulina išprašė, kad nupirktų aukštakulnes basutes, kurių dabar nenešioja, pamini mama. Tėtis su Jeronimu turi vyriškų užsiėmimų – žaidžia futbolą, kartu žvejoja. Kartais visi ima dūkti, prie vaikų dažnai prisijungia ir tėtis, mamai tenka raminti.

Sulaukia palaikymo Kuliešiai nesulaukia smerkiamų žvilgsnių dėl to, kad yra gausi šeima, požiūris keičiasi į gerąją pusę, pastebi jie. „Nė karto nesu patyrusi pažeminimo, kad turiu tiek daug vaikų“, – sako Dovilė. „Nejaučiame gėdos, matome tik džiaugsmą“, – tikina Robertas. Ne tik Italijoje, kur didelės šeimos jau tapo retenybe, pasirodęs su penkiomis atžalomis, jis sulaukia daug komplimentų. Neseniai buvo maloniai nustebintas ir Lietuvoje. Trakuose, iškylaudamas su vaikais, užėjo pavalgyti kibinų, ir kelios merginos, pamačiusios tokį šaunų tėtį, ėmė jam žerti komplimentus. „Net sutrikau, nebežinojau, ką sakyti“, – juokiasi Robertas. Kuliešiai jaučia ne tik artimųjų, nors abiejų šeimose buvo tik po du vaikus, draugų, bet ir nepažįstamų žmonių palaikymą, pavyzdžiui, treneriai savo iniciatyva ima mažesnį mokestį už vaikų treniruotes.

Giedrė Budvytienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.