Valstybės globojamame žirgyne žibutėmis nekvepia (1) (nuotraukų galerija)

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) yra pagrindinė UAB „Lietuvos žirgynas“ akcininkė – jai priklauso beveik 90 proc. įmonės akcijų. Logiškai mąstant, tai turėtų būti pavyzdinė bendrovė visais atžvilgiais – tiek ūkio tvarkymo, tiek finansinės drausmės, tiek santykių su žmonėmis srityse. Tačiau yra priešingai. Įmonė yra nuolatiniame Valstybės kontrolės akiratyje. Beveik porą metų po to, kai ministerija į direktoriaus vietą pasodino „darbietį“ Žilviną Tomą Badikonį, buvo ramu. ŽŪM pasirūpino visuomenei signalizuoti tik pozityvias žinias: apie nusiteikimą dirbti, gražius planus, socialinius projektus… Tačiau pačią ministeriją iš žirgyno pasiekia ne itin pozityvi informacija, skundai. Deja, žirgyne situacija negerėja. Atėjo laikas, kai žmonės pratrūko, nusprendė prabilti viešai.

Žirgai – laisvalaikio aistra
Laisvalaikio aistrą – žirgų sportą – dauguma atranda vaikystėje. Ne išimtis ir aktorius, režisierius, dainų autorius bei atlikėjas Andrius Kaniava. Mama jį į žirgyną nuvedė vos devynerių. Kurį laiką jojimu žavėjosi kone visi kiemo draugai, tačiau ilgainiui jų entuziazmas atslūgo. Andriui – ne.
Buvo tam tikra pertrauka, tačiau laimingas atsitiktinumas paskatino į žirgų sportą sugrįžti su dar didesne aistra. Daugiau kaip prieš dešimtį metų žirgas tarsi pats jį susirado. Tiesa, psirodė esąs nelabai sveikas, su juo teko atsisveikinti, gyvūnas buvo padovanotas kitam šeimininkui. Tačiau vyras neužsibuvo be arklio.
Aktorius ką tik grįžo iš Lenkijos, kur dalyvavo žirgų trikovės varžybose. Rezultatu liko patenkintas: aštunta vieta – neprastas pasiekimas. Šį sezoną tai buvo jau bene penktos varžybos, paskutinės prieš rugpjūtį prasidedančią intensyvią profesinę veiklą. Pašnekovui šiek tiek apmaudu, kad trikovės varžybų Lietuvoje mažai, nors entuziastų yra. Į kiekvienas tokias rungtynes į užsienį vyksta 4–5 lietuviai.
Šiuo metu A. Kaniava yra kelių įvairiaus amžiaus arklių savininkas. Tai nėra užgaida keleriems metams ar madingas malonumas, pirmiausia tai – didžiulė atsakomybė. Laikytojas pasirengęs savo gyvūnams užtikrinti tinkamą priežiūrą bei gerovę. Kokios nors materialinės naudos iš jų nesiekia.

Žirgyno Riešėje privalumai
Aplinkybės taip susiklostė, kad savo arklius A. Kaniava laiko dviejose vietose. Prieauglis laigo Dzūkijos pievose. O „Lietuvos žirgyno“ skyriuje Vilniaus žirgynas, Riešėje, vyras savo gyvūnams nuomojasi du gardus. Tokių privačių laikytojų kaip jis šiuo metu čia aštuoniolika.
Apie Vilnių įvairiu atstumu veikia apie dvidešimt žirgynų. Tačiau rasti laisvą vietą, ypač jeigu arklys ne vienas, ne taip paprasta. Reikia paieškoti ir palaukti, kol koks gardas atsilaisvins. Gali tekti laukti ilgokai.
Senasis žirgynas Riešėje turi trauką. Jis didžiausias, įsikūręs prie pat miesto. Privatininkai vertina dengtą maniežą, kuriam prilygstančių dydžiu nėra – vienu metu gali treniruotis nors ir dvidešimt raitelių.
A. Kaniava pagiria ūkio darbininkus. Pasitiki Irena, Laima, kurios valo gardus, gyvūnams parenka pašarą. Buvo situacija, kai ankstyvą rytą paskambino pranešti, kad su vienu žirgu kažkas negerai. Kaip vėliau paaiškėjo, jam buvo kilusi sąnario infekcija. Susirgusio arklio gydymas – jau kita istorija, atskleidžianti veterinarijos specializacijos spragas, laikytojų nepasitikėjimą esamu paslaugų lygiu: sudėtingesniais atvejais privatininkai savo arklius gabena į veterinarijos kliniką Latvijoje, konsultuojasi su Vokietijos specialistais.
Žirgininkas pripažįsta – sveikintina ir žirgyno edukacinė veikla, tai, kad čia įsileidžiami vaikai, jiems sudaromos sąlygos mokytis joti. Tačiau čia prasideda problemos ir pavyzdžiai to, kaip neturėtų būti elgiamasi.

Neužtikrinamas saugumas
Žirgyne besilankantys privatininkai (teisine kalba – tretieji asmenys) pastebi ir pasako tai, ko nedrįstų dirbantieji pagal darbo sutartis. „Yra du dalykai, su kuriais negaliu susitaikyti: netvarka ir nesaugumas“, – daugelio nuomonę išsako A. Kaniava. Čia nėra saugu nei arkliams, nei raiteliams. Nuolatinė pavojaus zona.
Suaugusiam žmogui negali neužkliūti tai, kad su vaikais jojimo treneris būna dvi dienas per savaitę, o kitomis dienomis su žemaitukais jie šėlsta vieni.
Konkūrų aikštynas – parodija. Bėgimo taku pradedama rūpintis tik artėjant respublikinėms arklių augintojų varžyboms „Eksperto taurė“. Pernai rugpjūtį griuvo kas antras varžybų dalyvis. Tai visai nejuokinga suvokiant, kad kiekvienas griuvimas gresia rimta trauma. Dažni griuvimai parodo tako kokybę. Į aikštę vežamas žvyringas smėlis iš žirgyno teritorijoje savavališkai pradėto eksploatuoti karjero. Paskleidus tokį gruntą, vaikams liepiama išrinkti akmenis. Dabar, artėjant „Eksperto taurei“, aikštė vėl analogiškai ruošiama. Siekiama eiti pigiausiu, greičiausiu keliu. Rezultatas prastas, bet tam kartui tiks…
Ne ką geresnė dailiojo jojimo aikštė hipodrome. Ji taip pat akmenuota, o palijus tampa slidi ir pavojinga, telkšo balos. Per sausrą nepaprastai dulka. Gruntą drėkinti įpareigoti… vaikai. Jau kaip ir įprasta, kad aikštę supanti tvorelė aplaužyta, nesaugi, o pati aikštė su stirksančiais žolių kupstais.
Raiteliai pasigenda saugių takų. Norint pasiekti hipodromą, tenka joti važiuojamąja kelio dalimi. Dauguma vairuotojų supratingi, tačiau pasitaiko vienas kitas, kuriam kyla pagunda pagąsdinti arklį. Kiekvieną kartą raitelis šią kelio atkarpą įveikia neramia širdimi. Pasirūpinti saugiu takeliu nėra neįmanoma misija, juolab kad jis anksčiau buvo.
Žmonės nesupranta, kodėl arklidės ištisą parą būna atviros, o budinčio darbuotojo naktį nėra. Kumeliuotųsi kumelė, arklys sudiegliuotų ar žmogus su negerais kėslais įlįstų – niekam nė motais? Vaizdo kameros yra, tačiau jomis stebimos ne arklidės, o automobilių stovėjimo aikštelė.

Sąlygos – neišrankiesiems
Vilniaus žirgyne savo žirgus laikantys žmonės svajoja apie jaukų poilsio kambarį, kur galėtų po treniruotės atsipūsti, išgerti kavos ar arbatos. Gėda praverti persirengimo kambario duris. Vyrai ir moterys dalijasi ta pačia patalpa, kuri yra nešildoma, kartu tarnauja ir balnams laikyti.
Iki individualių spintelių, kurios dabar įprastos ne tik sporto klubuose, bet ir pramonės įmonėse bei mokyklose, čia dar toli. Jų vietoje – išmesti skirti aptriušę baldai, kabyklos.
Pridėjus ištrupėjusias grindis ir sienas, pro skylę sienoje įsmunkančias pasisvečiuoti žiurkes – susidaro išbaigtas interjero vaizdas. Žmonės siūlėsi persirengimo patalpą suremontuoti savo jėgomis, tačiau administracija tam paprieštaravo.
Dušas? Nereikalinga prabanga. Gamtiniam reikalui prispyrus užsuki į tualetą – pradedi įtarti, kad šioje bendrovėje stengiamasi išlaikyti autentišką sovietmečio aplinką.
Vis dėlto ne, nėra tokio tikslo saugoti sovietinių laikų atminimą. Administracinėje dalyje – visai kitas vaizdas. Higienos patalpos čia netgi labai modernios. Yra ir vandens šildytuvas, dušo kabina. Žinoma, kad, pasibaigus darbo valandoms, kurios čia kaip valdiškoje įstaigoje, šios patalpos yra rakinamos.

Akis bado netvarka
„Turintiesiems žirgus siūlome išsinuomoti gardus. Mūsų darbuotojai pasirūpins Jūsų žirgų gardų priežiūra, šėrimu, pašarais“, – gardų nuomą žirgų savininkams savo interneto svetainėje siūlo „Lietuvos žirgynas“. Nuoma mėnesiui – 240 Eur. Palyginti su konkurentų siūloma kaina, tai nėra daug, tačiau informacija šiek tiek klaidinanti. Potencialiai klientei, besidominčiai gardo nuoma, buvo pasakyta jau didesnė kaina – 260 Eur, o po Naujųjų esą jau bus 300 Eur.
Internete įdėta nuotrauka nė iš tolo neprimena gardų Riešėje. Kada jie buvo baltinti, niekas neprisimena. Neapsikentę žmonės patys juos dezinfekuoja, tvarko. Grindų danga ištrupėjusi, kreikiama nepakankamai. Aptrupėjusios palangės primena šio pavasario stresą, kai per pačius lietus buvo pradėta keisti arklidžių stogo danga, tekšėjo ir per sienas žliaugė vanduo.
Už naudojimąsi persirengimo kambariu (taip pat čia išeikvotą elektrą), levada, vaikštyne arkliams ir kita tenka mokėti papildomai. Pateikiamose sąskaitose už žirgo priežiūrą susidaro apie 300 Eur. Žmonės kraipo galvas: sklinda kalbos, kad rengiamasi apmokestinti net naudojimąsi kliūtimis.
Tačiau nėra garantijos, kad galėsi pasinaudoti tuo, už ką papildomai sumokėjai. Antai į arklių vaikštynę įmanoma patekti tik administracijos darbo valandomis: šiokiadieniais iki 17 val. (penktadienį – iki 15 val. 45 min.). Vakarais ir savaitgaliais, kai paprastai po savo darbų atvyksta žmonės, ant durų kabo spyna.
Ne visuomet pavyksta patekti ir į maniežą. Kelis kartus per savaitę be išankstinio įspėjimo maniežas būna kelioms valandoms uždaromas.

Kokybiškais pašarais nelepina
UAB „Lietuvos žirgynas“ savo žirgus laikantys žmonės, nebenorėdami toliau taikstytis su apsileidimu, padėjo „Ūkininko patarėjui“ pamatyti tai, ko paprastai nepastebi jokie tikrintojai. Prisiuntė šūsnis nuotraukų su iškalbingomis detalėmis.
Kokybiški pašarai net šiuo metų laiku Vilniaus žirgyne yra deficitas. Arkliams siūlomas papilkėjęs šienas, ne pačios geriausios kokybės avižos. Žirgyno klientai tvirtino, kad jų gyvūnams ūkio darbininkai parenka kokybiškesnį nei tenka bendrovėje laikomiems veisliniams arkliams.
Ir iš kur bus geras šienas, jeigu pašarų ruoša vyksta tik administracijos oficialiomis dar­bo valandomis? Pradalgėse galima pamatyti nesurinkto, jau suplėkusio pašaro. Kitur laukuose pūpso, lietuje mirksta ritiniai. Iš gražiai pakilusio atolo galima suprasti, kad čia jie guli ilgokai.
Kaip atrodo pašarų sandėlis, vertėtų pamatyti bendrovę globojančiai ŽŪM. Ministrė turėtų raudonuoti prieš ūkininkus: valstybės pinigais nuolat ramstoma ir nuo kritikos dangstoma įmonė yra stulbinamo neūkiškumo pavyzdys.
Valstybės dotuojama, privilegijuota bendrovė – tad valstybinių tarnybų tikrintojai, matyt, į daug ką žiūri pro pirštus, daug ką nutyli, daug kas lieka „vidaus virtuvėje“. Kam rūpi laboratoriniai pašarų kokybės tyrimai, gyvūnų sergamumo analizė?

Kultūrinis šokas
„Lietuvos žirgyno“ klientai – išprusę žmonės, tarp jų esama kūrėjų, verslininkų, valstybės tarnautojų. Jie gerai žino, kokios sąlygos sudaromos klientams užsienyje, taip pat ir Lietuvos privačiuose žirgynuose. Švara, tvarka gali švytėti ir valstybei priklausantis ūkis – tai įrodo Vilniaus policijos Raitosios kuopos Belmonto žirgynas.
Už keliolikos kilometrų nuo arklidžių Riešėje yra privatus žirgynas, kuriame gardą galima išsinuomoti už tuos pačius 300 eurų, ir niekam nešauna į galvą už naudojimąsi persirengimo kambariu paprašyti susimokėti papildomai. Raiteliams ir žirgams sudarytos šiuolaikiškos sąlygos. Teritorijoje galima vaikščioti neapsiavus guminių batų‼! Arklidėse sausa ir šviesu, yra prausykla arkliams (Riešėje privatūs laikytojai prausyklą įsirengė savo jėgomis, lauke) ir netgi soliariumas!
Po „Lietuvos žirgyno“, kur aplink purvynas ir stirkso kiečiai, estetiška aplinka gali sukelti kultūrinį šoką.

Argumentas: nepatinka – išeik
Šį argumentą į reiškiamas pastabas teko girdėti ne vienam Vilniaus žirgyno klientui. Būna ir stipresnių pasakymų.
Pagal arklių priežiūros sutartis, žirgynas pirmąjį ketvirtį prižiūrėjo 32 arklius, kurie nuosavybės teise priklausė tretiesiems asmenims. Dabar jų telikę 26.
Anksčiau klientų, taigi ir jų arklių buvo daugiau. Po to, kai prieš pustrečių metų buvo paskirtas naujasis įmonės vadovas „darbietis“ Žilvinas Tomas Badikonis, savininkai iš arklidžių išsivežė bene penkiolika žirgų.
Norą toliau nuomotis čia gardus jie prarado po pirmojo susitikimo – paskirtasis direktorius sukvietė susirinkimą. Žmonės negali pamiršti, jog kažkodėl buvo išvadinti šarikovais (rašytojo Michailo Bulgakovo personažas iš apysakos „Šuns širdis“ Šarikovas, susitapatinęs su buku komunistu, kuris neturi nei moralės, nei idealų) ir patikinti, jog čia nėra labai pageidautini: nuomosis čia ar ne, tai neturi įtakos atlyginimo dydžiui.
Žirgynas jau anksčiau buvo sudaręs su klientais arklio priežiūros paslaugų teikimo sutartis. Tačiau administracija, remdamasi ŽŪM vidaus audito rekomendacijomis, pasiūlė pasirašyti naujas sutartis. Nuspręsta suvienodinti teikiamų arklio priežiūros bazinių paslaugų kainas. Su tuo sutiko ne visi klientai – pasak jų, galiojančios yra pasirašytos sutartys, kurios sudarytos atsižvelgiant į kiekvieno poreikius.

Vartotojų teisių gynėjai užtarė
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pripažino, kad klientai yra teisūs. Paslaugų teikėjui keliama pareiga veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu ar teismo sprendimu, jeigu kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį ir kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais.
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija priėmė nutarimą „Dėl UAB „Lietuvos žirgynas“ arklio priežiūros paslaugų teikimo sutarties sąlygų“. Ekspertai patvirtino, kad kai kurios sutarties nuostatos yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu.
Tokia yra nuostata dėl naudojimosi maniežu: nemokamai – tik bendrovės nurodytu laiku, o kitu metu tai jau mokamos paslaugos, nors įkainis neįvardijamas ir nenurodoma, kur su juo susipažinti.
Komisija taip pat supeikė sutartyje numatytą bendrovės teisę vienašališkai stabdyti įsipareigojimų vykdymą (vartotojui pavėlavus nors viena diena mokėti mokėjimus, arklys gali likti nešertas, negirdytas) ir netgi vienašališkai nutraukti sutartį ar keisti jos sąlygas.

Irma DUBOVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Dailiojo jojimo aikštėje rizikuoja susižeisti ir raitelis, ir žirgas.

k2

Aikštė, kurioje rengiamos tradicinės „Eksperto taurės“ varžybos.

k3

Pašarų sandėlis ir jo aplinka primena sąvartyną.

k4

Dabar žirgai gauna štai tokį pašarą.

k6

Tokiais šiaudais kreikiama. Kartais būna pjuvenų. Liepą tris savaites nebuvo kreikiama visai…

k5

Išvalius gardą, kuriame buvo laikomas kliento žirgas, atsiskleidžia apgailėtina patalpos būklė.

k8

Tualetai administracijai.

k9

Tualetai paprastiems mirtingiesiems.

k7

Tokios „ištaigingos“ patalpos laukia žirgininkų.