Vienmečiai būtimi, vienminčiai širdimi

Dvi Kauno r. ūkininkų Staliūnų šeimos kartos: tėvai Genutė  ir Juozas bei sūnūs Andrius ir Paulius.

„Ūkininko patarėjas“, šiomis dienomis minintis savo atkūrimo 25-metį, neatsitiktinai įsiprašė į Kauno r. ūkininkų Genutės ir Juozo Staliūnų namus. Juk mes ir jie esame vienmečiai, šaliai labai nelengvu laiku patikėję, kad Lietuvos kaimas turi ateitį.

Šiandien Staliūnų šeimos ūkis – vienas stambiausių ir pažangiausių šalyje. Tad vertinant 25-erių metų ūkininkavimo rezultatus, sakytum, jie puikūs. Tačiau patys šeimininkai, paprašyti mintimis perbėgti laiko taku, šiandienos realijų fone neslepia savo sutrikimo. „Juk daryti reportažus iš stambių augalininkystės ūkių ir dargi klausti „latifundininkų“ nuomonės dabar nėra madinga. Tad kodėl norite pasakoti būtent apie mus?“ – stebisi jie. Tačiau iš tiesų G. ir J. Staliūnų, vienų pirmųjų šalies ūkininkų, aktyvių žemdirbių savivaldos organizatorių ir ištikimų „Ūkininko patarėjo“ skaitytojų patirtis mums patiems yra gyvas paliudijimas, kad laikraščio pastangos nuolat laikyti ranką ant žemdirbiškų aktualijų pulso visus tuos metus turėjo ir šiandien turi didelę prasmę.

 Žemdirbių savivaldoje – ne dėl „paukščiuko“ sąraše ir J. Staliūnai visą laiką buvo ir tebėra aktyvūs žemdirbių savivaldos kūrėjai ir stiprintojai. G. Staliūnienė dvi kadencijas yra ėjusi kolegų patikėtas Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkės pareigas. Todėl moteris teigia nesuprantanti tų šalies ūkininkų, kurie ir šiandien nesikuklina pasinaudoti kitų iš valdžios iškovotais rezultatais, patys prie LŪS iniciatyvų neprisidėdami nei veikla, nei lėšomis.

„Ši problema, ko gero, atsiradusi dėl to, kad 1989-aisiais iniciatyva kurti LŪS kilo ne iš „apačios“. Tai, kad Sąjūdžio laikais Lietuvoje savarankišką veiklą pradėjusiems žemdirbiams sava organizacija yra gyvybiškai reikalinga, tuo metu puikiai suprato mokslo žmonės – šviesios atminties prof. Antanas Stancevičius, prof. Jonas Čiulevičius, Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytojas, „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas, o ne patys ūkininkai. Teko domėtis, kaip analogiškos organizacijos kūrėsi užsienyje. Ten žmonės ilgą laiką žemę irgi dirbo pavieniui, vėliau, siekdami spręsti iškylančias problemas, ėmė burtis ir tartis. Taigi procesas rutuliojosi natūraliai ir pamažu“, – pastebi šiuo metu LŪS vicepirmininkės pareigas einanti G. Staliūnienė. Beje, ji vadovauja ir Kauno rajono ūkininkų organizacijai.

Patys G. ir J. Staliūnai LŪS susirinkimuose pradėjo dalyvauti ir reikšti savo nuomonę nuo pat organizacijos susikūrimo. „Nė nepajutau, kaip ši veikla įtraukė. 2000-aisiais Kauno rajono skyriaus, o 2002-aisiais visos LŪS nariai nusprendė, kad vyrams nėra kada pasitraukti nuo darbo, tad aš turėsiu atstovauti visų interesams“, – su šypsena prisimena G. Staliūnienė.

Anot pašnekovės, dabar jau nieko nestebina, kai valdžios institucijose skamba teiginiai, kad priimant vieną ar kitą politinį ar administracinį sprendimą „reikia išklausyti LŪS nuomonės“, „reikia gauti LŪS pritarimą“… Tačiau tokį statusą reikėjo išsikovoti.

„LŪS pirmininke tapau pačiu nepalankiausiu metu. Kurį laiką susikūrusią LŪS rėmė ir finansavimą jai teikė Švedijos ūkininkų sąjunga. Tačiau tuo metu, kai tapau pirmininke, ši parama baigėsi ir reikėjo labai gerai pagalvoti, kaip išgyvensime. Todėl tikrai džiaugiuosi, kad rajonuose visada buvo ir tebėra entuziastų, nekeliančių sau klausimo: „Ką man LŪS duos?“ Jų dėka LŪS ir laikosi“, – neabejoja Genutė.

Iššūkis aplinkiniams ir patiems sau

Pasinaudoti valstybės priimto Valstiečio ūkio įstatymo suteikta galimybe pradėti ūkininkauti savarankiškai 1990-aisiais išdrįso nedaugelis. Genutė ir Juozas Staliūnai – vieni tokių. Nors abu buvo įgiję aukštąjį inžinerinį išsilavinimą ir turėjo patikimus „valdiškus“ darbus.

„Kai vyras pradėjo vis dažniau užsiminti apie ūkininkavimą, reagavau skeptiškai, nes, tiesą sakant, labai bijojau. Dabar, kai žiūriu iš 25 metų laiko perspektyvos, atrodo, buvai jaunas, taigi tik imi ir darai. Iš tiesų tai buvo iššūkis ir aplinkiniams, ir patiems sau“, – prisimena G. Staliūnienė, pridurdama klausimą: „Kas buvo tie pirmieji Lietuvos ūkininkai? Ogi iš valstybinių ūkių išėję specialistai – inžinieriai, agronomai, veterinarijos gydytojai. Dauguma šių žmonių įkurtų ūkių sėkmingai gyvuoja ir iki šiol. Todėl nuolat pabrėžiu, kad ūkininkas be išsilavinimo – ne ūkininkas, nors daug kas bando įrodyti, kad gali būti ir kitaip.“

Pašnekovų žodžiais, tuo metu savarankiškai ūkininkauti reiškė išdrįsti pasiimti „gabalą“ žemės ir paskolą, tikint, kad pavyks ją grąžinti. „Tais laikais ir 10 tūkst. rublių buvo milžiniški pinigai. O mūsų pirmasis kreditas siekė 200 tūkst. rublių. Tiesa, gerai tai, kad tada bankai dar nereikalavo užstato – pakako vietos kolūkio suteiktos garantijos“, – prisimena J. Staliūnas.

Gauti žemės būtent Kauno r. Kaniūkų kaimo teritorijoje Staliūnai apsisprendė neatsitiktinai. Šeima ir sovietmečiu dirbo ne tik „valdiškuose“ darbuose, bet prisidurdavo pajamų iš ūkininkavimo vadinamuoju „ūkio būdu“. „Dar gana jauni gyvenvietėje jau buvome pasistatę namą. Gal kai kas ir tada pavydėjo, kad turime daug. Bet daugiau už kitus visada ir dirbome“, – kalba Genutė.

Ji sako, kad su vyru tada žengė ir dar vieną labai gerą taktinį žingsnį. Kadangi Juozas buvo vietinis, jis nuo vaikystės žinojo, kad kadaise Kaniūkuose gyveno dvarininkė, neturėjusi įpėdinių. Kai ši dvarininkė Lietuvą paliko, jos valdyta žemė natūraliai buvo perėjusi į valstybės rankas. Todėl Staliūnai pageidavo būtent šio 43 ha ploto, nors Valstiečio ūkio įstatymas ir numatė, kad galima gauti visus 50 ha. „Netrukus šalyje prasidėjo žemės grąžinimo procesas, bet mes išvengėme priešpriešos su buvusiais savininkais ir galėjome jaustis ramūs, kad nieko nenuskriaudėme“, – pasakoja pašnekovai.

Šiandien jiedu su šypsena prisimena, kad už pirmąjį iš banko pasiimtą kreditą pirko nuosavos, dar rusiškos technikos, padargų ir pamažu kūrėsi. Sako, aplinkiniai ramiai stebėjo ir laukė, kas bus. O buvo visai neblogai: trijuose laukuose vyko sėjomaina, žaliavo neprastą pelną nešę cukriniai runkeliai, tvarte, stovinčiame to paties gyvenamojo namo kieme, rankų laukė karvės, kiaulės, vištos. Mat didžiulius kiekius pašarų tuomet kasdien tekdavo rankomis ir išnešioti. Tad dirbo ne tik jiedu, bet ir sūnūs pradinukai. „Tiesą sakant, mums labai pasitarnavo rublio nuvertėjimas. Po poros įtempto darbo metų mes jau neturėjome įsipareigojimų bankui“, – prisimena Staliūnai.

Su parama „atėjo“ ne tik pinigai, bet ir nauji įsipareigojimai

O netrukus Lietuvoje pasirodė pirmoji vakarietiška technika. Ir ūkininkai iš naujo išdrįso bristi į skolas, bankui užstatydami tai, ką buvo spėję užgyventi.

„Ūkį modernizavome naudodamiesi ir pirmosios SAPARD, ir vėlesnių programų teikta parama. Tačiau tai tikrai nebuvo paprasta. Reikėjo išmokti prisitaikyti prie anksčiau negirdėtų reikalavimų, taisyklių. Tuo metu, kai atsirado SAPARD programa, Lietuvoje veikė vos pora įmonių, rengusių verslo planus, už kuriuos dargi plėšdavo milžiniškas sumas. Mergaitės, pasamdytos parašyti projektą, „gyvo“ traktoriaus nebuvo mačiusios. Pamenu, vyras jas pats vežė į žemės ūkio parodą ir rodė pirštu, kokį kombainą norėtų pirkti. Taip rizikuoti tuomet išdrįso nedaugelis. Jau buvau tapusi LŪS pirmininke ir dalyvaudavau Žemės ūkio ministerijos posėdžiuose, kuriuose buvo „mušamas varpas“, kad žemdirbiai SAPARD lėšų vis tiek neįsisavins ir jas galima „permesti“ maisto perdirbimo įmonėms. Pamenu, su Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktoriumi Jonu Sviderskiu mudviem tuomet labai sunkiai pavyko įtikinti Briuselio biurokratus, kad Lietuvos ūkininkai išdrąsės ir parama pasinaudos“, – prisimena G. Staliūnienė.

Pašnekovė neslepia, kad yra skaudu ir apmaudu šiandien girdėti kaltinimus, kad anuomet išdrįsusieji rizikuoti ūkininkai esą kažką „susigrobė“.

„Ūkininkai rizikavo savo ūkiais, aukojo darbą, sveikatą, nes dalyvauti programose nebuvo taip paprasta, kaip kai kas galvoja. Tu privalai visą projektą pirmiausia įgyvendinti savo lėšomis, taip pat savo lėšomis privalai apsidrausti nuo visų įmanomų rizikų. Mes 20 metų, vaizdžiai tariant, vaikščiojome peilio ašmenimis, o tapome „latifundininkais“, priešais. Ar šios kalbos skleidžiamos tam, kad būtų sunaikinta tai, kas žemės ūkyje spėta sukurti?“ – retoriškai klausia ji.

Didžiausias ūkio turtas – jauna pamaina

Anot G. Staliūnienės, negali nestebinti tiek visuomenininkų, tiek politikų pastarojo meto pareiškimai, kad parama jaunojo ūkininko ūkio įkūrimui neturėtų būti skiriama ūkininkų vaikams. „Mano manymu, patys perspektyviausi Lietuvos ūkininkai yra būtent ūkininkų vaikai. Nes jie jau antroji karta ant tos pačios žemės. Ir bus dar geriau, kai ateis trečioji, ketvirtoji. Tarkime, mūsų pačių sūnūs augdami, tiek, kiek reikėjo, padėjo, bet didelio entuziazmo ūkininkauti nerodė, nes matė, kad tai nepaprastai sunkus darbas, kurio, kada panorėjęs, nepaliksi, neišvažiuosi. Skirtingai nei kitame versle, esi visiškai priklausomas nuo gamtos, todėl, kol derlius ne aruode, negali nieko planuoti. Ir juos sudominti buvo ne taip jau paprasta. Bet, pasitarę su tėvu, vis dėlto abu pasirinko studijas Aleksandro Stulginskio universitete. O kai šalia įkūrė savarankiškus ūkius, atsidarė nuosavas banko sąskaitas, visiškai pasikeitė ir požiūris, ir atsakomybė. Šiandien broliai tariasi, padeda vienas kitam. Ar juos reikėtų smerkti dėl to, kad jie ūkininkų vaikai? Tiesą sakant, vien dėl to, kad šiandien visi esame drauge, buvo verta nueiti kelią, kurį nuėjome. Mes, vyresnioji ūkininkų karta, per ketvirtį amžiaus jau labai nemažai padirbėjome. Šiandien daug išmanome, turime patirties, bet tiek žemdirbių savivaldai, tiek ir patiems ūkiams jau gyvybiškai reikia naujų idėjų ir naujo mąstymo. Nes tik tuomet judėsime į priekį“, – reziumuoja ilgametė šalies ūkiškos bendruomenės lyderė Genutė Staliūnienė.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Violetos LIUKAITIENĖS nuotrauka

UP  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.