Vyšninė musė: nepaisyti pavojinga

Jeigu ir nepastebėtume savo sode vyšninių musių, jų kaimynystę galime atpažinti iš padarytos žalos. Kadangi nuostoliai gali būti labai dideli, turėtume geriau pažinti šiuos vabzdžius, kad sėkmingiau su jais kovotume.

Dr. Laima BLAŽYTĖ-ČEREŠKIENĖ

Gamtos tyrimų centro Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja

 

Svarbu stebėti

Vyšninė musė (Rhagoletis cerasi L.) – margasparnių (Tephritidae) šeimos vabzdys, paplitęs Europoje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Vakarų Sibire, o pastaraisiais metais – ir Šiaurės Amerikoje.

Šie vabzdžiai paplitę ir Lietuvos soduose, tik ne visada pastebimi. Jie kenkia kaulavaisiniams augalams – vyšnioms, abrikosams, o didžiausios žalos padaro trešnėms.

Grėsmė

Nesiimant jokių augalų apsaugos priemonių, musės gali sunaikinti visą vyšnių derlių.

Vyšninės musės kūnas tamsiai rudas, 4–5 mm ilgio (patelės stambesnės už patinėlius), galva geltona, paskutinis segmentas – su geltonu skydeliu (lot. scutellum). Sparnai margi, su rūšiai būdingu specifiniu raštu. Patelė pilvelio gale turi kiaušdėtį, kuriuo praduria vyšnios luobelę ir po ja padeda kiaušinėlį. Dažniausiai į kiekvieną uogą patelė padeda po vieną kiaušinėlį, nes jo padėjimo vietoje ji palieka tam tikrų specifinių medžiagų – teritorijos žymėjimo feromonų, kurie signalizuoja kitoms patelėms, kad vyšnia jau užimta. Kai populiacija labai gausi, į vieną vyšnią gali būti padėti ir du kiaušinėliai.

Maždaug po 2–10 dienų iš kiaušinėlių išsirita gelsvai baltos lervos – be pastebimos galvos ir kojų, smailiu priekiniu kūno galu. Jos uogų minkštimu maitinasi 2–4 savaites. Pažeistos uogos suminkštėja, jų paviršiuje atsiranda dėmių, įdubimų, pradeda pūti ir krinta. Po trijų nėrimųsi lervos užauga iki 6–7 mm ilgio, išlenda iš pažeistų uogų ir keliauja į dirvą, kur virsta 4 mm ilgio ovaliomis lėliukėmis – puparijais.

Visą straipsnį skaitykite žurnale “Rasos” Nr. 19