„Žalioji savaitė“ su Baltijos šalių šimtmečio prieskoniu

E. ir J. Žilytės parodoje ne naujokės. „Žaliojoje savaitėje“ jos sėkmingai prekiavo ekologiškais lietuviškais lašiniais, jautiena, dešromis, skilandžiais.

Sūrio kalnai, kilometrai dešrų, gėlių jūra ir alkoholio upės. Tokie pirmieji vaizdai pasitinka tik įžengus į tradicinę, Berlyne jau 83 kartą surengtą tarptautinę parodą „Žalioji savaitė“ (vok. „Grüne Woche“). Ją kasmet aplanko bemaž pusė milijono lankytojų, šiemet galima apsidairyti net 67 šalių stenduose, tarp jų ir Lietuvos, kuri minėdama savo šimtmetį lankytojams parengė įvairių staigmenų.

Sumušė rekordą
Šešioliktą kartą Berlyne vykstančioje tarptautinėje žemės ūkio, maisto produktų ir sodininkystės parodoje „Žalioji savaitė“ dalyvaujanti Lietuva šiemet ypač masino lankytojus. Be jau tradicija tapusio skilandžių medžio, parodomojo šakočio kepimo, smalsuolius traukė gigantiškas skruzdėlynas, kurį iškepė, o paskui nustebusiems praeiviams nemokamai išdalijo restorano viešbučio „Perkūnkiemis“ komanda iš Elektrėnų.
Dažniausiai parodoje už didžiąją dalį degustacijos buvo prašoma susimokėti, todėl toks lietuvių dosnumas išties pamalonino parodos lankytojus.
220 kg sveriančiam saldėsiui iškepti prireikė net savaitės, dalis lakštų buvo atsivežti iš Lietuvos, o medaus ir svarainių sirupu buvo sulipdytas jau Berlyne. Kepinio sudėtis ne mažiau įspūdingesnė – jam pagaminti prireikė 45 kg kiaušinių, 55 kg miltų, likusį svorį sudarė sirupas.
„Visos sudedamosios dalys lietuviškos. Panašaus dydžio skruzdėlyną kepėme minint Lietuvos įstojimo į ES dešimtmetį. Tada jo aukštis buvo 1,8 m, o dabar jis pasistiebė dar 20 cm. Tikimės, kad bus užfiksuotas naujas rekordas“, – džiaugėsi idėjos sumanytojas Danius Kubilius, Lietuvos šimtmečio proga vaišinęs visus parodos lankytojus.

Jaunojo bitininko debiutas
Pirmą kartą šiemet grandiozinėje parodoje dalyvavo jaunasis bitininkas iš Šilalės Tomas Žygaitis. Ant jo prekystalio išrikiuoti spalvingi medaus stiklainėliai su liofilizuotomis uogomis, kurie jį išskiria iš pagrindinių konkurentų: lat­vių, estų, čekų, pristatančių įprastą kopinėtą medų. Jaunuolis jau penkerius metus užsiima bitininkyste, todėl jam nereikia papildomai rūpintis žaliava.
Šiuo metu jo ūkyje – apie 50 bičių šeimų. „Esame pirmokai – pirmą kartą šioje parodoje (ir kaip dalyviai, ir kaip lankytojai), pirmus metus gaminame būtent tokius medaus produktus. Kodėl pasirinkau liofilizuotų uogų medų? Įprastinis medus gana senamadiškas produktas, juo jau nieko nenustebinsi. Vokiečiai suvalgo bene daugiausia medaus visoje Europoje. Žinome, kad jie, priešingai nei lietuviai, nesideda medaus į arbatas, o jį tepasi ant duonos“, – daug vilčių į naują verslo nišą deda T. Žygaitis, pristatęs medų, papildytą šaltalankiais, avietėmis, spanguolėmis ir česnaku, mėlynėmis, braškėmis, citrina ir imbieru, juodaisiais serbentais.

Kai perlenkia lazdą
Kitoje lietuviško stendo pusėje ant prekystalio išrikiuotas pagal senąsias Lietuvos tradicijas pagamintas midus, kuriuo prekiauja „Šuš­vės midaus“ steigėjas bitininkas Erikas Augustinavičius. Parodoje jis dalyvauja jau trečią kartą, tačiau šiemet susidūrė su paradoksalia situacija. Dėl mūsų valdžios alkoholio įstatymo pataisų jis buvo priverstas keisti savo stendo įvaizdį. „Jei vokiečiams užrašysi „Šušvės midus“ – jiems tai nieko nesakys, todėl ant stendo pateikiau gražius midaus butelaičius. Pernai šią nuotrauką dar leido klijuoti ant stendo, o štai šiemet – ne. Ekspozicijų centro darbuotojai pasakė, kad tokia nuotrauka negali puošti stendo. Tokie sprendimai tikrai kiša pagalius į ratus verslui“, – nauja tvarka nepatenkintas E. Augustinavičius.
Vis dėlto midaus gamintojas džiaugiasi, kad jo produkciją vokiečiai jau atpažįsta ir tie patys pirkėjai sugrįžta vėl ir vėl. „Pernai parodos pabaigoje pritrūkome tam tikrų produktų, todėl šiemet „Žaliajai savaitei“ tik atvėrus duris atėjo pirkėjai, kuriems pernai prekių nebeliko“, – dėsto jis.
Verslininko teigimu, dalyvavimas parodoje nėra labai pelningas, tačiau vyriškis įžvelgia kitų perspektyvų. Antai čia jis užmezga nemažai kontaktų, randa stambesnių užsienio partnerių. Vien pernai atsirado trys vokiečiai, panorę pirkti jų gaminamą midų.

Lanko nuolatiniai pirkėjai
Lietuvos tautiniais drabužiais pasipuošusias ūkininkų Žilių dukras Eglę ir Jovitą pirmieji lankė gerai pažįstami pirkėjai, per metus spėję pasiilgti švelniu alksnio dūmu kvepiančių mėsos gaminių. Rusai nuo skilandžio medžio raškydami vaisius negailėjo malonių žodžių: „Geras ir skonis, ir aptarnavimas.“
„Žaliojoje savaitėje“ ekologinio Žilių ūkio produkcija patiekiama jau tryliktą kartą. Teiraujamės, kuo gi ji išsiskiria iš kitų šalių gamintojų. „ Mes vieninteliai Lietuvoje auginame genofondo saugomas baltąsias kiaules. Turime jų 250, – išdidžiai ūkį pristato jam atstovaujanti Eglė. – Taip pat auginame apie 70 šarolė veislės mėsinių galvijų. Mūsų ūkis – vienas iš nedaugelio, kuris pats užaugina pašarus, gyvulius, juos skerdžia perdirba produkciją ir ją išvežioja po ūkininkų turgelius. Kokia skonio paslaptis? Naudojame tik druską, česnakus ir pipirus. Geram skoniui išgauti nebūtini skonio stiprikliai. Mums svarbu, kad produkcija būtų natūrali, ją galėtų valgyti vaikai. Vokiečiai daugiau perka rūkytą jautieną, o rusai labai pasiilgę lašinukų, jų nusiperka didesniais kiekiais.“
Puošeivų akį traukė ir unikalūs, vienetiniais lietuviški žalvariniai papuošalai, puošnios verbos, nėriniai, moliniai ąsočiai, lėles tautiniais drabužiais ekspozicijoje demonstruoja Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyrius bei Lietuvos ūkininkių draugijos tautodailininkai.

Nesigaili įdarbinęs lietuvius
Kaimynai latviai prekystalius nukrovė ekologiškomis arbatomis, išmoningai išrikiavo medaus, dešrų eiles, praeivius nemokamai vaišino taurelėmis brendžio, kai kam nemokamai įpylė ir po stiklinę alaus, o prie gėrimų pasiūlė ir vytintos jautienos. Estų stende stalai taip pat lūžo nuo alaus, ypač tamsaus, kuriuo kaimynai ypač didžiuojasi. Prie jo siūlė ragauti vytintos šernienos, stirnienos, brėdienos. Daug dėmesio estai šiemet skyrė ir miškams, apie kurių biologinę įvairovę kvietė susipažinti akis į akį aplinkosaugininkai, miškininkai.
Paėjus kiek toliau, tautinius šokius trypė švedai, balsingai kviesdami vaišintis jų nacionaliniais, gal kiek modernizuotais, patiekalais – silkės užkandėlėmis ir elnio mėsainiais. Tiesa, už kąsnio dydžio užkandį prašoma 1–2 Eur.
Rankų darbo šokoladais visą prekystalį nukrovęs švedas Gunteris Bea kiekvieną praeivį kvietė susipažinti su jo fabrikėlio istorija, pasmaguriauti. Šiandieną jo fabrike triūsa šeši darbuotojai, net trys jų – lietuviai. Apie juos Gunteris atsiliepia kuo gražiausiai – punktualūs, darbštūs, bet įdomu, ar kvalifikuoti?
„Mes juos kvalifikavome. Kęstutis dirba jau dvylika metų, Rasa – dešimtmetį ir dar viena lietuvė Marija – šešerius metus. Jie tikrai turėtų mane mylėti, nes jiems moku 16 eurų už darbo valandą“, – puikiai Lietuvos ekonominę situaciją supranta šokolado meistras pristatydamas saldumynais nukrautą stalą. O jų įvairovė tikrai įspūdinga. Iš 140 šokolado rūšių kiekvienas smaližius gali rasti artimiausią sau skonį, pradedant citrininiais, braškiniais, becukriais šokoladais (jų iš viso buvo 12 skirtingų rūšių) bei šokoladų su daržovėmis – žirniais, brokoliais žiediniais kopūstais ar kukurūzais.

Visko nematysi ir neišragausi
Asilienos, kengūrienos, avienos, jautienos su sūriu, dešros su aitriosiomis paprikomis ir dar keliolikos kitokios dešros rūšių kviečiantys ragauti prancūzai trumpam pamalonina gomurius, kuriuos už poros metrų praskalauti siūlo paties įvairiausio vyno. Nors troškulys nuo neįprastų skonių nenumaldomai kamuoja, jį numalšinti prancūzišku ar ispanišku vynu gana brangu – degustacinė taurė kainuoja 3–4 eurus. Vis dėlto, tai nemaži pinigai skaičiuoti pripratusiems lietuviams.
Danai kiek dosnesni. Jie ant stalų išrikiavę įvairių skonių likerį, juo ragina vaišintis nemokamai, o jei patiks, tokį butelaitį namo galima parsivežti už 15 eurų. Savo garsiojo citrininio likerio limoncello negaili ir smailialiežuviai italai, vos spėję pilstyti visiems panorusiems paragauti šio gelsvo saldžiarūgščio gėrimo. Lyg tyčia suprasdami praeivių nuovargį ir nugara žliaugiantį prakaitą, italai taip pat tiesia šaukštelius praeiviams ragindami paskanauti jų firminių ledų. Itališki gellato tikra atgaiva prisėdus ant suolelių ir ištrūkus iš jūros žmonių, stumiančių tave priekin.
Milžiniškus sūrio ritinius atsigabeno ir olandai, šveicarai, vokiečiai bei austrai. Jų skoniai kuo įvairiausi, tačiau patys jų pardavėjai tikina, kad pieno vartojimo įpročiai keičiasi labai greitai. „Dar prieš penkerius metus žmonės pieno produktus bandė išbraukti ar rinktis liesesnius, o pastaruoju metu jie vėl nori riebesnio sūrio, sviesto, pieno“, – besikeičiančius pieno produktų valgytojų poreikius pastebėjo prekeivis Johanas iš Nyderlandų ir pridūrė, kad jis pieno produktus perka iš smulkaus pieno ūkio, juos vėliau savo ceche perdirba.
Iš tolo matomas Rusijos stendas lankytojus vilioja degtine, o kailine kepure ir tautiniais drabužiais pasipuošęs prekeivis lankytojams per porą valandų sugebėjo išdalyti kelis glėbius kaukazietiškų prieskonių. Supranti rusiškai ar ne – jis vis tiek bent keliais sakiniais papasakoja apie savo produktus.
Čia pat už rusų „sienos“ vilioja ir egzotiškesni vaizdai, o nosį kutena kiniško, tailandietiško ir afrikietiško maisto kvapai. Nors keptuvėse čirška vištiena, jautiena, kiauliena, prijuostę ryšintis tailandietis tikina, kad anksčiau šioje parodoje yra patiekęs ir gyvatienos, patiekalų su vabzdžių lervomis, tačiau daugumai europiečių tai buvo pernelyg egzotiška.
Nepalo pardavėjas kone kiekvieną praeivę vedasi už parankės prie savo stendo demonstruodamas iš medžio drožtus indus, maisto ruošimo įrankius, kurie iš pirmo žvilgsnio primena Kaziuko mugės meistrų darbus. Tačiau jis patikina, kad tai specialaus medžio drožiniai, kurių niekur kitur įsigyti neįmanoma. Jei indai nesudomina, jis atkakliai pasakoja apie Nepalo „dykumos gėlę“. Ši uoliena ne tik maloniai kvepia (naudojama kaip namų kvapas), bet daugelis ją perka tikėdami, kad ji namams neša sėkmę.

Pirmuoju smuiku griežia bulgarai
Nuo 2018 m. sausio mėnesio ES pirmininkaujanti Bulgarija šiemet tapo parodos partnere, pasirinkusi šūkį „Saulės aromatas“. Jų šūkis daug nesiskiria ir nuo jų patiekiamos produkcijos, kur dominuoja vaisiai, daržovės. Didžiuliais pomidorais visą prekystalį nukrovęs Bulgarijos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas Ventsislavas Petkovas. Jis didžiavosi, kad jo šalyje į agrarinį sektorių žengia vis daugiau jaunų žmonių, kurie įneša daug naujovių modernizuojant ūkius. „Mūsų stiprybė – vienybė“, – pabrėžia jis.
Bulgarijos paviljoną išskirtinį daro ne tik šviežios ir kvapnios daržovės, tik į jį įžengus maloniai apgaubia rožių aliejaus aromatas. Jis laikomas tikru šalies pasididžiavimu, mat Bulgarija yra didžiausia pasaulyje šios neatskiriamos geriausių kvepalų sudedamosios dalies gamintoja. Ant prekybininkų stalų galima atrasti ne tik paties rožių aliejaus (ekologiško ir įprastinio), bet ir žvakių, kosmetikos ir jo skonio saldainių.

Derybos su Omanu, ąžuoliukai japonams
Kaip ir visuomet, „Žaliojoje savaitėje“ Lietuvos ekspozicijoje vyko įvairių valstybių delegacijų dvišaliai susitikimai. Šiemet žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ir viceministras Rolandas Taraškevičius susitiko su Europos Komisijos nariais, atsakingais už žemės ūkį ir maisto saugą, Vokietijos, Naujosios Zelandijos, Ukrainos, Olandijos, Omano, Latvijos, Lenkijos, Estijos, Japonijos ir kitų šalių žemės ūkio ministrais bei kitais aukštais pareigūnais. Susitikimai, rankų spaudimai politikams kasdienybė, bet ar diskusijos prie apskritojo stalo duoda naudos žemės ūkio produkcijos gamintojams ir vartotojams? „Pozityviai nuteikė susitikimas su Omano ministru dr. Fuad Bin Ja’afar Bin Mohammed Al-Sajwani. Nors ši šalis nedidelė, tačiau ji ekonomiškai stipri, stabili. Maža to, mūsų verslą domina aplink ją esančios rinkos – Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija, Jemenas. Omano sultonatas siūlo tapti mūsų tarpininku tarp šių šalių. Jei Lietuva apsispręstų statyti logistinį centrą, iš kurio vėliau eksportuotume maisto produktus, jie netgi galvoja išskirti mums žemės sklypą. Su pietiečiais nėra paprasta derėtis, todėl labai nustebino jų konkretumas“, – naudingomis derybomis džiaugiasi B. Markauskas.
Japonijos žemės ūkio viceministras Hiromichi Matsushima patikino, kad ir toliau bus tiesiamas eksporto kelias iš Lietuvos į Japoniją. „Taip pat japonai į Lietuvą nori atvežti daugiau sakurų (Alytuje planuojama atidaryti japoniškąjį sodą), o mes šimtmečio proga – klonuotų Stelmužės ąžuoliukų. Penktadienį kaip tik sprendėme techninę problemą, nes jų vežti negalime su dirvožemiu, tad juos gabensime be dirvos“, – dovanomis keistis žada B. Markauskas.
Šiemet „Žaliosios savaitės“ partnerė – Bulgarija, įdomu, ar ir Lietuva žada pretenduoti į jos vietą, juolab kad mūsų kaimynai estai tai jau padarė? Ministras B. Markauskas kol kas atsargiai žiūri į tokią galimybę, nes partnerystė tokio lygio parodoje – brangus malonumas – 1,5 mln. eurų. Todėl jis visą dėmesį nori sufokusuoti į šiemet gegužę vyksiančią parodą „Agrobalt 2018“.
Lietuva „Žaliojoje savaitėje“ aktyviai įsitraukia į daugiašalius susitarimus. Lietuvos stende susitikę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos žemės ūkio ministrai temų pokalbiui nepritrūko – visos šios šalys planuoja pasirašyti bendrą deklaraciją dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) po 2020 m. ateities, kurioje būtų išdėstytos konkrečios minėtųjų šalių pozicijos. Norima, kad BŽŪP išliktų stipri dviejų ramsčių politika, su pakankamu kaimo plėtros finansavimu, rizikos valdymo priemonėmis. Ir, žinoma, ypatingas dėmesys būtų skirtas tiesioginių išmokų suvienodinimui. Tačiau šis klausimas ypač jautrus. „Tie, kas dabar gauna daugiau, po išmokų suvienodinimo gautų mažiau, todėl kitos šalys nenori jungtis dėl šio tikslo“, – atviras ministras. Jis pridūrė, kad ypač vengrai išlieka skeptiški dėl šio klausimo. Vis dėlto prie deklaracijos ketinama pakviesti prisidėti ir kitas ES valstybes nares, kurioms artimos Lietuvai pozicijos. Pasirašytą deklaraciją planuojama pristatyti kovą įvyksiančioje ES žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų taryboje.

Šimtmečio akcentai
Valstybės šimtmečio proga lietuviai visus lankytojus nemokamai vaišino ne tik gigantišku skruzdėlynu, kurį visi išgraibstė per kelias valandas, bet ir išmoningai kvietė susipažinti su mūsų šalies kultūra, istorija. Praeiviai buvo kviečiami atsakinėti į viktorinos klausimus. Stebėtina, kad vokiečiai nemažai žino apie mūsų kraštą. Vokietei Marijai klausimas apie mūsų nacionalinius patiekalus pasirodė juokas, nes ši ne kartą lankėsi Nidoje, o klausimas apie mūsų šalies kaimynes Markui iš Bavarijos neatrodė sunkus. „Apie Lietuvą esu nemažai girdėjęs. Nors Vokietija alaus kraštas, puikiai žinau, kad lietuviai verda puikų alų, o lietuvaitės – vienos gražiausių merginų Europoje“, – praeidamas pro Lietuvos stendą tarstelėjo jaunas vokietis.
Ir kitos Baltijos šalys, šiemet mininčios garbingą šimtmetį, lankytojams pasakojo apie savo šalies unikalumą, istoriją, kultūrą. Dar visą šią savaitę vyksiančioje parodoje dalyvaujančios šalys pateiks ne vieną siurprizą, o šalies politikai iš naujo sės prie derybų stalo ir aptars aktualius agrarinės visuomenės klausimus.

Monika KAZLAUSKAITĖ
ŪP specialioji korespondentė (Berlynas)

T. Žygaitis pirmą kartą Berlyne pristatė šeimos gaminamą produkciją.

„Išsikėliau tikslą parodoje surasti meškos konservų“, – šypteli Vytautas Buivydas, LJŪJS vicepirmininkas.

Jojikė Helena su žirgu Atlantu kartu jau ne vienus metus.

„Žaliojoje savaitėje“ vienas iš akcentų buvo ir gyvulininkystė. Čia puikavosi įvairiausių veislių galvijai, kiaulės, ožkos, avys, triušiai, žirgai.

Lietuvos siurprizas parodos dalyviams – rekordinis skruzdėlynas.

„Žaliojoje savaitėje“ vienas iš akcentų buvo ir gyvulininkystė. Čia puikavosi įvairiausių veislių galvijai, kiaulės, ožkos, avys, triušiai, žirgai.

Daugumos šalių reprezentaciniai stendai panašėjo į milžiniškus barus.

Nepalo prekeivis kvietė apsidairyti po drožinių ekspoziciją ir sužinoti daugiau apie „dykumos gėles“.

Nepalo prekeivis kvietė apsidairyti po drožinių ekspoziciją ir sužinoti daugiau apie „dykumos gėles“.

Vyriškiai iš Kaukazo nemokamai dalijo prieskonius patiekalams gardinti.

B. Markauskas Vokietijos žemės ūkio ministrui Christian Schmidt įteikė lietuvišką šakotį.

Prancūzai ant vieno prekystalio sugebėjo pateikti apie 20 skirtingų dešros rūšių.

Aplankyti olandų stendą nuotaikingai kvietė jų muzikantai.

Lenkės parodoje linksmai minkė koldūnus.