Žaliuoja ir ūkininkai, ir supirkėjai

Per pastaruosius šešerius metus ankštinių plotai šalyje išsiplėtė beveik keturis kartus, tačiau šiemet galime matyti atvirkštinį procesą. Prognozuojama, kad dėl griežtesnių žalinimo reikalavimų ir kritusių žirnių kainų ankštinių plotai mažės dvigubai.

Rezultatai nuviliantys Europos audito rūmų auditoriai praėjusių metų pabaigoje viešai pareiškė tai, ką piktai pro dantis košė žemdirbiai – žalinimo programa atsieina brangiai, o rezultatai – nuviliantys. Žalinimo parama sudaro apie 30 proc. visų tiesioginių išmokų, tam iš ES biudžeto skiriama apie 12 mlrd. Eur per metus. Tačiau nėra aiškiai apibrėžta, kaip žalinimu konkrečiai prisidedama prie ES dirvožemio, klimato ir biologinės įvairovės. „Mažai tikėtina, kad žalinimas, koks jis dabar įgyvendintas, būtų labai naudingas aplinkai ir klimatui“, – teigiama ataskaitoje. Prieš įdiegiant žalinimo sistemą, tik apie 1,8 proc. visos ES žemės ūkio paskirties žemės neatitiko pasėlių įvairinimo reikalavimų. Bet dėl žalinimo perskirstyta tik viso labo apie 5 proc. ES dirbamos žemės ploto. Tai nė iš tolo neprilygsta skaičiams, apie kuriuos galvojo Europos žemės ūkio politikos strategai. Tačiau aštri auditorių kritika nesustabdė Briuselio nuo tolesnių žalinimo reikalavimų korekcijų. Pernai vasarą kelių Europos parlamentarų persvara nuspręsta uždrausti chemiją Ekologiniu atžvilgiu svarbiose vietovėse (EASV). Vadinasi, jau šį pavasarį ūkininkai žalinimui skirtuose plotuose pupų ir žirnių negali apdoroti augalų apsaugos priemonėmis.

Žirniai tik kur ne kur Žirnių sėja daugelyje šalies rajonų jau baigėsi. Lietuvos ūkininkų sąjungos Joniškio skyriaus vedėja Lilija Šermukšnienė sako, kad Šiaurės Lietuvoje ankštinių plotai per daug nesumažės, tačiau žalinimo tikslais ankštinius augalus pasėjo tik vienas kitas žemdirbys. Vienas jų – pašnekovės sūnus, kuris pasėjo apie 10 ha žirnių. Kovai su piktžolėmis ūkininkas pasiruošė ekologines akėčias. Šią savaitę į traktorių su akėtėlėmis sėdo ir Kaišiadorių r. ūkininkas Saulius Stirna. Sudygusių žirnių laukuose jau galvas kelia pirmosios piktžolės, todėl jos šalinamos mechaniškai. Tai gana neįprastas vaizdas patyrusio ūkininko laukuose – ankštiniai augalai be chemijos jo laukuose auginami pirmą kartą. Didelio pelno iš šių laukų žemdirbys nelaukia. Pasak jo, jei pavyks prikulti 2,5 t/ha – jau neblogai. Blogiausiu atveju ūkininkas derlių kuls plūgu. Tokių kaip jis aplink Kaišiadoris – ne vienas. „Žalinimo programoje žemdirbiai mato daug nesąmonių, tačiau muziką užsako tie, kas moka pinigus. Kad ir kaip rėktume, bet Europos Parlamento daugumą sudaro „žalieji“. Ekologinis judėjimas Europoje tikrai turi įtakos priimant politinius sprendimus, bet chemijos draudimas nieko gero neduos: laukus užleisime piktžolėmis, kenkėjais“, – atsidūsta S. Stirna. Jo teigimu, ankstesniais metais žirnius, pupas puolė žirninis vaisėdis, tikėtina, ir šiais metais jis pasėlių neaplenks. Šiemet prieš šį kenkėją likę beginkliai ūkininkai baiminasi, kad jis gali nusiaubti laukus. „Kodėl negalime naudoti bent insekticidų? Juk žalinimo tikslas – azotas kaip kaupiamoji medžiaga“, – stebisi S. Stirna.

Komplimentai posėliui S. Stirna tikina, kad žalinimo tikslais auginti ankštinius augalus be chemijos – nelogiška. Tačiau peržiūrėjęs ir kitas žalinimo priemones, jis taip pat randa spragų. Antai laikant mėšlu nepatręštą juodąjį pūdymą, pastebima dirvos erozija, išsiplauna naudingieji mineralai. „Be to, reikia dirvą kelis kartus arti, skusti, suskaičiuokite, kiek į aplinką išmetama dujų, dirvos suspaudžiamos. Kur čia aplinkosauginis efektas?“ – nesupranta abejotinų reikalavimų žemdirbys ir stebisi, kad už žalą dirvai dar sumokamos ir išmokos. Už pūdymo laikymą ūkininkai gauna tokią pat išmoką, kaip ir, pavyzdžiui, už ankštinių augalų auginimą. Ūkininko praktiniai pavyzdžiai rodo, kad vienas iš geriausių dirvožemio palaikymo būdų – posėlio (baltųjų garstyčių ar juodųjų ridikų) auginimas. Tačiau 1 kv. m posėlio arba žolinio įsėlio atitinka tik 0,3 kv. m EASV ploto. Be to, posėlį reikalaujama pasėti nuo birželio 30 d. iki rugpjūčio 15 d. nuėmus javų arba rapsų derlių. O tuo metu žolinių augalų įsėlis turi būti sėjamas į pagrindinį pasėlį nuo balandžio 1 d. iki birželio pabaigos. Tačiau šį įsipareigojimą bus sunku išpildyti, nes iki minėto laiko šiauriniuose rajonuose pjūtis gali vėluoti.

Apkaltino fantazijos trūkumu Pernai Lietuvos laukuose žaliavo 171 tūkst. ha žirnių ir 73 tūkst. ha pupų, šie dirvos gerintojai užėmė per 244 tūkst. ha ploto. Tačiau kad šiemet šis skaičius sumažės bent dvigubai, įsitikinęs Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) pirmininkas Aušrys Macijauskas. LGAA vadovas piktinasi, kad pas mus leidžiami ne visi paskelbto reglamento reikalavimai, kai kitos ES šalys išsirinko sau patogesnius žalinimo būdus, pritaikomus prie ūkininkavimo praktikos. „Programoje numatytos ekvivalentiškos žalinimo priemonės. Šalys gali išsirinkti iš reglamento tas priemones, kurios leidžia pasiekti žalinimo tikslus. Gaila, kad ŽŪM neturi jokios fantazijos, o į mūsų rekomendacijas nekreipia dėmesio“, – kritikos negaili pašnekovas.

Ispanams galima, mums – ne? Pasak A. Macijausko, Lietuvai kur kas labiau tinka ne pasėlių įvairinimas, kaip yra dabar, o sėjomaina. „Lietuvoje visi ūkiai taiko sėjomainą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Vokietijoje yra daugybė ūkių, to visiškai nedarančių. Tarkime, ūkiai augina vien tik kukurūzus bent 20 metų. Savaime aišku, kad pamačius tokią problemą Europos politikai norėjo keisti situaciją, bet bėda ta, kad mums tai neaktualu. Kodėl nepasakius, kad mūsų laukuose didelė diversifikacija, į dirvas ta pati kultūra grįžta tik po kelerių metų, todėl tai automatiškai galėtų atitikti žalinimo reikalavimus? Labai gaila, kad jau penkerius metus ŽŪM to nesugeba padaryti“, – apgailestauja A. Macijauskas. Kita LGAA siūloma nacio­nalinė ekvivalentė žalinimo priemonė – ražienos per žiemą išlaikymas. „Ispanai šį klausimą išsprendė labai paprastai. Ūkiuose, kuriuose auginamos monokultūros, nerasi nei kraštovaizdžio elementų, nei bioįvairovės. Tai ispanai sugalvojo, kad jei kukurūzų ražieną jie paliks per žiemą, tai atitiks žalinimo reikalavimus. Kas keisčiausia, kad Europos Komisija (EK) sutiko“, – stebėjosi A. Macijauskas.

Žirnius išprašė ir mažos kainos Trylikos europarlamentarų persvara priimtas sprendimas įvesti chemijos draudimą EASV plotuose, anot A. Macijausko, paskatins genetiškai modifikuotų sojų rupinių importą iš JAV, Rusijos ir pan. Pašnekovo įsitikinimu, brangs ne tik pašarai, bet ir ilgainiui gali kilti mėsos kaina. Blogiausia tai, kad gyvuliai bus šeriami neaiškios kilmės pašarais, dėl to gali nukentėti ir maisto kokybė. „Agrokoncerno grūdų“ direktorius Karolis Šimas tvirtina, kad žirnių supirkimo kainos kritimas ir yra svariausia priežastis, dėl kurios prognozuojamas drastiškas žirnių pasėlių plotų sumažėjimas. Tačiau jis neneigia, kad prie žirnių pasėlių plotų mažėjimo nemažai prisidėjo ir sugriežtinti žalinimo reikalavimai. Pasak jo, pernai buvo pasėta 170 tūkst. ha žirnių, šiemet prognozuojama tik 60–80 tūkst. ha. „Pupų kaina nekrito, todėl manome, kad jų pasėlių plotai išliks tokie patys, kaip ir pernai.

Rūpesčiai Indijoje Viena iš didžiausių lietuviškų žirnių pirkėja – Indija pernai į Lietuvą atsiuntė savo delegaciją, kuriai buvo bandyta įrodyti, kad lietuviški grūdai yra puikios kokybės net ir fumiguojami alternatyviais fumigantais. Tačiau šiemet kai kurie ūkininkai augins žirnius, pupas be chemijos, vadinasi, derlius bus ne tik mažesnis, bet ir prastesnės kokybės. Ar dėl to Lietuvos ūkininkai, o kartu ir jų partneriai grūdų supirkėjai nesusigadins savo įvaizdžio prieš tokią svarbią rinką? K. Šimas neatmeta tokios galimybės, tačiau pabrėžia, kad šiemet žirnius augins ilgametės žirnių auginimo patirties turintys ūkininkai, kuriems ankštinės kultūros reikalingos daugiau dėl sėjomainos, todėl tikimasi, kad jie sugebės išlaikyti aukštą kokybę. Maža to, Indija šiemet įvedė 50 proc. muito mokestį iš užsienio įvežtiems grūdams, o tai apsunkins kelią į šią rinką ir mūsų grūdų supirkėjams. „Neseniai buvo įvestas dar vienas ribojimas – balandžio–birželio mėnesiais dar prisidėjo 100 tūkst. t kiekio apribojimas įvežti. Todėl kol kas eksporto į Indiją perspektyvos yra labai neaiškios, vienintelė paguoda yra tai, kad viso pasaulio žirnių augintojai yra priklausomi nuo bene daugiausia žirnių importuojančios Indijos, tad tikėtina, kad žirnių plotai sumažės visose žirnius auginančiose šalyse, tokiose kaip Kanada, Prancūzija, Rusija, Ukraina, Rumunija ir Lietuva. Jei visame pasaulyje žirnių bus sėjama mažiau, yra tikimybė, jog dėl mažo kiekio gali išaugti kaina“, – sako K. Šimas ir priduria, kad jų įmonė šiemet neplanuoja eksportuoti seno sezono žirnių, o naujojo gairės paaiškės liepos–rugpjūčio mėnesiais.

Monika KAZLAUSKAITĖ ŪP korespondentė