Žiedas skelbia žinią

Gražiausią žiedų vainiką nupina augalija saulei pavasario ir vasaros sandūros laikotarpiu. Tuomet augalų žieduose atsispindi visos dangaus ir žemės spalvos. Nuo raiškiausių tonų iki vos juntamų potėpių. Užklysti į miškus, pievas, akys raibsta, širdis sąla – stulbinamas margumynas! Nebesusigaudai, pasimeti, ką rinktis. Geriausia nieko neskinti, akimis pasigrožėti. Žiedų grožį į širdį pasikviesti ir su tuo lobiu eiti tolyn. Tačiau mūsų planetoje veši šimtai tūkstančių augalų rūšių. Kokios didelės širdies prireiktų panorus visų žydėjimą įsileisti!

Žiedų atlaidai

Sustokime prie žiedo kaip prie mažyčio stebuklo, išpuoselėto nuostabios gamtos. Nuo jo prasideda didžioji žemiškųjų pasaulių kūryba. Augalų žydėjimo atlaiduose mūsų akys išvys tokią harmoniją, kokios niekada neatkartos pasaulio garso genijai. Kokia žiedų formų įvairovė, koks spalvų derinys! Visa taip tobula, kad lieka tik aikčioti iš nuostabos. Štai našlaitės žiedas nuspalvintas šviesesniais ir tamsesniais debesėliais. Lyg plonyčiu švelniu šepetėliu vos palytėtas. Net smulkiausios linijos kaip spindulėliai paryškintos. Žiedo viduryje – visai kompozicijai saulėtos nuotaikos suteikiantis švytintis gintarėlis... Pienių, ramunių, rugiagėlių žiedai kaip atversti skėčiukai. Katilėlių, pakalnučių primena varpelius, kurie skamba saulėto džiaugsmo melodijomis. Pelėžirnių žiedai tarsi šunyčiai, lekuojantys karštyje iškištais liežuvėliais. O kiek nukritusių dangaus žvaigždelių pakylėta nuo žemės ant leinų kotelių! Neįmanoma išvardyti visos didybės ir gausybės. Reikia tik džiaugtis, kad augalija taip sąmojingai puošia pasaulį.

Spalvos – vabzdžiams privilioti

Įsižiūri į žiedą ir nejučiom susimąstai. Negi visa tai tik tam, kad galėtume grožėtis? Oi, ne, kaži ar augmenija išvis turėjo tokį tikslą. Mokslininkai į šį klausimą atsako sausai. Visas žiedų sudėtingumas, jų spalvinė raiška – tik vabzdžiams apdulkintojams privilioti! Bitėms, kamanėms, drugiams, musėms, vabalėliams... Spalvos vilioja tik tam tikrų rūšių vabzdžius, galinčius apdulkinti būtent tą žiedą. Kad žiedas būtų geriau pastebimas, Kūrėjas vienais atvejais jį padidino, kitais – smulkius žiedelius subūrė į žiedynus. Taigi augalo žiedas yra sudėtingas informacijos šaltinis. Kelių spalvų ar jų derinių, meniškais ornamentais, apvadais, perskyrimais parodomas kelias vabzdžiams į nektaro saugyklas.

Kvapų apžavai

Žiedas ne tik nuspalvintas ryškiais raštais, dažnas – ir kvepia. Vieni augalai puikuojasi itin ryškiais žiedais, bet kvepia silpnai, kiti vos pastebimai smilksta žiedų šviesele, bet nuo jų trenkia iš kojų verčiantis aromatas. Dar kiti vienu metu išradingai naudojasi tiek viena, tiek kita priemonėmis. Visi žinome, koks svaigus pakalnučių žiedų aromatas. Ne veltui ši gėlė tapusi meilės simboliu. Esama augalų, kurių žiedų kvapas kinta skirtingu paros laiku. Tarkime, dvilapės blandys ar naktižiedės, augančios miškų aukštelėse. Dieną šios laukinės gėlės lyg ir nepastebimos, eini ir praeini. O naktį iškart priverčia stabtelėti iš tamsos dvelkiantis subtilus aromatas. Panašiai nusiteikęs miško trake augantis sausmedis. Stipriau pasikvėpinęs dieną, šaukiasi į apdulkinimo talką dieninius, naktį – naktinius vabzdžius. Ne visų žydinčių augalų kvapas malonus. Nuo kai kurių žolių sklinda dvokas. Tai ne apsirikimas, o gudravimas. Nemalonų kvapą mėgsta įvairios musės. Sulekia ieškoti pūvančio maisto, ropinėdamos apdulkina žiedus.

Žiedų spąstuose

Negi vabzdys, neturintis nė kruopelytės mūsiškų jausmų, lėks grožėtis žiedo spalvomis ar uostyti jo kvapų? Augalai šias subtilybes panaudoja praktiniams tikslams. Kvapais ir spalvomis stengiamasi pageidaujamiems vabzdžiams nurodyti trumpiausią kelią į žiedą. Atlėkusį pagalbininką augalas priima kaip brangų svečią, skuba vaišinti saldžiu nektaru. Šią raselę gamina ir išskiria žiedo nektarinės. Jos išdėstytos ne bet kaip, o taip, kad vabzdys, ragaudamas gardumynus, nusineštų ar paliktų kuo gausiau prie savo kūnelio prilipusių žiedadulkių ir apdulkintų kuo daugiau tos pačios rūšies augalų žiedų. Šalmučio žiedai išsidėstę horizontaliai pakopomis aukštyn. Liežuvėlį primenanti apatinė žiedo lūpa kamanei atstoja nutūpimo aikštelę. Nuo tos aikštelės vabzdys ropoja į žiedo vidų. Svarbiausias jo tikslas – kuo greičiau pasiekti nektaro saugyklą. Stop! – prie įėjimo svečią pasitinka užkarda. Jos abiejuose šonuose tarsi sargybiniai budi žiedo kuokeliai, su jais sujungtas užkardos aitvaras. Kamanė nori nenori sujudina ištįsusią ir palinkusią kuokelio giją, ant kurios įtaisytos dulkinės. Vienas kotelio galas nulinksta ir pažeria žiedadulkes vabzdžiui ant nugaros. Kai kamanė persikelia į kitą žiedą, ji būtinai savo nugara paliečia žiedo purką, ir atsineštos dulkelės prilimpa prie lipnaus purkos paviršiaus. Žiedo apdulkinimas užtikrintas. Kiek kitaip sukonstravusi savo žiedą šilų bruknė. Jos kuokeliai ir purka slepiami savotiškoje valtelėje. Kai vabzdys savo svoriu nulenkia žiedą, iš pradžių purka, po to ir kuokeliai paliečia jo pilvelį, nubraukia nuo jo atneštas žiedadulkes ir apdovanoja naujomis.

Žiedadulkių vonios

Kitų augalų žiedai nepasižymi tokiais sudėtingais mechaniniais įrenginiais. Jų kuokeliai išsidėstę dviejuose apskritimuose, dalis pasisukę kampu į viršų ir slepiasi tarp vainiklapių. Ant žiedo nusileidęs vabzdys čiulptuvėliu ieško nektaro, netyčia paliečia kuokelius. Šie staiga pasitempia kaip kareivėliai. Stukteli vabzdžiui per galvą ir pažeria ant jo kūno žiedadulkes. Pasitaiko žiedų net su sprogstamaisiais užtaisais. Juose paslėpta įtempta kaip spyruoklė piestelės gija. Ji sureaguoja į menkiausią vabzdžio prisilietimą ir suduoda per kuokelius. Pūkštelėjęs žiedadulkių debesėlis nusėda ant vabzdžio kūno ir kartu su juo keliauja į kitą žiedą. Dar įdomesni žiedai – gaudyklės, jie bekvapiai ir neišskiria nektaro. Tiesiog sugauna pagalbininką ir laiko tol, kol šis juos apdulkina. Žiede įtaisyta savotiška kamera iš apatinės apyžiedžio lūpos. Vabzdys prasibrauna pro lūpą ir mirksniu nučiuožia slidžiomis jos sienelėmis. Tuo metu ir apdulkinamas žiedas.

Žiedų teptukai

Žiūrint į nuostabų kūrinį – žiedą, kyla logiškas klausimas: iš kur tokia augalų žiedlapių spalvų įvairovė? Neužtenka pasakyti – iš dirvos syvų, saulės šviesos. Taip primityviai galėtume paaiškinti bet ką. Vis dėlto, kodėl rugiagėlės žiedas mėlynas kaip dangus, o šalpusnio geltonas kaip saulė? Kruopščiais laboratoriniais tyrimais pavyko išsiaiškinti, kad rūgštys mėlynus rugiagėlės žiedlapius gali nudažyti raudonai, o šarmai – žalsvai. Tuos magiškus dažus mokslininkai pavadino antocianais, arba pigmentais. Gamtoje šios medžiagos skyrium beveik nesutinkamos. Iš antocianų, flavonų, flavonolių, karotinoidų bei kitų cheminių medžiagų darinių susidaro tas nuostabusis augalo žiedo spalvų spektras. Juo dabinasi daugelis augalų, ypač tie, kurių žiedus apdulkina vabzdžiai. Štai kodėl žydinčioje miško laukymėje tiek įvairiausių atspalvių – nuo šviesiai geltonų, oranžinių iki ryškiai raudonų ir violetinių! Kartais to paties augalo žieduose gražiausiomis spalvomis raibuliuoja įvairių pigmentų deriniai.

Kiekvienas žiedus kraunantis ir sėklas nokinantis augalas Kūrėjo apdovanotas nepaprastais sugebėjimais. Augalas savyje talpina įvairias pigmentų sistemas, daugiausia flavonoidus. Įvairiuose augaluose pigmentų sudėtis nevienoda. Todėl taip varijuoja žiedų spalvų gama. Raktažolių šeimos augaluose dominuoja delfinidiniai antiocianai, rūgštinių – kvercetinas, skėtinių – flavonai. Balta ir geltona žiedų spalvos signalizuoja apie augalus senbuvius šioje žemėje, o mėlyna, raudona – jaunatvės požymis. Galėtume dar plačiau praverti mokslinių laboratorijų duris ir sužinoti, kas daro poveikį vienokių ar kitokių pigmentų gausai augalų žiedlapiuose. Antocianų susidarymą labiausiai skatina šviesa ir šiluma. Vos tik pasikelia augalas nuo po žiemos atšilusios dirvos, tuoj ima spalvinti savo apdarus. Pagal spalvas lengva atskirti vienus augalus nuo kitų. Nesunku pastebėti tokį reiškinį: orui įšilus per dvidešimt laipsnių, snapučių žiedų vainiklapių raudona spalva išblunka, tampa mėlyna, o atšalant vėl tartum atgyja. Ūksminių augalų žiedai paprastai blyškesni, o saulėtos erdvės mėgėjų – ryškesni. O štai vainiklapių spalvingumas mažai priklauso nuo dirvoje esančių mineralinių medžiagų. Užtat skurdžiausių vietovių augalai žiedų išraiška kartais toli pranoksta derlių dirvų lepinamus.

Slapta misija

Antocianai nudažo ne vien augalų žiedlapius ar kitas dalis, jų sankaupos vėsesniais orais saugo žiedus nuo neigiamos žemesnės temperatūros įtakos. Ryškiaspalviai žiedai labiau įkaista, jų viduje susidaro lyg savito mikroklimato oazė. Tai pasitarnauja palankesnėms vaisių užuomazgoms. Pigmentai su cukrumi papildo augalo energijos šaltinius ir didina jo atsparumą įvairiems neigiamiems poveikiams. Daugiau šios medžiagos sukaupiantys augalai kur kas atsparesni rūgštiems lietums, pramonės į aplinką išmetamoms kenksmingoms medžiagoms. Augalus, išskleidžiančius ryškiaspalvius žiedus, mažiau puola kenksmingi vabzdžiai, nenoriai rupšnoja žvėrys. O juk pigmentai su augaliniu maistu patenka ir į mūsų organizmą. Kol kas be panikos: ryškių žiedų mes neskabome ir nekemšame į burną kaip kalnų ožiai. Kas linkęs į trombozę, tegu mažiau skanauja miško uogų. Nepamirškime: tos augalui grožį suteikiančios medžiagos gali sudaryti junginius su sunkiaisiais metalais. Tramažolių žiedai žmogaus organizme sugaudo švino ir vario jonus, radioaktyvųjį kobaltą, o tuos junginius jau nesunku iš organizmo pašalinti. Taigi augalų dažai gali apsaugoti mus nuo apsinuodijimų sunkiaisiais metalais.

Dar ir su apsauga

Kas yra žiedas? Tai pakitęs trumpas ūgelis, kuriame susidaro sostas, skleidžiasi pumpuras, noksta sėklos ir vaisiai. Tipišką žiedą sudaro žiedsostis su koteliu, apyžiedis, kuokelių ir piestelės dariniai. Tačiau stebimi įvairūs žiedų nukrypimai nuo tipinio modelio sandaros. Pagal tai žiedai skirstomi į taisyklingus ir netaisyklingus. Rato pavidalo ar susisukę spirale. Sudaryti ir trijų, keturių, penkių ir daugiau narių. Apyžiedis arba paprastas, arba pasidalijęs į taurelę ir vainikėlį, su laisvais ar suaugusiais tarpusavyje lapeliais. Taurelės ir vainikėlio lapeliai kartais pakitę, nebūdingos formos. Kuokelį sudaro kotelis ir dulkinių lizdeliai, o piestelę – mezginė, piestelė ir purka. Kuokelių paskirtis – apdulkinti kitus žiedus, piestelės – išauginti sėklas ar vaisius. Vienų augalų žiedai apsidulkina savomis žiedadulkėmis (savidulka), kiti – perneštomis iš tos rūšies augalų (kryžminis apdulkinimas).

Augalo žiedas – jautriausias organas. Jo šeimininkui tenka be atvangos rūpintis, kad žiedas nebūtų pažeistas ar sunaikintas. Ir tokiais atvejais augalams nestinga išradingumo. Paprasčiausia apsaugos priemonė – pridengti gležną žiedą lapais. Kitų augalų žiedai, stojus nepalankiam metui, užveria vainiklapius. Pasitaiko tokių, kurie nepraleidžia drėgmės pro suaugusį žiedlapių vamzdelį. Pralaidumas taip susiaurėjęs, dar su iškiliomis pūslelėmis, prižėlęs šerelių. O štai ievos elgiasi labai paprastai. Nulenkia žiedynų kotus, baltos kekės nusvyra. Vainiklapių skliautas uždengia kuokelių dulkines. Tegu krinta lietaus lašai, tegu byra gailios rasos.

Vaikštinėju resvame miško laukymės pakraščio beržyne. Tarsi braidau po vėsų vandenį, pabėgęs nuo kaitrios saulės į svajingai šlamančiųjų pavėnę. Pro beržų tarpus laukymės erdvė – kaip ant delno. Gėriuosi, negaliu atsigėrėti mirguliuojančia įvairiaspalve žiedų jūra. Kvėpuoju ir negaliu prisigerti svaiginančių kvapų, sklindančių iš visų pašalių. Ak, išmintingasis Kūrėjau, kokia nuostabi mūsų lietuviška vasara!

Alfonsas KAZITĖNAS

  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.